2020 m. balandžio 8 d. 05:36 val., trečiadienis

Skaityk dabar

Nepriklausomybės istorija CŽA agento akimis: pirmieji Lietuvos žingsniai II dalis

2020-03-23, 19:30

Margarita Vorobjovaitė | Alfa.lt

Nepriklausomybės istorija CŽA agento akimis: pirmieji Lietuvos žingsniai II dalis nuotrauka, foto

Šnipas

© © Pixabay.com

Reklama

JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) tinklalapyje publikuojamuose agento memuaruose – pirmieji Lietuvos žingsniai nepriklausomybės keliu. Įtraukiantį šnipų detektyvą primenančiame pasakojime gausu detalių, priversiančių kitaip pažvelgti į ano meto politikos užkulisius.

CŽA agento, nusiųsto į mūsų šalį stebėti nepriklausomybės įvykių, atsiminimai pirmą kartą išslaptinti dar 2007 m. Aktualumo nepraradusiame dokumente – pažįstamos pavardės, veikėjai, vardai ir pasakojimas, kaip atrodė pirmieji Lietuvos nepriklausomybės žingsniai. 

Pirmą dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.

Žalia šviesa

Kaip Beardenas ir spėjo, žalia šviesa man buvo uždegta 1991 m. rugpjūčio paskutinėmis dienomis, praėjus vos savaitei po nepavykusio perversmo Maskvoje. Prasidėjo viena įdomiausių ir naudingiausių kelionių mano karjeroje.

Planas buvo užmegzti kontaktą su lietuviu – jį aš pavadinsiu Vitu, kuris rugpjūtį keliavo į Vilnių ir turėjo ryšių su tuometiniu prezidentu Landsbergiu. Tikėdamas, kad prezidentas padės man užmegzti kontaktą su slaptosiomis tarnybomis, jis pažadėjo pranešti prezidentui apie mano slaptą kelionę. Turėjau su Vitu susitikti Varšuvoje, ten jis turėjo pateikti informaciją apie sienos kirtimo reikalavimus ir apie padėtį Vilniuje po perversmo bandymo Maskvoje.

Situacija Lietuvoje nebuvo aiški, ir nebuvau tikras, kad į šalį pateksiu lengvai. Pavyzdžiui, savo būstinėje netgi neturėjome informacijos apie pagrindinius vizos gavimo reikalavimus. Kadangi tuo metu sovietų valdžia laikė Lietuvą savo teritorija, manėme, kad man gali prireikti sovietų vizos. Kiti šaltiniai teigė, kad lietuviai patys jau saugojo savo sienas ir kad galėsiu į Lietuvą patekti lengvai.

Jei būčiau bandęs gauti sovietų vizą, tai būtų buvęs tikras iššūkis. Kadangi Rusijoje buvau dirbęs nemažai, tikrai jau buvau atsidūręs KGB akiratyje ir jie nebūtų apsidžiaugę mano kelione į maišto apimtą respubliką. Galiausiai nusprendėme, kad vyksiu per Varšuvą ir nebandysiu gauti sovietų vizos.

Kaip buvo suplanuota, susitikau su Vitu ir jis pasakė, kad lietuviai jau laukė manęs atvykstant. Tačiau iš aukštų Lietuvos pareigūnų jis gavo prastos informacijos dėl vizų. Nusprendžiau į Vilnių vykti automobiliu, tikėdamasis, kad pasienio kontrolėje dėl ilgų eilių ir tvyrančio chaoso į vizų klausimą bus žvelgiama ne taip atidžiai, kaip oro uostuose.

Kolega, dirbantis Varšuvoje, nuvežė mane prie Lenkijos ir Lietuvos sienos. Kaip ir daugelyje komunistinių valstybių pasienio punktuose, taip ir Lazdijuose driekėsi ilgos automobilių eilės.

Kadangi mano kolega turėjo Varšuvoje išduotus diplomatinius automobilio registracijos numerius, jis aplenkė išsirikiavusią automobilių virtinę. Taip pat išsiaiškinome, kodėl buvome gavę dviprasmiškos informacijos apie padėtį pasienio punktuose: buvo du pasienio kontrolės punktai. Viename dirbo sovietų pareigūnai, kitame – Lietuvos.

Pirmasis kontrolės punktas, kurį pasiekėme, buvo sovietų. Piktas pasienio pareigūnas įdėmiai žiūrėjo į mano pasą ir, aišku, nerado sovietų vizos antspaudo. Aš mandagiai paaiškinau, kad man buvo klaidingai pranešta, jog sovietų viza jau nebereikalinga.

Reklama

Aš meilikaudamas prašiau leisti įvažiuoti į Lietuvą, apsimesdamas apgailėtinu Rusijos piliečiu prieš visagalį valstybės tarnautoją, tačiau pasienietis buvo negailestingas. Galiausiai paprašiau leisti man įsigyti vizą tiesiog pasienio punkte.

Tačiau man ir vėl nepasisekė. Jis atsisakė. „Viza, viza, a nichego bolshe“ (liet. Viza, viza, daugiau nieko?), – pasakė. Mums nieko kito neliko kaip tik grįžti į Varšuvą ir sugalvoti naują planą.

Kadangi kito pasirinkimo neturėjome, beliko sukryžiuoti pirštus ir kitą rytą skristi į Vilnių. Šalia manęs sėdėjo miela iš Lietuvos kilusi amerikietė. Jos tėvai taip pat tuo pačiu lėktuvu skrido į Lietuvą po 50 metų – atšvęsti savo auksinių vedybų metinių. Mes išsiskyrėme lėktuvui nusileidus ir aš nuskubėjau prie pasų kontrolės punkto. Tikėjausi, kad pareigūnas bus per daug pavargęs aiškintis, kodėl aš neturiu vizos. Jis tingiai pervertė mano pasą ir jį atidavė.

„Jūs neturite sovietinės vizos“, – pasakė pirštu rodydamas į pasą.

„Na, man sakė, kad jos nereikia. Ta prakeikta Amerikos ambasada Varšuvoje. Vėl pateikė klaidingą informaciją. Negaliu tuo patikėti“, – papurčiau galvą.

„Tikrai? Nereikia?“ – paklausė sovietų pareigūnas. Jis suraukė kaktą ir akimirką susimąstė. Galbūt buvo parengta nauja direktyva arba išleistas memorandumas, kurio jis neperskaitė.

Reklama

„Na, tokiu atveju viskas gerai“, – pareigūnas uždėjo antspaudą mano pase. Nusiraminau. Mano nuotaika pasitaisė: praėjau pro mažyčius oro uosto vartus. Aš buvau pirmasis JAV oficialus pareigūnas, patekęs į Sovietų Respubliką po perversmo.

Po kelių minučių vėl susinervinau. Priėjau prie antro kontrolės punkto, kuriame jau dirbo lietuviai. Dėl kažkokių priežasčių turėjau sustoti. CŽA pareigūnams visuomet gali iškilti problemų sovietų pasienio kontrolės punktuose, pamaniau, kad per anksti atsikvėpiau.

Svarsčiau, kad ankstesnis pareigūnas apsigalvojo. Eilė ėmė judėti ir į pasus, įskaitant ir mano, buvo vos pažvelgiama. Tikėjausi, kad, perėjus sovietų pareigūnų patikros punktą, lietuviai neatsisakys manęs įsileisti. Mačiau, kad eilėje stovėjo ir pagyvenusių žmonių pora. Numaniau, kad tai galėjo būti šalia manęs sėdėjusios amerikietės tėvai, todėl paklausiau, kas nutiko.

„Visiškai nieko“, – pasakė ji juokdamasi ir pridūrė, kad jos tėvų pasai – 50 metų senumo. Dar iš tų laikų, kai Lietuva buvo nepriklausoma. Todėl pareigūnai, nematę tokių pasų, buvo labai nustebę. Iš tiesų. Vienas po kito pareigūnai spietėsi apžiūrėti šiuos pasus ir sveikino porą, sugrįžusią namo. Kaip didvyrius. Atsikvėpiau.

Vilnius

Kitoje pasų kontrolės punkto pusėje sutikau Vitą. Jis jau buvo parūpinęs man nakvynę „Lietuvos“ viešbutyje. Šis betoninis viešbutis buvo aukščiausias pastatas Vilniuje. Be to, Vitas buvo parūpinęs man ir kvietimą vakarienei. Šią vakarienę organizavo prezidento žmona Gražina Landsbergienė.

Reklama

Kadangi nenorėjau išsitarti, kad esu aukšto rango CŽA pareigūnas, buvau sugalvojęs istoriją, jog esu Valstybės departamento nerimtas pareigas užimantis pareigūnas, kurį į Vilnių siuntė valstybės sekretorius Jamesas Bakeris.

J. Bakeris, savaime suprantama, buvo maloniai laukiamas Lietuvoje, nes turėjo atvykti ir pranešti, kad JAV pripažįsta Lietuvos suverenitetą ir atnaujinti 1922 m. prasidėjusius ir 1940-aisiais nutrūkusius diplomatinius santykius.

Vitas paaiškino poniai Landsbergienei, kas iš tiesų aš buvau, o ji pažadėjo saugoti mano paslaptį. Tiesa, pietų metu negalėjau nerodyti savo prielankumo JAV, kai svečiai ėmė diskutuoti apie Jungtines Valstijas ir Sovietų Sąjungą. Vienas svečias paskleidė gandą, kad CŽA sveikino perversmą prieš Gorbačiovą, tačiau ponia Landsbergienė nusijuokė ir pasiūlė tostą.

„Nieko apie tai nežinau, tačiau jei tai tiesa, išgerkime už CŽA!“ Visi, įskaitant ir mane, pakėlė taurę už Agentūros darbą. Kolegai, sėdinčiam iš kairės – naujai išrinktam ministrui, pasakiau, kad mane stebina tokia buvusių Sovietų Sąjungos piliečių ironija.

„Jūs nieko nesuprantate“, – jis nusijuokė. Daugybę metų Maskva skleidė propagandą ir vaizdavo CŽA kaip blogį. Taigi čia, Lietuvoje, mes tikime, kad teisybė yra visiškai priešinga sovietinei propagandai. CŽA iš tiesų turi būti puiki organizacija.“ Savo kelionės metu tokių sentimentalių minčių girdėjau ir daugiau. Nors CŽA buvo kritikuojama savoje valstybėje, mūsų buvę priešininkai manė kitaip.

Kitą dieną „Draugystės“ viešbučio kambaryje Vitas supažindino mane su Mečiu Laurinkumi, naujuoju Lietuvos žvalgybos tarnybos vadovu, ir Audriumi Butkevičiumi, naujuoju krašto apsaugos ministru. M. Laurinkus, arba „Maksas“ – mes jį taip vadinome“, buvo į ketvirtą dešimtį įkopęs teisininkas. „Maksas“ beveik visada šypsodavosi.

Reklama

Tačiau už šios šypsenos slėpėsi pareiga Lietuvai. „Maksas“ gimė tremtyje. Jo šeima visą gyvenimą kovojo prieš sovietų okupaciją. Vėliau poste jis buvo pakeistas, bet išliko aktyviu parlamento nariu.

Kai sutikau A. Butkevičių, jam tebuvo 31 metai. Neaukštas, plonais ūsiukais ministras atrodė panašesnis į protestuojantį studentą, o ne į aukštą valstybės pareigūną. Kaip ir M. Laurinkus, A. Butkevičius buvo pradėjęs savo veiklą disidentiniuose judėjimuose. Prieš nepriklausomybės paskelbimą jis buvo slaptas Sąjūdžio veikėjas.

Jo protėviai kovojo Napoleono karuose, o senelis 1930-aisiais buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas. A. Butkevičius aktyviai rėmė glaudžius ryšius su Vakarais, buvo rimtas ministras, tačiau 1997 m. buvo nuteistas ir trumpam įkalintas už kyšių ėmimą.

Dviem vyrams pasakiau, kad mane siuntė CŽA vadovybė, kad pasveikinčiau Lietuvą prisijungus prie demokratinių valstybių šeimos. Visų pirma buvome pasirengę padėti Lietuvai sukurti žvalgybos tarnybą, veikiančią pagal demokratinius principus ir vadovaujantis įstatymais.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Ganoje strigęs Andrius grįžo į Lietuvą, nors vėlavo į skrydį: atėmė pasą ir patupdė už grotų nuotrauka, foto

15min aprašyta Ganoje strigusio 4 vaikų tėvo iš Klaipėdos istorija sulaukė didžiulio...

2011 m. žlugus „Snorui“, šio banko akcininkai ir vadovai Vladimiras Antonovas ir...

Pusės milijardo medžioklė be taisyklių: „Snoras“ gviešiasi V. Antonovo ir R. Baranausko pinigų Šveicarijoje nuotrauka, foto

Užkrečiamos ligos ir jų protrūkiai – žmonijos kasdienybė jau daug tūkstančių metų....

Ligos sovietmečiu: Baltijos šalims pavydėdavo visa Sovietų Sąjunga nuotrauka, foto

Praėjusios savaitės pabaigoje Klaipėdos universitetinės ligoninės (KUL) darbą ėmėsi tikrinti kelios įvairios...

Įtampa KUL: patikrinimai ir kritika vadovui nuotrauka, foto

Trečiadienio horoskopas 12 zodiako ženklų nuotrauka, foto

Įvairybės, ************

Klaipėdos olimpinei vilčiai - palankios naujienos nuotrauka, foto

Sportas, Tarptautinės imtynių federacijos (UWW) Vykdomasis komitetas priėmė pirmuosius sprendimus dėl atnaujinto 2020-2021...

Balandžio 8-oji Lietuvoje ir pasaulyje nuotrauka, foto

Įvairybės, Balandžio 8-oji, trečiadienis, 15 savaitė.

"Klaipėdos" dviratininkams atšaukta daugybė lenktynių nuotrauka, foto

Sportas, "Klaipėdos" dviračių komanda visą vasarį rengėsi sezonui Ispanijoje, kovo pradžioje išmėgino jėgas...

Įvairybės, Paskelbta prieš 6 min.

Sportas, Paskelbta prieš 35 min.

Įvairybės, Paskelbta prieš 36 min.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...