2018 m. gruodžio 12 d. 01:31 val., trečiadienis

Skaityk dabar

Arvydo Juozaičio meilė žmonai Oksanai slepia filmo vertą dramą

(29)

2018-11-13, 08:44

Laima Lavaste, lrytas.lt

Arvydo Juozaičio meilė žmonai Oksanai slepia filmo vertą dramą nuotrauka, foto

Ulijaną ir Gediminą auginantys Oksana ir Arvydas Juozaičiai sako, kad jų istorija atrodo kaip nelabai įtikėtinas romanas.

© Asmeninio albumo nuotr.

Daug neslepiamos meilės. Daug atvirumo ir tikrumo. Oksanos (42 m.) ir Arvydo (62 m.) Juozaičių šeimoje tiek daug visko, kas neretai išblunka ar apsineša kasdienybės dulkėmis. Iki šiol mums nepažįstama A.Juozaičio žmona Oksana – atvirai apie nelengvą meilę ir šeimą.

Klaipėdoje jūros vėjas už lango žarsto auksinius medžių lapus, pavakario saulė dar spėja nu-šviesti ant sienų kabančius paveikslus, pilnas knygų lentynas. Bet nostalgiškos rudens ramybės Juozaičių bute nėra. A.Juozaičiui pasiskelbus kandidatu į Lietuvos prezidentus, šeimai teks atsisveikinti ir su nelengvai susikurtu jaukiu savo gyvenimu, rašo žurnalas „Stilius“.

– Oksana, kai jūsų vyras Biržų pilyje pasiskelbė kandidatuosiantis į Lietuvos prezidentus, jūsų šalia nematėme. Lyg jūs ir nesirengtumėte tapti pirmąja šalies ponia?

Mano klausimas prajuokina pašnekovę. Ji išraiškingai mosteli ranka į kitame kambaryje girdimą triukšmą – 12-metė Ulijana ir 4-metis Gediminas siaučia su savo tėčiu.

– Nebuvau todėl, kad mano pareiga – saugoti šeimos židinį. Ir jį saugau kaip tikra paklusni žmona. Rūpinuosi dar mažais vaikais, turiu įprastų kasdienių darbų ir man nėra lengva viską mesti ir važiuoti vyrui iš paskos.

– Bet juk galėjote kam nors palikti vaikus ir važiuoti palaikyti vyro tokią minutę? Bent jau pastovėti šalia? – neatstoju neišsiaiškinusi.

– Aš žinau, kiek Arvydas pats turi vidinės stiprybės. Aišku, jam palaikymo reikia, bet nebūtinai tai turiu demonstruoti viešai. Jam ramiau, kad jis žino, jog namuose viskas gerai.

– Tad išleidote savo vyrą į žygį, apginklavusi jį ramybe. Išlyginote baltinius...

– O ir ne vienus! Jau nuo sekmadienio lyginau, pakavau juos, nes žinojau, kad iš Biržų jis važiuos į Rygą, po to vėl kažkur. Aš jau pripratau prie tokio mūsų šeimos gyvenimo ir prie tokios Arvydo veiklos. Net mano draugės juokėsi, kai pamatė namuose ant sienos kabantį kalendorių. Jame buvo užbrauktos gal penkios dienos. „Kokios čia šventės, jokių švenčių tomis dienomis nėra?“ – paklausė. „O man šventės, nes tomis dienomis vyras namo sugrįžta“, – atsakiau.

– Kaip jūsų vyras jums pranešė tą žinią, kad kandidatuos į Lietuvos prezidentus? Tai buvo netikėta rinkėjams, o šeimai?

– Na, jis per daug nesuko sau galvos, kaip vaikams ir man pranešti apie tai. (Juokiasi.) „Oksana, man atrodo, kad tavęs laukia rimti išmėginimai ir tau teks tam pasiruošti. Aš nutariau dalyvauti Lie-tuvos prezidento rinkimuose.“ Tai buvo gal balandžio pabaigoje. „O aš?“ – išpūčiau akis.

„O tu man padėsi, jei nemanai trukdyti“, – atsakė lyg niekur nieko. Aš ilgai negalėjau patikėti, maniau, kad juokauja. „Į politiką atgal? Niekada!

Aš juk tave vedžiau, kad nuo politikos nusitolinčiau“, – pusiau juokais yra man pasakęs. Bet dabar, pasirodo, atėjo jam laikas grįžti. Paklausiau – ar tu pagalvojai apie mane, apie vaikus, koks jiems krūvis teks?

Jis atsakė: „Suprantu, bet mano pati didžiausia meilė yra Lietuva. O visa kita turi padėti tai meilei.“

– Ir jūs neįsižeidėte?

– Ne, kai už jo tekėjau, tai žinojau. Kad aš ne konkurentė tai meilei. Mane mama, matyt, taip užaugino, kad vyro idealai turi būti tvirti, pastovūs. Aš žinojau, už ko teku, kad jis be galo myli Lietuvą.

Nors tuo metu dar iki galo nesupratau, ką Arvydas reiškė lietuviams, ką jis nuveikė, kad Lietuva išsikovotų Nepriklausomybę.

Šeimoje jis visą laiką diegė lietuviškas tradicijas, papročius, pas mus nuolat kalbama apie Lietuvos istoriją, pasakojama vaikams.

– Jūsų vaikai dar maži. Ar jie ką nors supranta, kas tas prezidentas, ką darys jų tėtis, jei taps prezidentu? Ar šeimoje jau buvo apie tai kalbėta?

– Vaikai, ypač Gediminas, iš tikrųjų dar maži, ir jiems neįmanoma suprasti. Bet vaikų nuo visuomenės Arvydas tikrai neslėps, jis jais didžiuojasi. Todėl Ulijanai jau aiškinau, kad tėčio sprendimas yra didžiulė atsakomybė jai.

Dabar į tėtį žiūrės visa Lietuva. Ir tu privalai visada elgtis mandagiai, gražiai. Nieko ypatinga nemokau, to paties, ko visos mamos moko savo vaikus. Be to, Ulijana įpratusi, kad jos tėtį visi pažįsta, rodo per televizorių.

Bet, suprantama, vaikų gyvenime daug kas pasikeistų, jei Arvydas būtų išrinktas. Ir ta nežinomybė mane, turbūt kaip ir kiekvieną moterį, šiek tiek baimina.

– Oksana, ar nepagalvojate, kad jūs, mylima A.Juozaičio moteris, galite tapti jam net tam tikra kliūtimi kandidatuojant į prezidentus? Didžiojo Lietuvos patrioto A.Juozaičio žmona ne lietuvė, o baltarusė – gudė. Ir dar antroji žmona! Vargu ar gali jūsų vyras tikėtis, kad Lietuva yra tokia demokratiška šalis, kur tautybės klausimas nebūtų eskaluojamas.

– Aišku, aš tai suprantu, ir daug galvoju. Ir Arvydas supranta, kad į šią vietą tikrai bus nusitaikyta. Bet ką dabar padarysi? Mes jau susikūrėme jaukų savo šeimos pasaulį su gražiais papročiais, tradicijomis. Ir tikiu, kad to iš mūsų niekas negalės atimti, ko nors blogo mūsų šeimai padaryti.

Taip, bus visko kito, neįprasto, gal ir negero, bet jei vyras nori, mūsų šeima pasirengusi tai ištverti.

Be to, jei tavo vyras, kurį tu myli, kurį tu pasirinkai, išsikėlė sau tokią aukštą kartelę, ir žmonai tenka drauge kilti iki jos, nors gal jai ir daug jaukiau būtų likti įprastoje šeiminėje aplinkoje.

Arvydo akys dega, jis kaip sportininkas, atsistojęs prie savo plaukimo takelio ir priekyje matantis tikslą. Aš jokiu būdu negaliu jo stabdyti ar pakirsti savo vyro svajonės.

– Jums, Oksana, nebus lengva. Neretai sulauksite daugiau dėmesio nei jūsų vyras.

– Suprantu, kad man bus labai nelengva. Aš niekada nemėgau dėmesio, niekada nenorėjau, kad mūsų šeimos, vaikų nuotraukos atsidurtų viešojoje erdvėje.

Tai mūsų šeimos turtas, vertybės, mes tuo didžiuojamės, ir tai skirta ne pasirodymui.

O dabar, net per rinkimų kovą, tektų gyventi kitaip. Ir negaliu pasakyti, kad aš tam jau esu visiškai pasirengusi.

Skaitau daug knygų apie įžymių žmonių šeimas ir matau, kad kyla nemažai vidinių savitarpio nesusipratimų. Nemanau, kad mūsų šeima būtų išimtis. Bet aš pasistengsiu, kad to būtų kuo mažiau.

– Jūsų dukra mokosi Eduardo Balsio menų gimnazijoje Klaipėdoje, Gediminas lanko lietuvišką darželį, abu yra lietuviai. Jums kalbėti lietuviškai dar sunkoka, nors matau, kaip stengiatės.

– Taip, aš kaip bloga mokinė gėdijuosi, kad nekalbu taisyklingai. Bet mokausi ir kursuose, ir privačiai. Domiuosi šalies istorija. Ne tik todėl, kad privalau gyvendama Lietuvoje, man tiesiog įdomu.

Nes ir mano šeimos, tėvų, tėvynės istorija taip pat sudėtinga. Lietuvos ir Baltarusijos istorijos labai susipynusios, juk Baltarusija ir buvo „Litva“.

– Oksana, o koks, jūsų akimis, yra Arvydas? Mes jį žinome kaip olimpietį, Nepriklausomybės šauklį, filosofą, dramaturgą... Koks jis šeimoje, kasdienybėje, koks jis vyras, tėvas? Kokios jo savybės, jūsų nuomone, yra stipriausios?

– Pirmiausia jis labai sąžiningas. Nemoka apsimetinėti. Jam pakanka kategoriškumo kai kuriose jo pažiūrose vertinant ir Lietuvos ateitį, ir kelius į tą ateitį. Bet negali neįvertinti jo tikslo, azarto kuo plačiau nušviesti šalies istoriją – tai jis ir daro savo knygomis apie Karaliaučių, Klaipėdą, propaguodamas lietuvybę visur, kur jam teko dirbti.

Dėl to jis gali aukoti visą savo laiką, net savo gerovę, niekada nereikalaudamas atlyginimo. Tai man labai imponuoja.

Jis yra atkakliai siekiantis savo tikslo, tikras karys. Žmogus, kuriuo galiu visiškai pasitikėti, kuris laikysis žodžio. Na, kad jis nuolat pameta buto raktus, čia jau kitas reikalas. Tuo jis menininkas, – nusijuokia moteris.

– Bet kai jūsų draugystė prasidėjo Karaliaučiuje, ji kelerius metus buvo labai sudėtinga. Gimė dukra, bet jūs auginote ją viena, gyvenote pas mamą. Buvo keleri metai nežinomybės, net gyvenimo skyriumi. Lyg ir trūko jam vyriško ryžtingumo?

– Taip, mes išgyvenome nelengvą laiką, net dramatišką.

Kai prasidėjo mūsų santykiai, jis man iškart pasakė: „Turi žinoti, kad pirmiausia man yra Lietuva. Ir jei ji pareikalaus aukų, tai jos ir bus sudėtos.“ Gal iš pradžių aš to rimtai nesupratau, nebuvau susidūrusi su tokiu žmogumi. „Na, kaip pasakysi, mielasis“, – atsakiau.

Mūsų santykių pradžia buvo labai sudėtinga. Buvo, kad mes net vieną pusmetį visai nebendravome. Yra pasakęs: „Aš išeinu, nes mane šaukia mano pareiga.“ Aš nieko neprašydavau.

Uždarydavau paskui jį duris ir kažkodėl visada žinodavau, kad jis sugrįš.

Jei kas rašytų mūsų istoriją, ji atrodytų kaip nelabai įtikėtinas romanas.

– Jūs nuolat jam atleisdavote?

– Nesakyčiau, kad atleisdavau. Nebuvo taip blogai, augo dukrytė... Bet aš visada supratau, kad tas žmogus yra mano likimas, ir nepabėgti man nuo to.

Be to, norėjau suprasti, kodėl taip yra. Jis tam tikru metu kategoriškai negalėjo sau leisti būti laimingas, nes aukščiau visko jam buvo jo pareigos supratimas. Atsakomybė Lietuvai, nes jis buvo diplomatas. Atsakomybė pagyvenusiems savo tėvams. Kurti savo laimę prieš jo mamos valią man taip pat buvo neetiška.

Aišku, aš negalėjau iki galo to suprasti.

Man atrodo, kad jei tavo sūnus yra laimingas, turi tik džiaugtis. Bet to nebuvo, ir Arvydui, suprantu, buvo labai sunku. Bet aš negalėjau vertinti jo mamos nuostatų.

Tai teisė mamos, kurios dėka išaugo toks sūnus, kurios dėka jis gyvenime tiek daug pasiekė. Ir jei ne jo tėvai, gal būtų išaugęs visai kitoks žmogus, kurio aš nebūčiau pamilusi. Tėvai yra šventa. O aš buvau naujas žmogus toje šeimoje. Ir jie gali tave priimti, o gali ir nepriimti.

– Oksana, bet ir jums dėl meilės teko nemažai paaukoti? Jūs taip pat išsi-skyrėte, jūsų 16-metis sūnus negyvena drauge Klaipėdoje, liko gyventi su tėvu Karaliaučiuje.

– Na, jis jau paauglys vaikinukas, nori ten baigti mokyklą. Manau, kad berniukams iš pradžių labiau reikalinga mama. Bet kai jie tampa paaugliais, jiems labai svarbu tėvas.

Man atrodo, kad moterys daro klaidą, jei nori sūnų atplėšti nuo tėvo. Tie berniukai užauga vyrais, kurie negali priimti sprendimų, nes įpranta, kad už juos tai daro mama.

Karaliaučiuje gyvena ir mano mama, ji padeda auginti sūnų. Aš dažnokai važiuoju pas juos, o jis lankosi mūsų šeimoje. Kaip mama aš norėčiau, kad jis liktų čia, bet negali vadovautis tik savais norais.

– Sakėte, kad savo vyrą dabar namuose matote retai. Niekada nekilo pavydo, noro patikrinti, kur jis, ką veikia?

– Patikėkite, niekada. Nei noro nuolat skambinti, kontroliuoti. Jei jis neskambina, vadinasi, užsiėmęs, yra ten, kur jam reikia būti. Jei netiki savo žmogumi, kodėl su juo gyveni?

– Na, nebegaliu klausytis! Negi niekada nesupykstate, nerodote savo ambicijų – aš taip pat žmogus, turiu teisių!

– Supykti aš moku, kai yra dėl ko. Bet į daug ką žiūriu gal kitaip. Pagaliau juk esu filosofo žmona, – nusišypso Oksana.

– Dažnai diskusijose, į kurias kviečiamos pretendentų žmonos, jų klausiama: „Kaip galėtumėte padėti savo vyrui?“ Ką jūs atsakytumėte, jei taip paklausčiau?

– Man atrodo, kad aš galėčiau, ir mano pareiga būtų jam suteikti ramybės. Namie jis turi ilsėtis. Jis visą save turėtų atiduoti naujoms savo pareigoms.

Kitaip būti negali, aš tai suprantu. Šeima turi jam padėti. Juk tauta renka prezidentą, jis atsakingas jai. Ne žmona ar vaikai yra svarbiausia.

– Oksana, o kaip jūs atsidūrėte Kaliningrade?

– Mama atvyko į Kaliningradą iš Sibiro, kur gyveno jos tėvai. Jos tėvas buvo išbuožintas, ištremtas 6 metus statyti Belomoro – Baltosios ir Baltijos jūrų – kanalo. Ir senelė su 6 vaikais liko viena, mano mama buvo jauniausia.

Mama atvyko į Kaliningradą, nes išgirdo, kad čia reikalingi statybininkai. Gavo bendrabutį ir sunkiai dirbo.

– Jūsų giminės – iš Sibiro?

– Ne. Mano senelio giminės buvo ukrainiečiai, senelės – baltarusiai, iš Mogiliavo. Tad aš pati maišyto kraujo, gudė, pase parašyta – baltarusė. Aš augau su mama. Mamos ir tėčio santykiai nutrūko prieš man gimstant. Mes visada pasitikėjome tik savimi. Mano mama buvo labai išdidi, pagalbos neieškojo. Ji mokėjo tvarkytis, gyvenome kukliai, bet visko užteko. Aš pati, būdama mokinė, jau ėmiau po truputį dirbti, su draugėmis plaudavome laiptines, taip užsidirbdavome savo pramogoms, – paatviravo Oksana, per visą mūsų pokalbį taip ir nepasakiusi: „Čia ne spaudai.“

– Jūsų namuose matau daug dailės darbų. Užsiminėte, kad kai kurie yra jūsų. Kokia jūsų profesija, Oksana?

– Aš baigiau Kaliningrado meno mokyklą, vėliau baigiau Kaliningrado universitetą, Pedagogikos fakultetą. Ypač man patiko keramika, skulptūra, darbas su gin-taru.

Dirbau ir Kaliningrado meno mokykloje taikomojo meno, tapybos, juvelyrikos dėstytoja. Vėliau tapau Vaikų meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja, mano sritis buvo organizuoti parodas. Norėčiau vėl daugiau laiko skirti kūrybai. Gal ir vyras manimi didžiuotųsi.

– Kaip susipažinote su Arvydu?

– Mus suvedė tapytojas Mstislavas Dobužinskis, – paintrigavo mane O.Juozaitienė.

– Štai čia ir prasideda skaitytojams turbūt įdomiausia mūsų pokalbio dalis, – pajuokavau, nesitikėdama didesnio atvirumo. Bet apsirikau.

– Tikrai taip įdomu? Na, man pačiai taip pat iki šiol įdomu, – nusijuokė Oksana.

Lyg buvęs, lyg nebuvęs su tais žodžiais pasirodė ir pats A.Juozaitis. Pažadėjęs, kad į dviejų moterų pokalbį jis net neketina kištis, matyt, neištvėrė.

– Mes susipažinome 2004 metais Kaliningrade. Mano sūneliui Jaroslavui tuo metu buvo treji metukai, aš dar buvau ištekėjusi, bet santuoka buvo jau ant skyrybų slenksčio.

Arvydas atidarė M.Dobužinskio parodą. Užbėgau pasižiūrėti, nes tai buvo ir mano darbo dalis. Mes bendravome su Lenkijos, Lietuvos meno mokyklomis, ir konsulatai mums padėdavo. Čia ir pamačiau Arvydą. Gražus, aukštas, baltais marškiniais... Jis labai įdomiai ir vaizdingai pasakojo.

Priėjau prie jo ir paklausiau, ar konsulatas galėtų padėti keistis darbais su Lietuvos meno mokyklų vaikais? Jis pažadėjo pagalvoti.

Vėliau susitikdavome dar kažkur, pasisveikindavome, ir tiek. Kažkokia kibirkštėlė žybtelėdavo, bet mačiau žiedą ant jo rankos ir jokių minčių nekilo. Vedęs, vadinasi, vedęs.

Man toks neįdomus.

Arvydai, gal tu geriau papasakosi? – juokdamasi Oksana pasikvietė į pagalbą vyrą.

– O, aš galiu, taip taip, kibirkštėlės, – mielai sutiko Arvydas ir prisėdo prie mūsų. – Mes abu tuo metu turėjome gyvenime tuštumą, nors dar buvome vedę. Oksana išsiskyrė, puikiai atsimenu, 2006 metais, o 2007 metų pabaigoje gimė mūsų Ulė.

Aš pamačiau anuomet parodoje Oksaną, bet tuoj ir pamiršau, paskambinau tik po kelių mėnesių. Ji atėjo į konsulatą ir tada aš ją pamačiau visai kitaip.

– Kaip? – atsakymo šypsodamasi laukė ir Oksana.

– Pamačiau ypatingą moterį. Ji labai moteriška, ji užkrečiamai juokiasi, ji tiesiog paperka žmones atvirumu. Ir koketuoja, aišku, vyrai apie ją sukasi kaip apie medų, – konstatavo A.Juozaitis. – Bet ir aš tau tada patikau per parodą, tiesa?

– Ne, man patiko Dobužinskis, – atšovė Oksana.

– Na, pati matote, kaip ji koketuoja, – skėstelėjo rankomis šeimos galva.

– Bet jūs tuo metu dar buvote susituokęs, jūsų žmona gyveno Vilniuje?

– Taip, padėtis nebuvo lengva. Ši mūsų istorija skaudino mano mamą, negalėjau ryžtis dar labiau ją sužeisti, skirtis ir vesti. Žmonai iškart viską papasakojau. Ir kad dukra gimė. Nemelavau ir neišsisukinėjau. Ji retai atvažiuodavo į Kalinin-gradą, mūsų santykiai buvo formalūs. Be to, aš dirbau diplomatinėje tarnyboje, o čia skandalų vengiama. Pirmosios šeimos gyvenimas buvo pasibaigęs, bet gyvenimas tęsėsi.

Apie savo buvusią žmoną galiu pasakyti tik geriausius žodžius. Ji visada liks pirmoji mano meilė, mes užauginome du nuostabius vaikus, kurie gyvena savarankiškai. Juodviem jau per trisdešimt, abu gyvena Lietuvoje, abiem nupirkome butus Vilniaus centre. Dabar su Oksana auginame dvi mažąsias atžalas.

– Tačiau, Arvydai, šeimos pirmagimę Ulijaną Oksana gimdė viena. Ir ilgą laiką augino viena. Jūsų šalia nebuvo. Abejojote, dvejojote, nesiskyrėte?

Į šį klausimą atsakė Oksana.

– Taip mums susiklostė. Arvydui nebuvo lengva. Aš nebijojau sunkumų. Žinojau, kad sugebėčiau viena pasirūpinti ir savimi, ir dukrele. Galima pasakyti, kad net dvejus metus mes su Ulijana buvome vienos. Arvydas, aišku, tuoj įsivaikino dukrytę, siuntė mums pinigų. Bet dirbti į Rygą išvažiavo vienas.

Nors Oksana šypsojosi, mačiau, kad jai nėra lengva apie tai kalbėti.

– Ar prisimenate jūsų pirmąjį pasimatymą? – paklausiau tikėdamasi, kad Oksana vėl nusišypsos.

– Nelabai, – susimąstė Oksana. – Buvo nemažai tokių jaudinančių susitikimų. Na, skridau kaip drugelis į ugnį, – vėl nusijuokė Oksana. – Aižėjo mano santuoka. Arvydas nebuvo priežastis, gal tik pagreitino mano sprendimą. Mano gyvenimas buvo lyg statymas smėlio pilių, kurias nuolat nuplauna vanduo. Ilgai tempiau, gelbėjau savo vyrą iš įvairių situacijų, nes man įdiegtas stiprus atsakomybės jausmas. Norėjau išsiskirti išsaugant normalius santykius, sūnaus pagarbą tėvui.

– Lyg prisimenu, kad pažinties pradžioje aš jai atpasakojau visą Antono Čecho-vo „Damą su šuniuku“ nežinodamas, kad ji taip pat vos ne atmintinai moka tą apysaką. O kitą kartą ji nustebino, kai man atmintinai pusę valandos deklamavo Michailo Lermontovo „Demoną“, – vėl įsiterpė Arvydas.

– O kodėl pasirinkote tą apysaką?

– Na, ten taip pat jis turi šeimą, bet važinėja pas mylimąją. Kažkuo padėtis buvo artima.

– O man ta apysaka nepatiko. Aš mėgstu žmones, kurie ryžtingai sprendžia. Ten gi ir ji, ir jis nuolat elgiasi kaip bevaliai. Dar kai mokiausi mokykloje, turėjau parašyti rašinį apie „mūsų laikų didvyrius“. Man paskyrė Aleksandro Puškino Oneginą, Stendhalio Sorelį. Ir parašiau, kad jie jokie herojai, nes nuolat paskendę dvejonėse, jie man nuobodūs parazitai. Gavau, aišku, blogą pažymį.

– Bet jūsų asmeniniai tarpusavio santykiai su Arvydu taip pat klostėsi ilgai? Jūs susituokėte, kai dukrai buvo jau 5-eri. Jūsų mylimas žmogus taip pat buvo neryžtingas?

– Tam jis turėjo savų priežasčių. Aišku, man buvo skaudu, liūdna. Stengiausi suprasti, ne visada pasisekdavo. Galima pasakyti, kad visus sprendimus priimti Arvydas paliko man, – prisipažino surimtėjusi Oksana. – Tai buvo pats sunkiausias mūsų gyvenimo laikotarpis.

– Oksana niekada manęs nespaudė. Ji labai išdidi. Siunčiau jai pinigų pardavęs Klaipėdoje butą, nes jokių santaupų neturėjau. Pasirodo, ji tų pinigų net nenaudojo. Ji tik laukė, laukė 7 metus. Aš važinėjau pas ją ir dukrą į Karaliaučių, ji pas mane į Rygą.

Ji išsiskyrė 2006 metais, o mes susituokėme tik 2013 metais. Jau pasakojau, kodėl. Tuomet ji su Ulijana atsikėlė pas mane į Klaipėdą, gimė Gediminas. Turbūt mes su Oksana jums pasakojame per daug atvirai, bet tokia sudėtinga buvo mūsų istorija ir neketinu nieko slėpti ar piešti kitomis spalvomis, – sakė A.Juozaitis.

– Oksana, negi niekada nebuvote supykusi, kad teko taip ilgai laukti, vienai auginti dukrą?

– Kodėl gi nebuvau, buvau! Buvo, kad ir neįsileidau į namus jo vieną kartą, mama įleido.

Žinote, mano kraujas karštas. Bet Arvydas pareiškė, kad jis niekur neišeis, pasiklojo sau miegoti ant grindų prie Ulijanos lovytės.

Teko ir man pas jį paryčiais ateiti, – kvatodama užbaigė O.Juozaitienė sudėtingą šeimos gyvenimo istoriją, nes atėjo laikas vėl išruošti savo vyrą į dar vieną kelionę.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Hahaha

2018-11-20   18:08

IP: 68.5.120.158

Kur rusaitė pasirodo, ten lietuvei vietos nebėra. Lietuvės šaltos ir nuobodžios. Rusaitės karštos ir ugningos.

dar

2018-11-18   21:39

IP: 78.61.188.143

kas kalbejo apie etnini seimos grynuma , ar ne ponas Juozaitis?

Taip

2018-11-18   19:22

IP: 85.232.129.80

Mergaitei berods 13 m., o ponia per toki laikotarpi neismoko lietuviskai? Jeigu palaikai vyra, neeilini zmogu, privalai brangioji ismokti jo kalba. Nejaugi tokia negabi?

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Skaityk dabar

Per didžiąsias metų šventes Klaipėdos regione „Maximos“ parduotuvės nedirbs visai arba dirbs trumpiau nuotrauka, foto

Kūčių dieną „Maximos“ parduotuvės klientų lauks iki 17 val. O pirmąją...

Melnragėje šeima paveldėjo 1936 metais statytą senelių namą. Pastarąjį lopyk nelopęs,...

Ką melnragiškiams daryti su staiga "nelegaliu" tapusiu namu? nuotrauka, foto

Reda Karosienė - 1994-ųjų buvusi misis Lietuva. Ji buvusi turtingiausio Lietuvos verslininko...

Į Angelinos Jolie palatą pakliuvusi Reda Karosienė už gimdymą sumokėjo 10 tūkst. eurų: norėjau, kad tai būtų šventė, o ne košmaras nuotrauka, foto

Vaiko teisių apsaugos įstatymo nauja redakcija - vis dar tebėra deganti tema....

Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti nuotrauka, foto

Ugningas šou ant ledo: uždainavo pats Povilas Vanagas nuotrauka, foto

Klaipėda, Antradienio vakarą pilnutėlėje "Švyturio" arenoje klaipėdiečiai pirmieji pamatė antrąją "Roko simfoniją ant...

Ugningas šou ant ledo: uždainavo pats Povilas Vanagas nuotrauka, foto

Klaipėda, Antradienio vakarą pilnutėlėje "Švyturio" arenoje klaipėdiečiai pirmieji pamatė antrąją "Roko simfoniją ant...

Strasbūre netoli Kalėdų mugės aidėjo šūviai nuotrauka, foto

Pasaulis, Antradienio vakarą Prancūzijoje, Strasbūre, netoli miesto Kalėdinės mugės aidėjo šūviai.

Didės valstybės pareigūnų, tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinis dydis nuotrauka, foto

Ūkis, Seimas nusprendė nuo kitų metų pradžios 1,7 euro (iki 134,2 euro) didinti...

Klaipėda, Paskelbta prieš 55 min.

Klaipėda, Paskelbta prieš 1 val.

Pasaulis, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...