Išskirtinis Birutės Petrikytės interviu – apie romano vertą meilės istoriją, Nelly Paltinienę ir kas iki šiol buvo nutylėta

Išskirtinis Birutės Petrikytės interviu – apie romano vertą meilės istoriją, Nelly Paltinienę ir kas iki šiol buvo nutylėta

Tikrai neperdėsiu sakydama, kad atlikėjos Birutės Petrikytės gyvenimas yra vertas knygos ar melodramos didžiuosiuose ekranuose. Ir nors šiam pokalbiui ją teko įkalbinėti ne vieną mėnesį, susitikus pas ją svečiuose nepakako net kelių valandų papasakoti visos sutapimų, neįtikėtinų gyvenimiškų aplinkybių kupinos istorijos bei to, kas iki šiol buvo nutylima.

Susitikimui į šalia Palangos esantį „Birutės uostą“ pakvietusi Lietuvos estrados primadona iš pradžių ilgam ir atviram pokalbiui nebuvo nusiteikusi, o aplink ją ratus suko ir klusniai, tarsi būtų ištikimi namų sargai, laikas nuo laiko prisliūkindavo dvi šių namų rainės – Jūratė ir Mėlynė. „Jos ne tik klusnios kaip šuniukai. Jūratė už mus meldžiasi, – modama į Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčios pusę šypteli atlikėja, – užsilipa ant bažnyčios stogo ir meldžiasi. Buvo ir jos mama Fiodia, o dabar Jūratė ir Mėlynė beliko. Mano amželyje jau ir jos abi“.

Dainininkė džiaugiasi, kad jos svečių namai ir restoranas, kuriame prireikus sukasi ir pati, traukia poilsiautojus užsukti. Daugelis negaili komplimentų dėl čia tvyrančios ramybės. Ne veltui ir pokalbiui prieš kamerą prisėdome šalia gluosnių, kur kūrybingų minčių kartais ieško ir pati šio mano pasakojimo herojė.

Nelly Paltinienės pamokos

Nepaisant laukiančių darbų ir netrukus atvyksiančių svečių, paprašau jos atversti nuotraukų albumus ir prisiminti praeityje likusį laiką bei didžiąją sceną, į kurią užkopė dar vaikystėje.

„Apie sceną iš pat pradžių ir nesvajojau, bet labai norėjau groti akordeonu ir mama nuvedė mane į muzikos mokyklą. Tik akordeono klasė jau buvo užimta, todėl pastebėję, kad turiu gerą klausą, mokytojai pasiūlė mokytis groti smuiku. Tėvai daug dirbo, kad nupirktų akordeoną, o galiausiai su mama abi apsikabinusios verkėm, kad negalėsiu mokytis juo groti. Nenorėjau į smuiko klasę, bet mama įkalbėjo (juokiasi).

Per pamokas su kitais vaikais grodavome pianinu ir dainuodavome. Mokytojai atėjus bėgdavome nuo jo. Tai buvo nepriimta, nes estrada, kai mokiausi tuometėje Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokykloje, o dabar konservatorijoje, negalėjo būti popsas. Tai buvo laikoma nereikalingu užsiėmimu. Mokytojai nesuprasdavo to, kam reikia tokio prasto lygio meno, bet jis mane labai traukė ir jame likau“, – vartydama senus nuotraukų albumus į prisiminimus panyra B. Petrikytė.

Klaipėdoje ir Jurbarke prabėgo ir visa jos vaikystė. Paklausta, ar kaip ir daugelis pajūrio gyventojų jūrą aplanko vis rečiau, B. Petrikytė nusijuokia: „Dažnai maudausi joje ir žiemą, ir vasarą. Geriausia – kai šalta. Tai ir neatsiejama mano gyvenimo dalis pajūryje“.

Tad nenuostabu, kad greitai jos gyvenime atsirado ir ansamblis „Kopų balsai“, kuris tapo ne vienos pajūryje gimusios žvaigždės tramplinu į sėkmę. Būtent čia ji susipažino ir su savo pirmąja scenos mokytoja tapusia Nelly Paltiniene. Iki tol Birutė prisimena dainavusi daugiausiai klausantis radijo išgirstas itališkas dainas. „Žinau, kad ji labai sunkiai serga, bet ne kiekvieną nori matyti. Kai žmonės serga, nenori matyti kitų.

Buvau jauna ir, kaip Nelly sakė, pacankė (juokiasi). Mokiausi iš jos. Man buvo įdomios suknelės, sceninis įvaizdis. Ji dainavo tuo metu tai, kas buvo populiaru ir ko klausėsi visi. Žaviuosi tais žmonėmis ir tuo, kad jie yra iki šiol. Labai nuoširdus ačiū Nelly ir Arvydui“, – neslėpdama emocijų atsiduso primadona.

Siūlė Pugačiovos populiarumą

Birutė dar dabar prisimena, kaip džiaugėsi sulaukusi kvietimo dainuoti dainininkų meka laikytoje filharmonijoje. Kartu ji buvo pakviesta ir į „Vilniaus aidų“ kolektyvą, kuriam vadovavo Teisutis Saldauskas. Taip ir prasidėjo jos aukso amžius.

Tai buvo laikotarpis kai jos dainų klausė visos Sovietų sąjungos sudėtyje buvusios šalys, o prodiuseriai Maskvoje siūlė likti ir tapti garsia kaip Alla Pugačiova ir Sofia Rotaru. Tačiau legendinė muzikos pasaulio atstovė juokiasi: „gal būčiau, o gal ir nebūčiau. Kas dabar jau žino... Tačiau norėjau dainuoti Lietuvoje ir lietuviškai. Į Lietuvos kultūros ministeriją ateidavo laiškai, kad norėtų, jog vyktų tik Birutė Petrikytė. Ministerijoje dirbęs Liudas Šaltenis kaskart įkalbinėdavo mane. Vengdavau vykti į Maskvą dainuoti, nors vis sakė, kad kitų dainininkų jie nenori. Tik manęs. Vis prigalvodavau priežasčių, kodėl negaliu vykti ir likti. Tai tikrai buvo mano klestėjimo laikas“, – septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius prisiminė ji.

Po įspūdingos karjeros estradoje lietuviškąja Whitney Houston tituluojama B. Petrikytė sako nieko nesigailinti. Ir nors kai kurių galimybių atsisakė, svarbiausia jai visada buvo dainuoti. Tarsi dovana visą gyvenimą ją sekęs talentas tapo didžiųjų pergalių liudininku, nuvedusiu ir į legendiniu tapusį kolektyvą „Nerija“.

Netikėtas nėštumas ir šeimos paslaptis

Tačiau kaip ir talentas muzikai, taip pat nelauktai gyvenimą supurtė ir pirmoji meilė bei nėštumas. Savo dukters ir taip pat garsia atlikėja tapusios Andželikos ji susilaukė būdama vos septyniolikos. Iki tol ankstyvą nėštumą jaunai moksleivei teko su baime slėpti. „Pasisekė nuslėpti. Buvau apkūni ir niekas neįtarė, nors kasdien galvojau, ką reikėtų daryti, jei kas sužinotų. Kėliausi ir eidavau miegoti su ta mintimi, kad kas gi bus, jei kas sužinos. Ir vis tik iki Andželikos gimimo niekas nesužinojo ir ji tarsi natūraliai atsirado.

Vėliau, kai kas klausdavo, kas ta mergaitė, mama atsakydavo, kad pagimdė mergaitę ir Andželika yra jos vaikas. Ji tarsi tapo mano seserimi. Aš pati normaliai jaučiausi. Buvau vaikas ir man svarbiausia buvo dainuoti, o mamai – kad baigčiau visus mokslus“.

Taip B. Petrikytė galėjo susikoncentruoti į mokslus ir siekti dainininkės karjeros, o Andželika augo tarsi būdama jos jaunesniąja seserimi. Tik po penkerių metų atlikėjos dukra suprato, kad jauna moteris, kuri atvažiuoja į jų namus, yra tikroji jos mama.

„Kai dar buvo maža, mama jai vis sakydavo tarsi juokais, kad čia draugė. Andželika paklausdavo, kas aš, o mama taip ir atsakydavo. Tik kai jau buvo penkerių ar šešerių ji priėjo prie manęs ir pasakė, kad aš nesu draugė. Paklausiau, kas tuomet. Ir ji atsakė, kad aš jos mama. Abi apsikabinome ir verkėme. Iki šiol prisimenu tą akimirką“, – atsiduso DELFI pašnekovė.

Dabar dukra ir mama yra tarsi geros draugės ir artimos sielos, o artimų jų santykių gali pavydėti bet kuri šeima

Tuo metu susiklosčiusią situaciją klaipėdietė vertina paprastai. Griežta būdama mama norėjo, kad dukra taptų dainininke, todėl laiko rūpintis mažyle nebuvo. Ji pati prisiėmė visu vaikelio auginimo rūpesčius. Puikiai sutardavusi su abiem tėvais dainininkė prisimena, jog atviresnė visada galėjo būti su tėčiu, tačiau besąlygiško palaikymo sulaukdavo iš abiejų.

„Su tėvais pasisekė. Ir tėvelis pats nuvedė į „Kopų balsus“, o tuomet nebūtų ir sekančio žingsnio į filharmoniją. Kitaip niekas ir nežinotų, kas aš tokia, – sako ji, – manau, kad ir polinkį dainuoti paveldėjau iš dabar jau 92-ejų sulaukusios savo mamos, nes jos tembras labai panašus į Beatos Grincevičiūtės.

Dar viena konservatorijos mokytoja mamai vaikystėje sakė, kad ji turėtų eiti dainuoti ir prašė leisti jai mokytis to, bet jos tėtis sakė, kad reikia karves ganyti, todėl taip ir liko. Dar mano tėtis sakė, kad pamilo ją už balsą. Mamytė mano turėjo nepaprastai gražų balsą, o vėliau net su tėčiu duetu dainuodavo arba jis akomponuodavo jai akordeonu. Dainavome visa šeima: brolis Rolandas, aš ir tėvai. Namuose muzikos tikrai netrūko (šypsosi), o mama labai norėjo, kad mes su broliu dainuotume ir per mus ji tarsi įgyvendino savo svajonę dainuoti scenoje, todėl visada didžiavosi manimi“.

Birutei visada malonu išgirsti pagyrimą ir iš klausytojų, o iš artimiausių draugų - pastabas, nes, kaip sako pati primadona, šiandien šalia jos liko tik patys ištikimiausi. Atlikėjai visada paglosto širdį geras žodis, o jaustis mylimam ir reikalingam – natūralus kiekvieno noras. „Ne tas draugas, kuris kartu linksminasi vakarėlyje, o tas, kuris neatsakys bėdai ištikus. Visi kiti, kurie buvo šalia, paprasčiausiai per ilgai užsibuvo mano gyvenime“, – atsidūsta ji.

„Anksčiau pakakdavo turėti balsą"

Tiesa, ji jau sakė mananti, jog jos laikas praėjo, o scenos grandų vietą dabar užims tokie jaunieji talentai kaip Monika Marija, Tadas Juodsnukis, Paulius Bagdonavičius ir daug kitų talentingų jaunų atlikėjų, kurie patys ir kuria, ir yra balsingi. „Manau, balsinga jaunoji karta turėtų pasiekti daugiau. Nuo Antano Šabaniausko laikų žvaigžde, į kurią atkreipė dėmesį ir žinomi užsienio prodiuseriai, pakvietė įrašinėti ir tikrai įvertino, Lietuvoje yra tik Justė Arlauskaitė-Jazzu“, – pastebi atlikėja.

Pati išskirtinio balso savininkė buvo sulaukusi ir Robbie Williamso dėmesio, kai norėdama perdainuoti patikusį jo kūrinį „Road to Mandalay“ kreipėsi į jį bei žodžių autorių. Tuomet iš žvaigždės dainininkė sulaukė ne tik leidimo perdainuoti dainą lietuviškai, tačiau ir klausimo, kiek milijonų kopijų išleis.

„Anksčiau pakakdavo turėti balsą. Nebuvo tokių reikalavimų, techninių galimybių. Dabar reikia turėti pinigų, jei nori dainuoti ir tapti žinomu. Dabar kokie tuntai dainininkų ir visi seneliai bei močiutės nori, kad jie dainuotų ir tai yra gražu, nes yra dainuojanti Lietuva iš tiesų. Be to, vaikai galbūt prisimins, kad dainavo, kažkada to siekė.

Birutė (dešinėje) Petrikytė su dukra Andželika

Birutė (dešinėje) Petrikytė su dukra Andželika

Aš karjeros specialiai nedariau. Paprasčiausiai dainavau. Štai Laima Vaikulė išvyko į Maskvą. Dar dabar prisimenu, kad kai aš dainavau, per kryžiaus kelius ji siekė karjeros ir tapo viena žinomiausių Baltijos šalių dainininkų. Man tai atėjo natūraliai. Man nereikėjo didelių siekių ar aukų. Tačiau panašumas tas, kad šiandien abi organizuojame festivalius. Ji - „Rendezvous“ Jūrmaloje, o aš tarptautinį šlagerių festivalį Palangoje.

Tiesa, kai dalyvavau Bratislavos „Lyroje“, man pasiūlė dainuoti Raimondo Paulo kūrinį, bet atsisakiau, nes norėjau dainuoti lietuvišką dainą. Kam patikau – kviesdavo dainuoti, o kam ne, na ir gerai. Kiekvienas pasirenka, kas jam patinka. Tačiau daug gerų akimirkų turėjau ir nieko gyvenime nesigailiu“, – atsidūsta scenos atstovė.

Ji taip pat prisipažįsta, kad jos gyvenimą ir sudėtingiausius jo išgyvenimus galima atsekti pagal dainas ir albumus. Pavyzdžiui, albumas „Saulė skyla perpus“ buvo išleistas sudėtingų skyrybų laiku, o daugelį dainų jame parašė Dalia Teišerskytė, kuri daug žinojo apie asmeninį dainininkės gyvenimą tuo laiku. „Tai buvo skyrybų laikas ir tas žmogus galbūt net nesuprato, koks šio albumo ryšys su gyvenimu“, – šypteli pašnekovė.

Laive sutikta gyvenimo meilė

Tad nenuostabu, kad ir albumas „Kelionė į meilę“ sutapo su dabartinio atlikėjos vyro atėjimu į jos gyvenimą. Mums besikalbant žavi atlikėja vis užsimena apie tai, kokia svarbi jos gyvenime yra meilė. Pasak jos, gyvenime vis dėlto svarbiausia yra jausti šį jausmą ir tai, kad esi vertinamas, reikalingas. „Mano meilė yra Andželika, Igoris ir mano mylimas anūkas Antanas. Be galo juos visus myliu ir esu laimingiausia turėdama juos šalia.

Taip, nuo dėmesio ir santykio su kitais priklauso ir mūsų gyvenimo būsena. Jei tau viskas sekasi, dainuoji, tau viename koncerte galbūt ploja daugiau, kitame mažiau, bet vis tiek grįžęs namo savyje pagalvoji, kad kaip gerai, jog aš turiu vyrą ir viskas taip gera. Svarbiausia, kad namuose dvasinė ramybė ir tada gali galvoti, kurti.

Man tai svarbiausia. Ir mums su Andželika tai yra svarbu visada. Tai, kad vyrai mus mylėtų ir būtų ištikimi. Žinai, kitąmet jau 20 metų kai esame vedę su Igoriu (pašnekovės vyras) ir, jei Dievas mus dar laikys šioje žemėje, mes dar pakartosime vestuves laive su visais, kurie buvo kartu tikrąją mūsų vestuvių dieną“.

Taip fone viltingai vėjyje šiurenant gluosnių šakoms, o vasarai skaičiuojant paskutines dienas, pašnekovė nusikelia į keltą „Kaunas“, kuris prieš daugelį metų plaukė į Kylį Vokietijoje. Būtent čia kocertuodama su dukra ji ir sutiko didžiąja savo gyvenimo meile tapusį jūreivį Igorį Karžickį.

Tuomet visos jos kaunietės draugės sakė, kad jis nėra jai skirtas ir po trumpo romano atlikėja turėtų nutraukti santykius su septyneriais metais jaunesniu vyru. „Atsakydavau, kad jį myliu ir ką man daryti...Man jos vis sakydavo, kad gerai, bet kartu reikia ir gyventi, o štai pas mus vien problemos. Toks jau tas gyvenimas. Ir jei man bus gerai nors metus laiko, labai džiaugsiuosi, o jei du, tris ar penkis – iš viso fantastika. Mes niekada nežinome, kiek mums skirta. Apie meilę labai teisingai dainavo Žilvinas Žvagulis. Ir kas per velns ta meilė yr, kad širdį bado kap su peiliais (juokiasi). Man jos reikia, kaip ir visiems.

Visi mes esame laisvi žmonės, tiek vyrai, tiek moterys ir mes nenusiperkame nei vyro, nei vyras moters. Tai nėra nuosavybė ir kai žmogus laisvas, jie turi vienas kitą suprasti. Žinoma, būna, kad susipykstame, susikivirčijame ir neįmanoma, kad pastoviai tik lygiadieniai būtų, bet vis dėlto svarbiausia yra esmė. Kai susideda visos detalės, kad būtų viskas gerai ir reikia turėti draugą. Turi būti jis ne tik vyras, bet ir draugas“, – susimąsto ji.

Įveikę kartu visas negandas jie vienas kitą myli už paprastus dalykus. Kaip sako dainininkė, ypač meilę ji jaučia smulkmenose. Pavyzdžiui, grįžus vėlai iš koncerto ar renginio ir jausdamasi pavargusi ryte ji gali ilsėtis, nors ir žino, kad laikas keltis ir atlikti visus reikalingus darbus. „Tuomet jis taip tyliai tyliai atsikelia, uždaro duris ir lieku sau viena kažkokiame kitame išmatavime. Ir viskas. Niekas nežadina.

Neįsivaizduoji, kokia laimė yra miegoti, kai tau reikia miego. Jis mane supranta be žodžių. Tai – didelė vertybė. Tokia laimė turėti artimą draugą ir žmogų šalia. Igoris dar klausė, kodėl gi mes nesusitikome anksčiau. Būtume jau kokius tris vaikus turėję. Galiausiai sutarėme, kad susitiksime kitame gyvenime. Bet kaip aš jį pažinsiu? Sutarėme, kad jis prieis ir suspaus man ranką ir tą akimirką aš suprasiu, kad tai yra jis“.

Svarbiausias gyvenimo pamokas ji taip pat sako išmokusi gyvendama meilėje ir santarvėje. Su daug kuo atlikėja jau susigyveno ir ne vieną išbandymą priėmė natūraliai. Nemažai išmoko ir iš psichologinių knygų. Baimė gyventi ir pasitikti gyvenimo saulėlydį taip pat ne apie ją.

„Į gyvenimą dabar žvelgiu paprasčiau. Jei gali kažką pakeisti – keisk. Jei negali – nieko nepadarysi ir neverta jaudintis. Tiesa, ir kažkokio ypatingo nusivylimo neturėjau. Visada mane lydėjo fortūna. Taikliai parašė poetas Marijus Budraitis dainoje „Fortūnos šypsena“. Jaučiu fortūnos šypseną savo gyvenime, koncertuose“.

Versle atlikėjai sekasi ne visada

Kiek tolėliau pradėjo zuiti lankytojai ir svečiai, todėl nesusilaikiau nepaklaususi apie restoraną ir svečių namus. Kam vienai garsiausių šalies atlikėjų veikla, kuri visiškai nėra susijusi su scena. Juolab, kad dėl jos B. Petrikytė buvo susidūrusi ir su finansiniais sunkumais. Buitiniai klausimai, kuriuos turi spręsti restoranui vadovaujanti estrados žvaigždė nei iš tolo neprimena šou pasaulio užkulisių.

Tačiau ir čia atlikėja turi paprastą paaiškinimą. „Tai yra mano hobis. Gaminti vagį man yra malonu ir kaskart naujus patiekalus išradinėju. Tai yra mano gyvenimo būdas. Ir vyras laimingas. Koks vyras atsisakys skanaus maisto (juokiasi). Tai yra man patinkanti veikla ir kai manęs niekas nebekvies dainuoti, būsiu labai laiminga kai atėjęs pavalgyti žmogus pasakys, kaip skaniai gaminu.

Birutė Petrikytė su vyru

Birutė Petrikytė su vyru

© Asmeninio archyvo nuotr.

Kiekvienas nori jaustis reikalingas ir nesvarbu, ar dėl skambių dainų, ar skanių patiekalų, bet jaučiuosi laiminga matydama aplink laimingus žmones“.

Tik finansinė verslo pusė atlikėjai niekada nebuvo artima. Meniškos sielos garsenybė niekada nemėgo skaičiuoti pinigų, o daug vertingesne valiuta laiko laimę, kurią atneša šeima, kūryba ir Tarptautinis šlagerių festivalis. Ši kasmetė jos tradicija tapo neatsiejama nuo Palangos kultūrinio gyvenimo.

Ji pati į šią šventę kasmet pakviečia būrį tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio fesivaliuose, kuriuose dažnai teisėjauja, sutiktų atlikėjų.

„Pinigų neuždirbau, bet Dievas davė keliones. Mane dabar kviečia į žiuri komisijos narius ir važinėju po pasaulį. Tuo pačiu pastebėjusi naujus talentus, kurie jau yra žinomi, dainavę „Eurovizijoje“, kituose tarptautiniuose konkursuose, pakviečiu juos į Lietuvą. Visi jie turi galimybę dainuoti su profesionalų orkestru. Turiu eiti kartu su jaunąja karta, nes ir pati taip nesenstu.

Ne vienas organizatorius sakė, kad ir šlagerių festivalių nedaryčiau, nes kaskart į minusą išeinu, bet jau 14 metų taip. Dainų reikia, o ir pati kažkaip vis nors pro rakto skylutę, bet pralendu (juokiasi). Nesu verslininkė ir pinigų daryti nemoku. Atrodo, kad dirbu ir nieko neuždirbu. Tik šiųmetis buvo sėkmingas ir pagaliau įsitvirtino.

Birutė Petrikytė

Birutė Petrikytė

Ir vyras neseniai paklausė, ar norėčiau ką nors gyvenime keisti. Sakiau, kad nieko. Tuomet paklausiau jo, galbūt norėtų jis. Juk jis jaunesnis, bet sakė, kad ne, nieko (juokiasi). Nori tik su manimi būti. Tačiau jis nėra mano nuosavybė. Žinoma, kitos moterys daro klaidų, veja iš namų tuos vyrus, vėliau sunkiai gyvena, bet yra ir situacijų kai žmonės tikrai negali būti kartu“, – sako kitąmet 45 metų scenoje jubiliejų minėsianti dainininkė.

Dabar vyrui ji ne tik gamina, tačiau ir skiria skambias dainas, o prašoma vis kartoja jo mėgstamą „Parole parole“. Tik jos mylima „Nerija“ lapkritį leisis į atsisveikinimo turą. Šį tašką savo gyvenime ji padės lengvai, nes net ir nelikus scenos, žvaigždės gyvenimą užpildys begalinė meilė ir paprasti kasdieniai džiaugsmai, kurių net ir išgyvendama savo aukso amžių B. Petrikytė nepamiršo.

„Savo kelyje į sėkmę jūs susidūrėte su kliūtimis. Tai natūralu. siekiant gero gyvenimo mes visi su jomis susiduriame ir bandome nugalėti. Kliūtys mus grūdina ir moko. Jos nėra neįveikiamos, o mes nesame nevykėliai. Susitelkite, sukaupkite drąsą ir tęskite pradėtus darbus. Apsvarstykite, išmokite ir grįžkite į pasirinktą kelią. Norėkite pasiekti tikslą. Užuot sakę sau „aš to negaliu padaryti", paklauskite savęs, kaip man tai padaryti. Pasikalbėkite su draugais, galinčiais padėti, pritarti, jus paremti, nors ir mažais žingsneliais, eikite į tikslą ir pasiekite jį“, – savo gyvenimo taisykle dalijasi B. Petrikytė.

Mums bebaigiant pokalbį ir pradedant į vietas dėlioti senas nuotraukas, dainininkė nusistebėjo, kaip per visą jos gyvenimą sukauptas dainų archyvas taip ir liko gulėti stalčiuje. Ji niekada nedirbo su prodiuseriu, o visus kūrinius saugojo kartu su dukra. "Visos mano pačios ir tos, kurias dainavau kartu su Andželika, dainos ir liko stalčiuose. Kiek daug visko taip ir neišvydę dienos šviesos", - man pavymui prasitaria žinoma palangiškė.

Po ilgo pokalbio estrados atstovė prasitarė, jog ne viską papasakoti buvo paprasta, o kai kuriuos dalykus prisiminė tik prašoma. Ir nors iš pradžių slapčiausiais išgyvenimais dalintis nebuvo nusiteikusi, išsiskiriant pasiūlė parašyti knygą apie gyvenimą, kuris niekuo nenusileidžia meistriškai režisieriaus sukurtai juostai.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder