Pandemijos metas kai kam tapo aukso kasyklomis

Pandemijos metas kai kam tapo aukso kasyklomis

Kone nuo koronaviruso pandemijos pradžios apsaugos priemonių ir įrangos pirkimus lydėjo skandalai, nes tuoj atsirado nesąžiningo verslo, pasinaudojusio apgailėtina padėtimi reformų nustekentoje sveikatos apsaugos sistemoje. Ar taip nenutiks su ekonomikos gaivinimui pasiskolintais milijardais?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Seimo nariai Artūras SKARDŽIUS ir Povilas URBŠYS, verslininkas Antanas BOSAS, Šiaulių miesto savivaldybės tarybos narys Gintautas LUKOŠAITIS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.


G.JAKAVONIS: Sakoma, kad per krizes, kada nukenčia didžiausia žmonių dalis, visada yra tokių, kuriems atsiranda galimybė praturtėti. Per 2008-aisiais prasidėjusią krizę Lietuvos valdžia, skolindamasi pinigus už didžiausius procentus, leido kai kuriems užsienio bankams mūsų tautiečių sąskaita užsidirbti puikius pelnus.

Kas galėtų paneigti, kad prie valstybės vairo stovėjęs ir tokius sprendimus priiminėjęs tuometinis valdžios elitas iš to neturėjo asmeninės naudos? Šiandieninė pandemija ir dėl jos paskelbtas karantinas taip pat yra krizė. Ir vėl girdime, kad kažkas iš to pasipelnė...

Artūras SKARDŽIUS
: 2010 metais po pasaulinės ekonomikos krizės buvo aiškiai pastebimas išaugęs ekonominių ir finansinių nusikaltimų skaičius, didėjanti korupcija. Jei ekonominis nuosmukis užsitęstų ir šį kartą, galima tikėtis taip pat pablogėjusios kriminogeninės situacijos. Šiems pokyčiams reikėtų ruoštis, nes įvairioms nusikalstamoms struktūroms krizės yra tas laikotarpis, kai jos gali pelnytis, užvaldydamos su problemomis susidūrusius verslus.

Lietuvoje kovo mėnesį, tą pačią dieną, kai buvo įvestas karantinas, Vyriausybė paskelbė ekonomikos skatinimo ir COVID-19 sukeltų padarinių mažinimo planą. Nuspręsta plano įgyvendinimui skirti 5 mlrd. Eur, vėliau ši suma buvo padidinta iki 6 mlrd. Eur. Tai yra tikrai Lietuvai ambicinga suma, kuri siekia maždaug 12 proc. šalies bendro vidaus produkto (BVP).

Kitos valstybės Europoje pasitvirtino dar ambicingesnius planus. Nežiūrint to, kad Vyriausybės patvirtinta paramos suma yra išties įspūdinga, dėl įvairių sudėtingų biurokratinių mechanizmų pinigai verslą ir piliečius pasiekia stipriai vėluodami.

Be to prezidentas, Vyriausybė ir Seimas lenktyniauja, kas bus dosnesnis, ir teikia nepamatuotus siūlymus. Tuos siūlymus galima būtų vertinti kaip viešųjų ryšių žaidimą, o ne kaip ilgalaikį valstybės ekonomikos strateginį investicinį projektą.

Gintautas LUKOŠAITIS
: Vyriausybė pateikė ekonomikos skatinimo ir COVID-19 sukeltų pasekmių mažinimo planą. Tame plane jūs rasite tik 3 projektus, kurie susiję su ekonomikos augimo skatinimu.

Visi projektai yra statybos. Tai primena laikus, kai buvo pristatyta arenų, o miestai iki šiol turi mokėti šimtatūkstantines sumas, kad tas arenas išlaikytų. Atrodo, kad lipama ant to paties grėblio.

Jei pažiūrėtumėte, tai, pavyzdžiui, Druskininkų kultūros centrui yra skirta 10 mln. Eur suma, o didžiausiam viso regiono dviejų takų Šiaulių oro uostui šiame Vyriausybės plane neatsirado 5 mln. Eur.

Tai skandalas. Yra dar kitas dalykas - statybos sektorius yra gana aprūpintas Europos ir savivaldybių lėšomis finansuojamais infrastruktūriniais projektais. Tiek Šiauliuose, tiek Kaune, tiek Vilniuje statybininkams nėra bėdos dėl užsakymų, todėl pinigų įliejimas į statybų rinką statybų kainas pakels, kai tuo metu esant normalioms krizėms statybų kainos turėtų kristi.


Antanas BOSAS: Pirkdamas verslas skaičiuoja kiekvieną kapeiką ir žiūri, kaip pigiau nupirkti. O kai perka valdžia, tuomet būna daug suinteresuotų asmenų, kaip dar iš to pasipelnyti. Siaubą kelia, kaip galima plaučių ventiliavimo aparatus pirkti keturis ar penkis kartus brangiau, negu jie kainuoja rinkoje.

Kaip galima šimtu procentų sumokėti avansą neaišku kokiai įmonei, kuri nieko bendro neturi su medicininės įrangos pardavimu. Akivaizdu, čia kyšo kažkieno ausys ir kažkas nori iš to gauti naudos.

Mes turime gerų pavyzdžių: Daina Bosas (A.Boso žmona - red. past.) rengė akciją, tad mes labai gerai žinome, kiek visa tai kainuoja. Nors tuo pačiu metu tuos pačius dalykus perka labdaros fondai, kurie neatlygintinai perduoda priemones sveikatingumo įstaigoms, ir valstybė, tai valstybė moka dvigubai brangiau.

Kai nuėmė viešųjų konkursų apribojimus, kad būtų greičiau, leido pirkti neskelbiant viešųjų konkursų, iš karto kilo ažiotažas ir noro pasipelnyti banga. Kai tik susidrumsčia vanduo, taip kažkas nori pagauti didesnę žuvelę.

Kita vertus - labai sveikintini Vyriausybės sprendimai remti Lietuvos ekonomiką, t.y. verslą ir vartojimą. Tik reikėtų pašalinti biurokratijos, tos pačios INVEGOS daromas kliūtis, kad sprendimai pasiektų tikslą.

Povilas URBŠYS
: Pasaulyje vykstančios ekonominės krizės Lietuvoje labai greitai įgauna politinį atspalvį ir kiekviena valdžia iš to bando sukaupti kuo didesnį politinį kapitalą. Jeigu prisimintume 2008-uosius, kai valdžia kažkodėl nusprendė gelbėti skandinaviškus bankus, nors tie patys bankai mūsų atžvilgiu pasielgė labai ciniškai - faktiškai pinigų nebeliko Lietuvoje, o bankų pinigai buvo nukreipti tam, kad gelbėtų skandinavų valstybių ekonominę situaciją.

Tos ekonominės krizės metu mes dar mokėjome už prezidentės Dalios Grybauskaitės ir premjero Andriaus Kubiliaus politines ambicijas, nes jie nenorėjo, kad juos kas nors reguliuotų iš šalies, todėl mes ėmėme paskolas su daug didesnėmis palūkanomis negu latviai. Dabar situacija lyg ir kitokia, nes kreditavimo sąlygos yra labai geros, su nulinėmis palūkanomis, tad pinigų nors vežimu vežk.

Čia atsiranda pagunda verslui, kaip tuos pinigus panaudoti tam, kad galėtų užauginti savo politinį kapitalą prieš rinkimus.

Verslas, per pandemiją pajutęs aukso gyslą, man atrodo, tikrai galėjo pasinaudoti situacija ir padidinti savo pelnus. Kadangi valstybė nebuvo pasiruošusi koronaviruso pandemijai, tai aktualiausia problema buvo apsaugos priemonės. Dabar mes matome sumas, kurios buvo skirtos joms pirkti.

Sumos tikrai yra įspūdingos. Įdomu, ar kas nors kada nors pasakys, kiek mes permokėjome už jas? Pavyzdžiui, suomiai buvo jau iš anksto pasiskaičiavę, todėl tos apsaugos priemonės buvo įsigytos daug pigiau. Mes šiuo atveju mokėjome penkis ar dešimt kartų daugiau.

Negana to, nenustebsiu, jei dalis tų priemonių neatitinka kokybės reikalavimų. Mes net neturime pajėgų šito tikrinti, nes Lietuvoje yra tik viena laboratorija, kuri gali patikrinti, kaukės atitinka keliamus reikalavimus ar ne.

G.JAKAVONIS: Kodėl Lietuvoje vyksta tokie dalykai? Viešųjų pirkimų tarnyba kreipėsi į teisėsaugą dėl kai kurių viešųjų pirkimų, susijusių su sveikatos apsaugos priemonėmis ir įranga, skirta kovai su COVID-19.

Įtarimų sukėlė Vilniaus, Klaipėdos savivaldybių, Lietuvos pašto, „Klaipėdos energijos“, net Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurioje pilna iš „Carito“, propaguojančio krikščioniškąsias moralės vertybes, atėjusių darbuotojų, sprendimai.

Pats ministras L.Kukuraitis ėmėsi paramai gautų pinigų skirstytojo vaidmens. Beje, SAM vadovaujantis ministras A.Veryga, aiškindamasis ir bausdamas, jo manymu, blogai dirbančius medikus, turi puikias galimybes atleisti jam neįtinkančius medicinos darbuotojus.

Galima būtų išvardinti ir daugiau įvairių veiklos sričių, kur, prisidengiant pandemijos krize, į gatvę išmetami darbuotojai. Ar karantino sustabdyta darbinė veikla visada yra teisėtas pagrindas atleisti žmones iš darbo?

Artūras SKARDŽIUS: Dėl vėluojančios paramos pasiteisinimų yra įvairiausių: kad tarnybos rankiniu būdu suvedinėja įmonių pateiktus duomenis, kad diegia naujas IT sistemas, kad sprendimams priimti reikalingas Seimo pritarimas. Žinote, ne laikas šunį lakinti, kai reikia eiti į medžioklę.

Taip ir čia - mūsų biurokratinė sistema yra išpūsta ir gremėzdiška. Išlenda yla iš maišo būtent tada, kai ištinka kritinė situacija: tai gesinant gaisrą trūksta dujokaukių, tai respiratorių, tai apsaugos priemonių trūksta, reikia jas staigiai pirkti, todėl reikia permokėti.

Čia atsiranda puikiausia terpė pasipelnyti tarpininkams, tiekėjams ir tada kainos išauga iki astronominių aukštumų. Nors prabėgo tik pustrečio mėnesio, bet jau matome pradėtą ne vieną tyrimą. Viešųjų pirkimų tarnyba, pastebėjusi išpūstas kainas ir išlaidavimą tiek valstybės institucijose, tiek savivaldybių įmonėse, jau kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl įvairių įsigijimų.

Neseniai signataras Zigmas Vaišvila spaudos konferencijos Seime metu paskelbė, jog finansų ministro įsakymu 2020 kovo 19 d. įkurtas COVID-19 pasekmių mažinimo fondas veikia nelegaliai. Šio fondo tarybos pirmininkė yra ne kas kitas, o prezidentė D.Grybauskaitė.

Pasirodo, fondas, kuris yra surinkęs bemaž milijoną eurų, nėra įregistruotas juridinių asmenų registre. Išeitų, kad tas fondas iš piliečių renka pinigus nelegaliai. Įdomu, kaip į tai reaguos teisėsaugos institucijos, jei išvis reaguos. Toks fondas Lietuvoje yra ne vienintelis. Gali būti, kad ir kiti fondai veikia be tinkamos registracijos, o kur nukeliaus jų surinkti pinigai, kokia jų atskaitomybė?

Kodėl mūsų Vyriausybė turi išradinėti dviratį? Kodėl negalime pasinaudoti Didžiosios Britanijos pavyzdžiu, kuris pripažįstamas kaip pats geriausias ir efektyviausias. Jo principas labai paprastas - valstybė padengia 80 proc. algos. Yra nustatytos lubos, t.y. maksimali suma, ši suma yra artima vidutiniam darbo užmokesčiui Didžiojoje Britanijoje, o 20 proc. prisideda darbdavys.

Šis paramos planas Didžiojoje Britanijoje yra ilgalaikis. Tokia paramos schema piliečiui užtikrina pajamų stabilumą, jo perkamąją galią, išlaikomos darbo vietos, nestoja ekonominis valstybės gyvenimas. Taip išmintingai britai sprendžia pagrindinį savo piliečių, susidūrusių su krize, klausimą - turėti užtikrintą rytojų.

Nors daugelis valstybių ekonominės krizės metais skolintomis lėšomis stimuliuoja susisiekimo infrastruktūros sektorių, tikintis, jog ekonominio pakilimo metais jis duos didžiausią grąžą, nemanau, kad išmintinga skolintus pinigus kišti vien į asfaltą, betoną ar pastatų renovaciją.

Netikslinga renovuoti viešuosius pastatus, kurie bus nenaudojami arba parduodami, netikslinga iš naujo asfaltuoti ir kelius, kurie ką tik buvo išasfaltuoti.

Kaip netinkamą pavyzdį galėčiau paminėti šalies šilumos ūkio apsirūpinimo biokuru sistemą. Krizės laikotarpiu, užuot naudojus vietinę žaliavą, biokuras sėkmingai importuojamas iš kaimyninės Baltarusijos, neva taip pigiau. Verslui gal ir pigiau, tačiau ar valstybei pigiau?

Miškai lieka nevalyti, biokuro ruošos įmonės stabdo veiklą, prarandamos darbo vietos, valstybės, sveikatos draudimo, „Sodros“ biudžetai negauna pajamų, netekusiems darbo reikia mokėti išmokas.

Galiausiai ir pati šilumos kaina lieka dažnai nepakitusi. Akivaizdu, trūksta deramo valstybės reguliavimo ir verslas, kuriam rūpi tik pelnas, tuo sėkmingai naudojasi.

Gintautas LUKOŠAITIS: Turiu pasakyti, kad korupcija prasideda nuo politikų. Šiauliai išsiskiria iš kitų, mes su korupcija nekovojame, nes jos nėra. Atėjus naujai politinei jėgai, dabartiniam merui Artūrui Visockui, kurio bendražygis esu, mūsų miesto biudžetas per ketverius metus išaugo dvigubai - nuo 89 mln. Iki 160 mln. Eur.

Mes sugebėjome užkardyti milijoninius švaistymus, pakeitėme daug senų įmonių vadovų, kuriems vadovaujant pinigai milijonais eidavo nežinia kur. Tiesiog į biudžetą pradėjo plaukti pinigai, žmonės pajuto, kad miesto valdžia nėra vagys, kad biudžetas yra saugojamas.

Todėl mes turime pigiausią šilumą, pigiausią transportą, mūsų įmonės šviesoforus įrengia kartais pigiau negu Vilniuje. Tai, kad mes puikiai susitvarkėme tik su 180 tūkst. Eur suma COVID-19 krizės kontekste, tai yra tam tikras viso šito darbo vainikas. Be to, mes pirmieji susidūrėme su COVID-19 viruso situacija ir sugebėjome viską išlaikyti.

Jeigu politikai nesusiję su korupcija ir sprendžia visuomenės problemą, šiek tiek mato horizontą, tuomet reikalai tvarkosi neįtikėtinai sparčiai. Jeigu Lietuva būtų valdoma taip, kaip Šiauliai dabar, tai valstybės biudžetas būtų dvigubas.

Čia yra tik mastelio klausimas. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad negalima apie valstybę kalbėti vien tik blogai, „valstiečiai-žalieji“ kai kuriuos dalykus pataisė.

Antanas BOSAS
: Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, įstaigoje, kuri buvo išmesta į priekines linijas kovoti su pandemija, dirba virš 1200 darbuotojų.

Mano nuomone, per tiek metų ne visi jie elgėsi taip, kad būtų tik skatinami. Kai kas turėjo nuobaudų, kai kas turėjo pristabdyti savo planus kilti karjeros laiptais. Vadovo darbas - vienus skatinti, kitus bausti už tam tikrus nusižengimus, nes kitaip tvarkos nebus.

Todėl ne visi darbuotojai iš tų 1200 būna patenkinti vadovo sprendimais, nes turi senų nuoskaudų. Šioje vietoje atsiranda proga atkeršyti arba mėginti susidoroti su vyr. gydytoju, kuris iš tikrųjų prisiėmė labai didelę atsakomybę. Ne tik Klaipėdos universitetinė ligoninė, o visa Lietuvos sveikatos sistema nebuvo pasiruošusi tokiam viruso protrūkiui.

Todėl reikėtų kaltinti ne Kauno, Vilniaus ar Pabradės ligoninių vadovus, o ministeriją. Kodėl nebuvo sudaryti apsaugos priemonių rezervai, kodėl jie ne laiku pasiekė ligonines.

Dabar viską nurašyti ir rasti atpirkimo ožį aiškinant, kad kaltas vienintelis vyr. gydytojas, kritinėmis situacijomis dirbantis ištisomis paromis, manau, neobjektyvu. Šioje vietoje stengiamasi pasinaudoti pandemija ir mėginti susidoroti.

Jeigu kažkas žino, kaip reikia tvarkyti ligoninę, kodėl nedalyvavo konkurse vyr. gydytojo pareigoms? Konkursą laimėjo Vinsas Janušonis, jis buvo vienintelis dalyvis. Niekas dalyvauti nesiryžta, nepasitiki savo jėgomis, o kritikuoti, anonimiškai skundus rašyti - daug didvyriškumo nereikia.

Povilas URBŠYS: Iškilus pandemijos grėsmei, reikėjo elgtis kitaip nei įprastai. Įstatymais buvo sudaryta galimybė vykdyt supaprastintus viešuosius pirkimus. Bet kokiu atveju, tos biurokratinės užkardos, kurios yra pas mus viešuosiuose pirkimuose, kartais iš tikrųjų trukdo laiku įsigyti reikiamas prekes.

Per pandemiją pasimatė kita tendencija, kad nuleistas karteles viešiesiems pirkimams savivaldybės pradėjo naudoti nevisiškai atsakingai. Palyginkime savivaldybių sumas. Jeigu mes kalbame apie Vilniaus išleistą sumą, jei neklystu, daugiau kaip 20 mln. Eur, kai kitos savivaldybės, pavyzdžiui, Šiaulių, išleido 180 tūkst. Eur.

Kai kas gali pasakyti, kad miestas miestui nelygus gyventojų skaičiumi. Bet sutikite, kad tokia disproporcija negali būti, taip sumos negali skirtis. Susidarė įspūdis, kad Vilniuje miesto meras norėjo pademonstruoti savo pranašumą prieš premjerą ir sveikatos apsaugos ministrą.

Tuomet atsiranda pirkimai per įmones, kurios neturi verslo patirties tokioms prekėms, ir neaišku, kokiais kriterijais remtasi jas renkantis. Nejaugi Vilniuje kitų įmonių nebuvo? Man atrodo, kad Viešųjų pirkimų tarnyba turi išsiaiškinti, ar čia nebandyta prisidengti koronavirusu, siekiant pamaloninti savo draugus ir gimines.

Kai kuriais atvejais jautėsi, kad Sveikatos apsaugos ministerija nesugebėjo susitvarkyti su savo pareiga užtikrinti reikiamą apsaugą medikams. Nėra normalu, kad ketvirtadalis visų užsikrėtusių koronavirusu Lietuvoje yra medicinos darbuotojai. Kitose šalyse tokio medikų skaičiaus tarp užsikrėtusiųjų nebuvo.

Sveikatos apsaugos ministerija, norėdama pridengti savo neveiklumą sudėtingoje situacijoje, suskubo perkelti atsakomybę ligoninių vadovams. Ar normalu, kad ilgą laiką ministras ignoravo testavimo svarbą?

Dar kovo 31 d. greitosios pagalbos medikai šaukėsi pagalbos, kad jie būtų testuojami. Kai matai, kad pati ministerija bando užimti teisuolio poziciją ir net bando susidoroti su vienais ar kitais medicinos įstaigos vadovais, tai yra tiesiog ciniška. Ačiū Dievui, mūsų žmonių mirčių skaičius yra tikrai nedidelis.

G.JAKAVONIS: Valdžia verslui gelbėti meta nemažas sumas. Tam reikalingos ir skolintos lėšos. Kyla klausimas, ar teisingai jos bus paskirstytos, nes, bet kokiu atveju, šiuos pinigus vėliau reikės grąžinti visiems Lietuvos žmonėms.

Nereikia būti dideliu išminčiumi, kad suvoktum, jog pasibaigus karantinui sulauksim ekonomikos krizės, o biudžete pinigų stigs. Kaip šioje situacijoje patartumėte elgtis valdžiai, neatmetant pranašysčių, kad rudenį kils dar viena pandemijos banga?

Artūras SKARDŽIUS: Krizę reikėtų vertinti ir kaip naujai atsiradusią galimybę skolintis. Kadangi Lietuvos skola yra gana maža palyginti su bendru vidaus produktu, mes galime nemažai pasiskolinti ir, tinkamai pinigus investavę, transformuoti savo ekonomiką.

Su dideliais finansiniais ištekliais galime visą valstybę paversti laisva ekonomine zona, pritraukti investicijas, žmogiškąjį kapitalą. Todėl Vyriausybė, priimdama sprendimus, turi elgtis išmintingai, tartis su visuomene ir verslu. Neturėtų būti vadovaujamasi principu: kam noriu, tam ir duodu.

Paskutinės 2008 metų pasaulinės finansų krizės problemos liko neišspręstos. Neišspręstos jos liko ir Lietuvoje, kadangi 7 mlrd. Eur, kurie buvo pasiskolinti 2010-2012 metais, dar nėra grąžinti. Didžiąją A.Kubiliaus ir I.Šimonytės paskolos dalį planuojama grąžinti tik 2020-2022 metais.

Vien palūkanų permokėsime 2 mlrd. Eur. Jeigu vėl skolinsimės, ateis laikas, kai reikės grąžinti. Jei ši pandemija nesibaigs su vasara ar rudeniu, jei bus antroji banga, tikėtina, reikės skolintis dar daugiau. Todėl pasiskolinti pinigai turi būti investuojami taip, kad skatintų ekonomikos augimą, kad per krizę sukurta infrastruktūra ateityje galėtų generuoti pakankamas pajamas, bei užtikrinti skolos grąžinimą.

Gintautas LUKOŠAITIS: Šitie pinigai turi būti įliejami į ekonomiką, o ne, kaip minėjau, pagal dabartinius planus, išliejami. Atsitiks du dalykai - pinigai bus iššvaistyti ir labai demoralizuota visuomenė.

Reikalinga, kad gyventojai pamatytų, jog šie pinigai nėra išsidalinti kaip pica kokių nors korumpuotų grupių. Žvelgdami į Vilniaus situaciją, kiek pinigų buvo iššvaistyta, žmonės labai nusiminė.

Baisiausias dalykas, kurį atneša korupcija - visuomenės nusivylimas. Tai yra esmė, o konkrečių receptų, kaip elgtis, niekuomet negalima tiksliai pasakyti.

Povilas URBŠYS
: Valstybė yra pasiskolinusi 1,5 mlrd. Eur. Be abejo, skolinomės beveik už nulines palūkanas. Negana to, Europos Sąjunga leido laisviau naudoti lėšas, kurios buvo skirtos pagal Europos Sąjungos projektus.

Tenka pripažinti, pinigų skirstymas pagal atskiras sritis daugiau primena pinigų mėtymą iš malūnsparnio, kad būtų sudarytas politinis įspūdis. Iki šios dienos yra įmonių, kurios negavo to, kas joms buvo pažadėta.

Kitu atveju, tos įmonės, kurios gavo, nusivylė. Nebuvo pagalvota apie tai, kad tie pasiskolinti milijardai nepadės žmonėms atsistoti ant kojų ir išsiropšti iš pandemijos duobės.

Seimas leido skolinti iki 5,5 mlrd. Eur. Bijau, kad neatsitiktų taip, jog dabar savotiškai taškydami pinigus į kairę ir į dešinę, nesusimąstome apie pasekmes. Bet, kadangi tos pasekmės gali ištikti tik kitais metais, tai jau bus po rinkimų ir ta atsakomybė nutekės kaip nuo žąsies vanduo.

Gemius

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder