Visi dirbo skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis. Kokiomis?
Vienintelė moteris
Turime jau 17-ą Vyriausybę bei 14 premjerų. Pirmajai, dirbusiai 1990 03 17-1991 01 10, vadovavo Kazimira Prunskienė, o po jos vyriausybėms vadovavo tik vyrai. Iš jų Gediminas Vagnorius, Rolandas Paksas, Andrius Kubilius ir Algirdas Mykolas Brazauskas (1932-2010) premjerais tapo po 2 kartus.
Mažiausiai, tik 3 paras - 1991 01 10-1991 01 13 - premjeru pabuvo Albertas Šimėnas. Aleksandras Abišala vadovavo ketvirtajai Vyriausybei apie 4 mėnesius, penktosios Vyriausybės vadovas Bronislovas Lubys (1938-2011) išbuvo premjeru 3 mėn.
Tik apie 4 mėnesius devintajai Vyriausybei vadovavo R.Paksas.
Apie 10 mėnesių septintajai Vyriausybei vadovavo Mindaugas Stankevičius (1936-2017).
Tik nuo 12-osios Vyriausybės ministrai pirmininkai poste pradėjo išbūti visą kadenciją. A.M.Brazauskas, Gediminas Kirkilas, antrą kartą ministru pirmininku tapęs A.Kubilius, Algirdas Butkevičius ir dabartinis premjeras Saulius Skvernelis atstatydinimų išvengė.
Tai savotiškai liudija, jog valstybė maždaug nuo 2002 metų tampa politiškai ir ekonomiškai stabilesne.
Pagrindinės ekonomikos, denacionalizuoto turto grąžinimo ir žemės reformos jau buvo įvykdytos.
Žemės sklypų „pasiskraidymai“ užbaigti. Visi jau nutūpę. Ūkiai sustambinti. Banditų gaujos arba likviduotos, arba pasklido po pasaulį. Įmonės arba išnykusios, arba tapusios akcinėmis bendrovėmis.
Maždaug nuo 2001 metų valstybė pradeda mažiau žiaurų ir mažiau karštligišką laukinio kapitalizmo etapą. Tiesa, dabartinė S.Skvernelio Vyriausybė patiria mums visiškai naują išbandymą - koronaviruso pandemiją.
Dauguma premjerų buvo ekonomistai. Du - fizikai. Vienas chemikas. Vienas - lakūnas. Du inžinieriai. Vienas - restauratorius politologas. Vienas - teisininkas.
Ryžtingiausieji
Jei reikėtų pernelyg negalvojant išvardinti visus mūsų atkurtos valstybės premjerus, tai, nepaisant jų politinių ar net moralinių įsitikinimų, labiau įsidėmėjo tie premjerai, kurie veikė ryžtingai.
Tiesa, K.Prunskienei, per Lietuvos ekonominę blokadą pakėlusiai maisto prekių kainas ir taip sukėlusiai žmonių nepasitenkinimą, toks ekonomiškai pagrįstas ryžtas kainavo postą.
Ryžtingi premjerai, net tokie charizmatiški kaip A.M.Brazauskas, visada rizikuoja užsitraukti piliečių rūstį. Ryžtingumu pasižymėjo ir G.Vagnorius. Per savo pirmąją kadenciją apdalijęs visus šalies piliečius investiciniais čekiais, už kuriuos piliečiai galėjo įsigyti fabrikus, butus ir t.t.
Teoriškai galėjo visi, bet faktiškai tuos čekius iš naivuolių supirko gudresnių skubiai kuriami įvairūs privatizavimo fondai. Naivuoliams pavyko privatizuoti tik savo butus, kuriuose gyveno. G.Vagnoriaus laikais, 1992 m. gegužės 1-ąją buvo įvesti ir laikini pinigai - talonai. Žmonės juos pakrikštijo „žvėriukais“ arba „vagnorkėmis“.
G.Vagnorius taip pat įvedė, kaip tuo metu atrodė, drakoniškus mokesčius. Jo laikais pradėtas po truputį grąžinti nacionalizuotas turtas. Tik jį pirmiausiai susigrąžino iškilūs politikai, o išgąsdinti žmonės įsteigė Būsimų benamių sąjungą. Tais laikais buvo daug protestų. Veikė daug organizuotų banditų gaujų. O investicinius čekius supirkę holdingai ruošėsi privatizuoti įmones, valstybinius bankus. Kūrėsi ir vėliau žlugę komerciniai bankai.
Kiek galėjo, tiek laviravo
Antras ryškesnis premjeras - Adolfas Šleževičius. Jo premjeravimo metu, 1993 m. rugpjūtį, iš Lietuvos išvesta sovietinė kariuomenė, o birželio 25 d. įvestas litas. A.Šleževičiaus Vyriausybė atlaikė pakaunės savanorių maištą, tačiau pateko į patį, skirtingų „prichvatizavimo“ interesų, bankrotų ir banditų siautėjimo, katilą.
Vyriausybė ir Lietuvos bankas tiesiog žiūrėjo, kaip holdingai, organizuoti banditai, eksmilicininkai ir direktoriai dalijasi šalies turtą.
O eiliniai žmonės tampa bedarbiais ir bankrutuojančiuose bankuose praranda indėlius. Tiesa, tokio skaudaus proceso - iš planinės ekonomikos į laisvąją rinką - nepavyko išvengti nė vienai pokomunistinei valstybei.
Tai buvo toks etapas, kad tvirtesnę ranką pademonstravęs premjeras ar mokesčių inspektorius būtų interesų grupių paprasčiausiai „suvalgytas“. O laviruojant buvo galima išlikti. Ilgai laviravęs A.Šleževičius paslydo dėl smulkmenos.
Dar viešai nepaskelbus apie vieno banko sąskaitų įšaldymą, paskubėjo iš jo pasiimti savo indėlį.
Aštuntoji, vėl G.Vagnoriaus vadovaujama, Vyriausybė įsteigė apskritis, kurios buvo panaikintos tik 2008 m. Galutinai „nuskraidinus“ sklypus į valdininkams ir žemėtvarkininkams palankiausias vieteles.
Po G.Vagnoriaus sekęs R.Paksas pasižymėjo tuo, jog nė už ką nesutiko pasirašyti „Mažeikių naftos“ pardavimo amerikiečių „Williams“ sutarties. Ją pasirašė konservatoriai. Valdant konservatoriams, Vilniaus bankas tapo SEB grupės nariu. Prasidėjo skandinaviškosios bankininkystės laikotarpis. O A.M.Brazausko vadovaujama 2-oji Vyriausybė 2002 m. leido „Mažeikių naftą“ perleisti Rusijos „Jukos“.
Charizmatiškojo premjero autoriteto nesugriovė ir jo ryžtingi veiksmai 2003 m., kai pieno supirkimo kainomis nepatenkinti žemdirbiai blokavo kelius. A.M.Brazauskas pareikalavo, kad žemdirbių veiksmus įvertintų prokuratūra. Vadovaujant šiam premjerui, Lietuva 2004 m. įstojo į Europos Sąjungą.
Riebių katinų laikas
14-oji, G.Kirkilo vadovaujama, Vyriausybė turėjo patį palankiausią ikikrizinį ES fondų pinigų įsisavinimo laikotarpį. Strimgalviais kūrėsi konsultantų viešosios įmonės. Savivaldybės strimgalviais rašė ES pinigų įsisavinimo vizijas. 15-25 metams į priekį. Bet riebių katinų laikai baigėsi 2008 metais.
Atėjo A.Kubiliaus naktinė mokesčių reforma, pensijų karpymai ir 2009 m. sausio 16-ąją protestuotojų grubus numalšinimas prie Seimo. Panaudojus gumines kulkas. Žlugo keli bankai.
15-oji Vyriausybė, vadovaujama A.Butkevičiaus, įvedė eurą. Todėl labai greitai ėmė augti prekių ir paslaugų kainos.
Sauliaus Skvernelio vadovaujama Vyriausybė bei į Seimą atėję „valstiečiai“ išdrįso patvirtinti nebūtinai visada socialiai teisingą Darbo kodeksą, kėlė algas, pensijas. Bet nė viena ankstesnė Vyriausybė nepatyrė koronaviruso išbandymo. Ar šešioliktoji Vyriausybė po šios krizės išeis pakėlusi galvą, parodys laikas.
Komentuoja Mykolo Romerio universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Arvydas GUOGIS:
Kuriuos premjerus galėčiau iš karto prisiminti? A.Kubilių, kaip krizių ministrą pirmininką. Daug buvo kritikuojamas, bet kai tik krizė - A.Kubilius premjeras. O A.Butkevičius, vadovavęs Vyriausybei po A.Kubiliaus, plaukė pasroviui ir mažai ką keitė.
Dar prisimenu A.Šleževičių, susijusį su valstybės turto privatizavimu. Šis premjeras lyg ir siejamas su socialdemokratais, bet labai dviprasmiškai vertinamas. A.M.Brazauską daugiau kaip šalies prezidentą, o ne premjerą, atsimenu.
Ar buvo ryžtingų Vyriausybės vadovų? Socialine prasme, nė vienas iš jų nebuvo ryžtingas. Socialinė piliečių atskirtis ne mažėjo, bet visą laiką didėjo. Todėl visų premjerų reikėtų paklausti, ką gero padarė dėl valstybės. Kas mažino valstybės vaidmenį, prisidengiant laisvos rinkos ekonomika bei demokratija? Juk keitimo motyvas buvo toks - kuriame demokratiją ir laisvą rinką. O kai ateina krizė - matome, kiek visko trūksta viešajame sektoriuje.
Ir kitose valstybėse jaučiamas atsitraukimas nuo gerovės valstybės. Amerikos plėtros banko prezidentas, buvęs diplomatas Luisas Albertas Moreno (Luis Alberto Moreno) sakė, kad 1950-1980 m. buvo auksinis vakarų gerovės valstybių amžius. Nuo 1980 m. iki 2008 m. ekonominės krizės - sidabrinis gerovės valstybės amžius, o dabar prasidėjęs bronzinis.
O po šių koronaviruso pandemijos įvykių dar toliau trauksimės. Gal nusirisime iki gerovės valstybių akmens amžiaus?
Rašyti komentarą