Nuo svajonės tapti astronaute iki darbo su palydovais: lietuvė papasakojo apie kosmoso inžinierės darbą

Nors astronaute netapo, sako, jei vyktų atranka, tikrai joje dalyvautų. 

Dirba prie palydovų

Pašnekovė prisimena, kad vaikystėje turėjo daugybę knygų apie kosmosą ir tėvai tokį jos susidomėjimą visada palaikė. „Jie sakė, kad jeigu daug dirbsiu, tai viskas gali pavykti, ir skatino daryti tai, apie ką svajoju, nenuleisti rankų vien todėl, kad tai atrodo nepasiekiama ar tolima“, – portalui LRT.lt pasakoja A. Paškevičiūtė.

Jos kelias į kosmoso inžineriją buvo visiškai natūralus. Mokykloje A. Paškevičiūtei puikiai sekėsi fizika bei matematika, todėl mergina nedvejodama apsisprendė rinktis inžinerijos studijas.

Tuomet pašnekovė prisiminė ir vaikystės svajonę – būtent ji padiktavo, kurią inžinerijos kryptį pasirinkti. Vedama noro sieti gyvenimą su kosmosu, baigusi mokyklą lietuvė išvyko studijuoti aeronautikos į Bristolio universitetą.

Tiesa, ten daugiau mokėsi apie lėktuvus, o ne apie palydovus, tad nusprendė baigti kosmoso inžinerijos magistrantūrą Stokholme. Kaip pati sako, iki kosmoso ji priaugo pamažu.

Agnė Paškevičiūtė su tėvais po diplomų įteikimo ceremonijos / Asmeninio albumo nuotr.

„Atlikdama praktikas ar dirbdama, pamačiau tų kosmoso technologijų grožį, kaip galima padėti Žemei iš kosmoso. Pavyzdžiui, dabar daug dirbu ir prisidedu prie vienos misijos, kuri susijusi su Paryžiaus klimato susitarimu.

Stebėsime objektus, kurie išmeta daugiausia metano ir CO2 dujų, ir taip galėsime matyti, ar šalys laikosi susitarimo. Dėl to jautiesi svarbus, susijęs su Žeme. Nedarai tiesiog, kaip iš vaikystės atrodydavo, mokslinės fantastikos, bet iš tiesų darai kažką naudingo“, – pasakoja lietuvė.

Ji dirba prie įvairioms kosmoso misijoms skirtų palydovų – nuo Žemės fotografavimo iki skrydžių į Mėnulį. Dirbdama kosmoso sistemų inžiniere, A. Paškevičiūtė turi užtikrinti, kad palydovas veiktų taip, kaip numatyta. „Turime komandas, kurios specializuojasi skirtingose srityse: galios sistemų kūrimas, saulės kolektorių dizainas ar padėties nustatymo sistemos, kompiuteriai.

Tada mes, kaip sistemų inžinieriai, pateikiame reikalavimus, ką tos sistemos pagal numatytus reikalavimus turi daryti, ir jas kuriame. Paskui iki paleidimo testuojame. Jeigu kas nors neveikia – taisome, darome iš naujo, kol paleidžiame. Tikrasis testas, ar tikrai viskas tinkamai veikia, būna jau kosmose“, – aiškina pašnekovė.

Pasak lietuvės, dirbant šioje srityje, didžiausias iššūkis yra tempas, mat parengti palydovus misijai kartais tenka vos per 3 mėnesius, o daugiausia – per vienerius ar dvejus metus. Tokio tipo misijos priskiriamos „naujojo kosmoso“ sąvokai.

„Vadinamasis senasis kosmosas yra tokios misijos, kaip, pavyzdžiui, NASA daro. Jos užtrunka 10 metų, viskas peržiūrima 20 kartų, ten tūkstančiai žmonių dirba prie misijų ir jų biudžetas atrodo nesibaigiantis.

Mes turėjome vieną misiją į Mėnulį ir viską parengėme per metus. Būna, kad kai paleidimas jau netoli, reikia ir daug viršvalandžių dirbti, ir didžiausias stresas, kaip sistemų inžinieriui sužiūrėti, ar nieko nepražiopsojom, nieko nepamiršom, ar viskas sukurta taip, kaip reikia“, – pasakoja A. Paškevičiūtė.

„Atlikdama praktikas ar dirbdama, pamačiau tų kosmoso technologijų grožį, kaip galima padėti Žemei iš kosmoso.“

Sulaukė skeptiško požiūrio

Pašnekovė pasakoja, jog kartais ima save graužti, kad neturi užtektinai žinių ar potencialo. Be to, dėl pasirinktos specialybės yra tekę susidurti su skeptišku vyrų kolegų požiūriu, todėl reikalavimai sau – dar didesni.

„Turi daug labiau pasitempti ir daug daugiau išmokti per tą patį laiką (nei vyrai – aut. past.), kad įrodytum, jog esi verta vienos ar kitos pozicijos. Iš pradžių tau labiau siūlys kokias nors koordinavimo ar organizavimo užduotis, kreips ta linkme.

Universitete nieko labai nemalonaus nebuvo, gal veikiau buvo nuostaba, nes mūsų (merginų – aut. past.) buvo, rodos, 7 iš 120 žmonių kurso. Gal labiausiai jaučiasi tai, kad iš pradžių visi labai nori padėti, paaiškinti, bet tik tol, kol tampi pakankamai gera. Paskui vyrai tarsi pradeda jausti kažkokį pavojų ir bando tave nuvertinti.“

Tiesa, dabartinėje lietuvės komandoje iš 7 kosmoso sistemų inžinierių 3 yra moterys. Ir nors A. Paškevičiūtė sako jaučianti tarpusavio palaikymą, būta ir kitokios patirties.

„Skaičiau ir paskui pradėjau pastebėti darbo aplinkoje, kad kai būna mažiau moterų, tai jos tarsi viena su kita konkuruoja: kuri įrodys, kad yra ta moteris, kuri geba būti inžiniere.

Kuo jų daugiau, tuo ta darbo aplinka darosi normalesnė ir nebėra tikslo vienai su kita konkuruoti. Atsiranda kolegiškas ryšys ir netgi viena kitai labiau stengiasi padėti. Tokia savotiška seserystė“, – mintimis dalijasi A. Paškevičiūtė.

Agnė Paškevičiūtė (dešinėje) su kolegėmis / Asmeninio albumo nuotr.

Svajonės apie skrydį į kosmosą neatsisako

Lietuvė vis dar pagalvoja apie vaikystės troškimą skristi į kosmosą ir juokiasi, kad tiek ji, tiek kiti bendradarbiai yra paprasčiausiai nepavykę astronautai: „Čia visi absoliučiai svajojo būti astronautais. Bet kas nenorėtų?

Čia gi toks smagus nuotykis skirti į kosmosą! Ir aš labai tikėjausi. Net parašiutininko licenciją išsilaikiau, kai man buvo aštuoniolika, nes mačiau, kad nemažai astronautų ją turi. O kai studijų metais važiavome į astronautų rengimo centrą, klausinėjau, ko reikia, kad Lietuva turėtų astronautą ir ką daryti man, kad galėčiau ja tapti.“

Pašnekovė sako, kad jeigu vyktų atranka, ji nedvejodama bandytų, tačiau Lietuvai turėti savo astronautą nėra taip paprasta. Pirmiausia, reikėtų tapti visateise Europos kosmoso agentūros nare, taip pat būti pasiruošusiai investuoti į minėtą agentūrą, tarptautinę kosminę stotį.

„Per pirmus etapus visus kandidatus vertina tarsi vienodai, bet paskutiniuose etapuose prasideda derybos su visomis valstybėmis. Kas turės daugiau pinigų, tos valstybės žmogus ir bus astronautas“, – aiškina A. Paškevičiūtė.

„Net jeigu peržengsiu ribą, kad ilgiau gyvensiu užsienyje nei Lietuvoje, negalėčiau jaustis kuo kitu nei lietuve. Galiu apsimesti pasaulio piliete, bet šaknis turiu vienas.“

Iššūkiai užsienyje

Pirmoji pašnekovės emigracijos patirtis buvo studijų metai Anglijoje. Tuo metu, vos baigusi mokyklą, ji sako labai norėjusi išvažiuoti ir taip tarsi metė sau iššūkį – gyventi atskirai nuo tėvų, išbandyti kažką naujo.

Tai, kad pasirinktame Bristolio universitete iš maždaug 10 tūkstančių studentų lietuvių buvo vos vienas kitas, dar labiau intrigavo. Vis dėlto netrukus entuziazmas nuslūgo.

„Emociškai man absoliučiai nesisekė pritapti ir metai Anglijoje buvo vieni blogiausių metų. Daug išmokau, bet emociškai buvo be galo sunku, nes visą laiką jaučiausi nesava.

Turėjau kažkokių draugų, su kuriais bendraudavau, bet tikrai ne tokių gerų, kurie apie mane būtų daug žinoję ar kad būtume vieni kitiems be galo rūpėję. Tai buvo labai vienišas laikas“, – prisimena pašnekovė.

Baigusi bakalauro studijas Agnė metams sugrįžo į Lietuvą ir čia praleistą laikotarpį vadina nepaprastai laimingu. Prabėgus šiems metams lietuvė vėl atsidūrė užsienyje – išvyko į Švediją siekti magistro laipsnio kosmoso inžinerijos srityje:

„Į Švediją važiavau visai kitaip (nei į Angliją – aut. past.), jau nebe taip nutrūktgalviškai, nes žinojau, kaip gali būti. Buvo baisu, bet buvau pasiryžusi.“

Įsitraukusi į daugybę įvairių veiklų ir pasinėrusi į bendravimą su bendrakursiais Agnė svečioje šalyje jautėsi kur kas geriau nei pirmą kartą išvykusi iš Lietuvos.

„Stokholme susipažinau su dabartiniu savo sužadėtiniu, tad Stokholmas man visą laiką bus miela vieta, į kurią gera sugrįžti ir iš kur liko labai daug gerų prisiminimų. Bet aš įdėjau labai daug pastangų, kad turėčiau tuos gerus prisiminimus ir daug atsargiau į viską žiūrėjau prieš išvažiuodama“, – sako lietuvė.

Šiuo metu Agnė su širdies draugu iš Suomijos džiaugiasi gyvenimu Nyderlanduose. Lietuvė pasakoja, kad dar studijų metais, pasinaudojusi mainų programa, čia kurį laiką gyveno ir dirbo.

Nors nebuvo suplanavusi kraustytis į Nyderlandus, aplinkybės susiklostė taip, kad būtent šioje šalyje tiek jai, tiek sužadėtiniui pavyko rasti norimą darbą. Beje, toje pačioje įmonėje, kurioje trumpai dirbo ir atvykusi pagal studentų mainus.

Agnė Paškevičiūtė / Asmeninio albumo nuotr.

Palikę susikurtą gyvenimą Švedijoje ir aplenkę abiejų gimtąsias šalis – Lietuvą ir Suomiją – dabar, kaip sako Agnė, jie turi viską pradėti nuo nulio.

Tiesa, artimiausiu metu sugrįžti iš emigracijos pašnekovė neketina, bet patikina su sužadėtiniu pasikalbanti apie ateitį Lietuvoje ar Suomijoje, abu planuoja išmokti vienas kito kalbą. O kad pati neapleistų lietuvių kalbos, kaskart iš Lietuvos parsiveža knygų.

„Grįžtu kas kelis mėnesius savaitgaliais ar kai prasitęsiu savaitgalius. Ilgiausiai gal 3 mėnesius nebuvau. Aišku, nutolsti šiek tiek nuo šeimos ir draugų, nes nematai taip dažnai, kaip norėtum, o virtualiai palaikyti ryšį turi įdėti daugiau pastangų. Dėl to stengiuosi kuo dažniau grįžti, nes su tėvais turiu labai artimą ryšį“, – pasakoja lietuvė.

Pašnekovės teigimu, nesvarbu, kiek laiko praleis užsienyje, ją visada trauks į Lietuvą. Be to, ir su lietuviais bendrauti natūraliai paprasčiau nei su kitais. „Taip, kaip aš suprantu lietuvius ir kodėl jie vienaip ar kitaip elgiasi, ką jie galvoja, taip aš jokių kitų šalių gyventojų taip greit suprasti negaliu.

Skaityti lietuvius tarp eilučių yra daug lengviau. Nėra taip, kad negaliu pasiekti to paties ryšio su užsieniečiais, bet tai užtrunka daug daugiau laiko. O aš pati, net jeigu peržengsiu ribą, kad ilgiau gyvensiu užsienyje nei Lietuvoje, negalėčiau jaustis kuo kitu nei lietuve. Galiu apsimesti pasaulio piliete, bet šaknis turiu vienas“, – įsitikinusi Agnė.