Aklas pasimatymas su kandidatu. Nausėda: kaip tikslieji mokslai sutrukdė įstoti ir kodėl bijojo, kad sės į kalėjimą ilgiems metams

Aklas pasimatymas su kandidatu. Nausėda: kaip tikslieji mokslai sutrukdė įstoti ir kodėl bijojo, kad sės į kalėjimą ilgiems metams

Kandidatus į prezidentus dauguma žinome iš naujienų ar televizijos laidų, kur jie pasitempę ir kostiumuoti paprastai rimtai atsako į sudėtingus klausimus. Tačiau ko jų paklaustumėte, jeigu turėtumėte galimybę susitikti prie puodelio kavos? Aklas pasimatymas su kandidatu yra DELFI interviu ciklas, kuriuo siekiame atskleisti kandidatų asmenybes – kaip jiems sekėsi mokykloje ir studijų metu, kaip patys buvo auklėjami, ir kaip auklėjo savo vaikus.

Interviu DELFI G. Nausėda mini Klaipėdą, kurioje gimė ir gyveno iki studijų Vilniaus universitete. Taip pat – žmoną Dianą ir dukras Ugnę ir Gedailę.

- Kokią pačią didžiausią išdaigą esate iškrėtęs? Ką tada darė Jūsų tėvai?

- Kokia ta mano išdaiga – ji buvo labai kukli. Atsimenu, radau kažkokį nugraužtą kaulą, ir bandžiau įsivaizduoti, kad esu disko metikas. Sukausi aplink savo ašį, kaulas išslydo ir tiesiai į priešais esančio bendrabučio lango kampą – kaukšt. Babam.

Bet tame kambaryje turbūt niekas negyveno, nes jokios reakcijos iš karto nebuvo. Aš baisiai išsigandau. Nuo namų atsitolinau 2,5-3 kilometrus, ir galvojau, kad dabar suvažiuos visa miesto policija (tuomet tai buvo milicija), mane išveš ir pasodins ilgiems metams. Toks buvo mano vaikiškas įsivaizdavimas, kad padariau kažką labai baisaus. Atsimenu, iki pat vėlyvo vakaro vaikščiojau aplink geležinkelį, nuo namų ten – visas kvartalas. Turbūt, jau tėvai pradėjo nerimauti, tada mobiliųjų telefonų nebuvo.

Ir pavakariais patyliukais, slėpdamasis už medžių, grįžau ir žiūrėjau į tą vietą, kiek milicijos suvažiavo. Kažkaip pasirodė keista – nieko nėra. Žiūriu, kaulas – įstrigęs tame lange, niekam neįdomu, niekas net neišėmė to kaulo. Tada tyliai nusliūkinau į namus. Mama kažką paklausė: „kur čia buvai?“. Pasakiau, kad buvau prie geležinkelio nuėjęs. Ir niekam nė motais, kad aš tokį baisų nusikaltimą padariau. Aš tyliai nuėjau miegoti, ir pagalvojau „bet kaip gi šitaip, išdaužiau langą ir niekas nieko net nesumojo?“. Viso labo toks – mano nusikaltimas.

- Taip ir nepapasakojote tėvams?

- Papasakojau, bet man atrodo, kad jau praėjus nemažai laiko, tai jie juokėsi: „langą tai būtume turėję įstatyti. O dabar matai, kaip gavosi? Pats bendrabutis susitvarkė“.

- Ar Jūsų tėvai buvo griežti, kai Jus auklėjo?

- Vis dėlto greičiau – taip. Jie nebuvo siaubūnai, jie buvo mylintys tėvai, bet jie laikėsi tam tikrų principų, kad aš turiu suprasti tam tikras ribas. Jiems nereikėjo imtis diržo, nes paprasčiausiai jau mamos tonas man būdavo tas įspėjimas, kad gali būti blogai. Tai aš stengdavausi iki blogiausio varianto neprisigyventi, bet prisigyvendavau vis tiek. Esu biški paluptas, esu ant žirnių klūpojęs. Tais laikais buvo tokia poveikio priemonė. Bet tai buvo tokie labai vienetiniai atvejai.

Tiesa, buvo labai specifinė nuobaudos priemonė man taikoma, nes aš tuo metu labai norėjau auginti ilgus plaukus. O mokykloje buvo labai sudėtinga juos auginti, nes direktorius Rugsėjo 1-ąją surinkdavo berniukus, kuriems plaukai – ant ausų, visus nuvesdavo į kirpyklą ir nukirpdavo.

Paskui dar prasidėjo ir karinio parengimo mokymai, tai irgi lygiai tas pats atsitikdavo. Bet per vasarą galėdavai juos auginti. Tai aš per vasarą stengdavausi kiek galima ilgesnius plaukus užsiauginti, bet, jeigu aš prasižengdavau, tai tėvai sakydavo: „bus iškarštas užpakalis ir nukirpti plaukai“. Tada žinodavau, kad gink Dieve neturiu tiek prisidirbti, kad man nukirptų plaukus vasaros metu, nes tai man buvo pati didžiausia bausmė. Tai mane disciplinuodavo.

- Tas fizines bausmes taikė tėvai, ar mokykloje jos tokios buvo?

- Taisyklės buvo griežtos mokymosi metu. Vasarą galėdavai daryti ką nori, bet mokymosi metu vaikinams plaukų auginti neleisdavo, kad neduok Dieve netaptum panašus į panką, nes pankai tais laikais buvo „semiami“ ir sodinami vadinamuosius varanokus. Dėl to mokykloje disciplina buvo „geležinė“.

. O vasarą tai aš ir dabar turiu nuotraukų, kur esu visas apaugęs plaukais, labai įspūdingos nuotraukos.

- Ar Jums ta pankų subkultūra buvo artima jaunystėje?

- Aš truputį per vėlai atėjau. Mano karta buvo jau nebe ta gėlių vaikų karta. Gėlių vaikų karta buvo kokiais penkeriais-aštuoneriais metais vyresni už mane. Tai buvo „bitlų“ (The Beatles) karta. Aš atėjau jau su „Abba“ karta. Tuo metu „ABBA“ išspopuliarėjo, Freddie'is Mercury'is pasirodė.

Pas mus diskotekoje visą laiką leisdavo Demis Roussos. Per lėtuosius šokius jis buvo nepakeičiamas. Ir mes susiglaudę eidavome šokti. Tai buvo vienintelis šansas prisiglausti merginą. Tų diskotekų laukdavome, tai būdavo kažkas ypatingo. Nors jos prasidėdavo penktą vakaro, dar saulė šviesdavo.

- Noriu išsiklausinėti, kaip Jūs mokėtės mokykloje. Kokius pažymius turėjote? Kas geriausiai sekėsi, o kas blogiausiai?

- Penki. Vienas. Penki. Du. Vėl – penki. Vienas. Vienetai būdavo už elgesį. Aš buvau neblogas mokinys, bet leisdavau sau pamokų metu skaityti laikraštį. Dabar turbūt šių laikų jaunimo akimis, koks čia – nusikaltimas, išsitraukti laikraštį ir skaityti „Sportą“, pavyzdžiui. Toks buvo laikraštis tais laikais.

Ką aš ten tokio ypatingo padarydavau? Nieko tokio labai ypatingo nebuvo. Gal šnekėdavausi, mergaitę už kasos patampydavau jaunesnėse klasėse. Vyresnėse buvo taip: 11 klasėje mes turėjome labai idėjinę istorijos mokytoją, kuri mus apie komunizmą mokydavo, kaip viskas ten sužydės, sukeros, kaip mes būsime aptekę prekėmis. Atsimenu, ji eilinį kartą pradėjo tą savo tiradą: „Ateis laikas bus..“, ir aš iš vietos: „ir vaikas“. Ji įsižeidė, net apsiašarojo, iškart į žurnalą – vienetas (ne iš elgesio, bet iš dalyko). Žinodama, kad viskas – šitam trimestrui galas, aš jau neišsitaisysiu to vieneto. Bet aš paskui ištempiau, man atrodo, iki keturių.

Tokie buvo tie mano mokslai. Buvo dalykų, kurie man patikdavo, aš juos mokydavausi. Bet dalykų, kurie man nepatikdavo, aš per prievartą nekišdavau sau į galvą. Man buvo per nyku.

- O kas Jums patikdavo?

- Man labiau patikdavo istorija, geografija. Geografijos dar ir mokytoja buvo nuostabi. Ji tikrai sudomindavo, svajodavau apie tą pasaulį, kuris tuo metu atrodė neprieinamas, kur ten – Kordiljeros arba ežeras Australijoje. Maniau, tikrai niekada nepamatysiu, bet galiu bent įsivaizduoti. Turėjau savo dvi mylimas šalis – Australija ir Japonija. Rinkdavau, klijuodavau į specialų sąsiuvinį visus vaizdus, žinutes.

Paskui truputį atšalau. Tada prasidėjo kitas keistas geografijos pomėgis. Pas mus mokykla, Klaipėdos 5-ta vidurinė, - visai netoli uosto. Ten į prekybos uostą atplaukdavo laivai iš viso pasaulio. Tai buvo turbūt vienintelė galimybė pamatyti išorinį pasaulį, gyvenant uždaroje sovietinėje Lietuvoje. Mes per langą matydavo tų laivų kaminus. Jie buvo patys savaime meno kūriniai, ir matydavome laivų vėliavas. Pagal tas vėliavas mokydavomės, iš kokių šalių laivai yra atvykę. Ten būdavo labai geros geografijos pamokos, kuomet žiūrėdavai į vadovėlį ir ieškodavai tų šalių. Aš vienu metu galėjau pyškinti užsienio valstybes ir buvau išmokęs visokių man visiškai egzotinių valstybių sostines, nes tai man buvo įdomu.

O tikslieji mokslai man mažiau patiko. Galbūt, chemija būtų patikusi. Nes aš toks eksperimentatorius būdavau, man vis sprogdavo kažkas, jeigu aš kažką padarydavau. Bet, jeigu būčiau pasirinkęs tokią profesiją, turbūt jau būčiau susisprogdinęs iki šiol.

- Įdomu, kad tikslieji mokslai nebuvo Jūsų „arkliukas“, nors mes Jus žinome kaip banko ekonomistą, atrodytų – kaip tik tiksliųjų mokslų žmogų..

- Tikslieji mokslai atsirado vėliau. Aš supratau, kad man privalu juos išmokti, kuomet aš neįstojau į universitetą, būtent, dėl matematikos. Aš supratau, kad aš neįstosiu, jeigu neišmoksiu. Tada išmokau. Tada man pasidarė įdomu. Ir tada aš, pavyzdžiui, tikimybių teorijos (srityje) buvau labai kietas.

Antrame kurse mes turėjome tikimybių teoriją, ir aš gliaudydavau uždavinius kaip nežinau ką. Galbūt tam padėjo šachmatai. Aš devintoje klasėje pradėjau labai rimtai juos lankyti. Ir padariau labai greitą šachmatininko karjerą, net iki Lietuvos jaunimo rinktinės kandidato priėjau. Bet tai buvo jau 11 klasė, ir tada aš į universitetą išvažiavau, ir viską mečiau. Šachmatai man tapo hobiu retkarčiais pažaisti, pavyzdžiui, nežiūrint į lentą su kitais dviem žmonėmis žaisti iš karto vienu metu – aš nežiūriu į lentą, jie dėlioja figūras, aš nežiūrėdamas žaidžiu. Bet atsimenu po tokio vieno žaidimo man galvoje pradėjo saugikliai degti ar kažkas, nes ten yra reikalų, reikia labai daug visko matyti atmintyje, kad galėtum žaisti nežiūrėdamas į lentą. Supratau, kad bus sudėtinga vienu metu mokytis ir rimtai žaisti šachmatais, ir tada pasirinkau, kad šachmatai lieka nuošalyje.

- Ar Jus tėvai spaudė mokytis, ar pats turėjote motyvacijos?

- Tai buvo spaudimas, bet tai buvo demokratinis spaudimas. Man nereikėdavo bijoti, kad aš negalėsiu grįžti į namus, jeigu parsinešiu blogą pažymį. Bet bendrą lygį – kontrolę jie laikydavo, jie domėdavosi, kas mano pažymių knygelėje darosi. Ir žinodavau, kad, jeigu nuolat ten bus blogai, tai aš turėsiu problemų.

- Po to įstojote į universitetą, kaip sekėsi – daugiau studijavote ar studentavote? Ar buvote visuomeniškas?

- Aš buvau bendrabučio žmogus, bendrabučio studentas. Nuo pat pirmų iki pat paskutinių metų gyvenau bendrabutyje, ir, jeigu mane būtų kas nors norėjęs įkišti į kokį nors butą, būtų nė su traktoriumi neįvežęs.

Man tiek patiko bendrabučio gyvenimas, jis buvo visiškai kitoks negu dabar. Jis nebuvo kažkoks nepadorus, jis tiesiog buvo išdykėliškas, vėjavaikiškas, bet gerąja ta žodžio prasme – su nemigo naktimis, su lošimu kortomis, taip –ir alkoholio ten būdavo, neslėpkime šito, bet visa tai kažkaip likdavo padoriame lygyje, kad nereikėdavo po mūsų linksmybių atlikti kapitalinio pastato remonto. Tiesiog tai buvo tikras studentiškas gyvenimas. Jis man buvo žiauriai prie širdies. Aš tą laiką prisimenu iki šiol su didele nostalgija.

- Čia – tie Saulėtekio bendrabučiai?

- Saulėtekis, Kamčiatka, penkiaaukščiai. O dabar nuvažiavau ir pamačiau tokį komercializuotą tą mano buvusį pastatą, jau visiškai kitokį, su visiškai kitokia dvasia, studentai visiškai kitokie vaikščiojantys, jau ir tarptautiniai studentai matosi. Ir aš pagalvojau: „ai, gal einu greičiau iš čia. Man čia nelabai patinka“.

- Jūs ir savo prezidentinę kampaniją gi pradėjote toje Saulėtekio aplinkoje – prie bibliotekos..

- Toje vietoje, kur aš kalbėjau, ten buvo sodas. Aš prisimenu, kad ten buvo takas iš Antakalnio paskutinio troleibuso sustojimo, pro tą sodą, Saulėtekio pastatų link ir dar pro juos tolyn Kamčiatkos link. Mes ten eidavome iš paskutinės stotelės per visą tą taką iki bendrabučio. Dabar ten viskas pasikeitė – sodo nebėra, atsirado Gyvybės mokslų centras, nauji pastatai, bet nostalgija tai vis tiek liko. Ir svarbiausia, kad tas antras pastatas iš eilės – mano „Alma Mater“, Ekonomikos fakultetas. Tai jis liko toks, koks jis buvo. Taip tai buvo neatsitiktinis pasirinkimas.

- O kalbant apie pačias studijas, kiek tai padarė įtakos tolesnei karjerai? Ar turėjote skolų?

- Skolų aš turėjau vieną kitą. Pavyzdžiui, politekonomija. Patiko. Buvo tokia dėstytoja – docentė Perminienė. Ji tikrai įdomiai dėstė politekonomiją. Bet ji turėjo savo numylėtinius. Tie vadinamieji numylėtiniai, kaip ji vadindavo – korifėjai, reikšdavosi jos seminarų metu, demonstruodami savo didelę išmintį ir išradingumą, klausdavo klausimų, patys pasisakydavo. Ji juos mylėjo. Bet mes nesupratome, kad šita meilė mums išsivers į visišką priešingybę, kuomet ateis egzaminas.

Atėjo egzaminas, ir tie, kurie nesireiškė ir nebuvo korifėjai, ramiai sau susirinko savo ketvertukus, penketukus, o mes, trys-keturi tokie vadinamieji korifėjai, kaip užstrigome pas ją, taip ir užstrigome. Aš dar šiaip ne taip, man atrodo, su silpnu ketvertu pralindau. Nes ji sakė taip: „Dieve mano, mano reikalavimai Jums yra nepalyginami su tuo, ko aš reikalauju iš šitų studentų. Jūs turite man tikrai puikiai išmanyti, ir tik tada aš jums galiu parašyti gerą pažymį“. Ir mes supratome, kad mes savo nelaimei pasirodėme protingesni negu iš tikrųjų buvome.

Vienam iš vargšų mano kolegų labiausiai nepasisekė, jį šešis kartus išmetė. Galiausiai, šeštą kartą jis turėjo vos ne mintinai K. Markso „Kapitalą“ cituoti. Tai buvo jau visai kraštutinis variantas.

Tai va – atskiros skolos buvo, jos nebuvo sisteminės. Šiaip man studijuoti patiko. Aš turėjau motyvaciją vytis vilniečius. Nes buvo grupėje dvi kategorijos žmonių – kaimiečiai (suprask, žmonės iš Kauno, Klaipėdos ir, galbūt, iš tikrai nedidelių miestelių) ir vilniečiai. Maždaug – pasiskirstę po lygiai.

Vilniečiai – su geru vidurinio mokslo paruošimu, visa galva aukštesni už mus pirmame kurse. Mes – tokie „kaimiečiai“. Buvo labai įdomu matyti transformaciją, kuomet trečiame-ketvirtame kurse mes ir pasivijome juos, ir net pralenkėme daugelį jų, nes mes turėjome motyvaciją. Jie bėgo priekyje mūsų, o mums buvo labai įdomu juos vytis.

- O Jūs dabar jaučiatės vilniečiu?

- Geras klausimas, net negalėčiau atsakyti. Grįžtu į Klaipėdą, aš jaučiuosi klaipėdiečiu, grįžtu į Vilnių, jaučiuosi vilniečiu. Turbūt mano dūšia liko pasiskirsčiusi į dvi dalis.

- Kaip Jūs užsidirbote savo pirmuosius pinigus?

- Kai neįstojau, dirbau vaistų sandėlyje. Gaudavau 60 rublių per mėnesį už juodus darbus, kuriuos ten dirbdavau. Tai tęsėsi metus, kol ruošiausi savo antram stojimui. 1981 m., kaip dabar prisimenu, buvo tokie bjaurūs vėlyvieji stagnacijos metai: gyvenimas neįdomus, L. Brėžnevas paskutines dienas gyvena, parduotuvėje nieko nėra, prie mandarinų stovi pusės kilometro eilė ir galiausiai sulaukus eilės mandarinai baigėsi. Tokios nesąmonės tuo metu buvo.

Bet aš vakarais lankiau paruošiamuosius kursus, dieną dirbdavau. Tai – toks kareivinių režimas tuo metu, kai tau – septyniolika metų. Tai buvo man gera pamoka.

O po to – studentu būdamas eidavau vagonų krauti. Bet tai buvo tik vieną ar du kartus, kuomet totaliai pristigau pinigų, klausiau: „ką man dabar daryti?“. Tėvai, kiek pinigų davė – tiek, stipendija pravalgyta ir pragerta (nebūtinai blogąja ta žodžio prasme), pinigų nebėra, o gyventi dar reikia savaitę.

„Taigi yra, – sako – vagonų krovimas. Arba į stotį varyk, arba kažkokios daržovių bazės būdavo – „Vilkpedė“ ar kažkur už miesto ribų prie geležinkelio“. Nuėjau, iškrovėme vagonus su draugais, gavome 10 rublių. Tai buvo dideli pinigai, tą savaitę galėjai ramiai pragyventi. Dar atsimenu azerbaidžanietiškas dideles vynuoges, ko irgi turbūt parduotuvėse niekada negalėjai rasti. Man tada ir kilo klausimas: „kas čia per ekonomikos tokia esmė? Šitos vynuogės tai egzistuoja, jos atvažiuoja į bazes, jos yra iškraunamos. Kur jos dingsta po to? Kodėl jos iki parduotuvių neišvažiuoja?“. Po to, kai tapau mažiau naivus, supratau, kur tos vynuogės išsiskirstydavo. Joms ir lemta buvo neatvažiuoti iki parduotuvių.

- Iš ko gyvensite išėjęs į pensiją?

- Aš turbūt apie tai pradėjau realiai galvoti prieš kokius penkerius-aštuonerius metus. Tai buvo ne tiek iš vidaus inspiruotas, kiek šitas klausimas viešojoje erdvėje tapo populiarus.

Mano ankstesnėje darbovietėje buvo tam tikros pensijų reformos sistemos taikomos, skatinamas pensinis kaupimas. Aš privalėjau pasirinkti tam tikrus modelius, galvoti apie tai, priimti sprendimus, ir tai mane į tą vežimą pasodino.

Ir, žinoma, pensijų reforma prasidėjo 2004 m., ir tada aš apie tai susimąsčiau. Tada, kaip kiekvienas racionalus žmogus, pradėjau galvoti, kad aš galbūt ir norėčiau būti amžinai jaunas, bet taip nebus. Tiesiog reikia pasirūpinti ta senatve pačiam. Tada atsirado sąmoningas galvojimas apie tai.

Bet tai buvo palyginti neseniai. Aš manau, kad žmonės turėtų pradėti galvoti gerokai anksčiau negu sulaukę 45 m., kaip man atsitiko.

- Jūs kaupiate pagal schemas, ar turite dar kažkokių minčių?

- Kažkokių santaupų vis tiek yra, bet jos nėra skirtos pensiniam apsirūpinimui, tiesiog turėti juodai dienai arba kažkokiems nenumatytiems pirkiniams. O tikras pensinis fondas – jis yra, jis yra kauptas, skatintas tiek pačios valstybės mokestinių lengvatų, tiek ir darbdavio įnašais kartu su mano asmeniniais įnašais. Ten susikaupė tam tikra suma. Ji galėtų, aišku, būti didesnė, bet ji yra tokia, kokia yra, ir man turėtų padėti drąsiau pasitikti tą laiką, kuomet tektų, jeigu nieko nesusikaupei, gyventi tik iš „Sodros“ pensijos. Tai padaryti būtų ne taip paprasta.

- Grįžkime prie lengvesnių klausimų. Kokia buvo Jūsų pirma meilė?

- Mergaitė - labai ryškiomis rudomis akimis, ir, kas mane labiausiai žavėjo, striukomis trumpomis kasytėmis. Tuo metu man labai patiko mergaitės, kurių plaukai būdavo trumpi, bet supinti į kasytes, ir tos kasytės styrodavo. Tokia – valiūkiška, labai sportiška mergaitė, kuri net neįtarė, kad man patiko. Ji sėdėdavo prieky manęs, ir aš ją stebėdavau, žiūrėdavau, kaip ji atsisuka, kaip ji kažkur pro šalį pažiūri. Kartais mūsų žvilgsniai susitikdavo. Aš iš karto savo žvilgsnį nuleisdavau į grindis. Bet tai truko mėnesį-du.

Paskui buvo kita mergaitė, kuri irgi net neįtarė, kad man patinka. Bet tai buvo jau paskutinėje klasėje, buvo kažkokie asistavimai, bet tai buvo tokiose ribose, kad ji neįsivaizdavo, kad aš čia peršuosi į kavalierius. Nes po to, pabaigusi mokyklą, labai greitai ištekėjo, ir turbūt turėjo draugą jau toje 11 klasėje.

Buvo tų meilių..

- Klausimas apie knygas turbūt nebus Jums sudėtingas, aš žinau, kad Jūs kolekcionuojate knygas, bet kokias knygas Jūs skaitote? Kas Jums padarė didžiausią įtaką (dabar ir jaunystėje)?

- Jaunystėje aš ilgą laiką buvau vėjavaikiškas, ir manęs labai rimtos knygos nedomino. Skaičiau ten tokius „Danuko Dunduliuko nuotykius“, ir man tai buvo labai stiprų ir gerą užtaisą turinti knyga.

Mano draugė tuo metu, viena iš pirmesnių meilių, mane mėgino sudominti tiek menu, tiek ir gerokai rimtesniais skaitiniais, tai yra egzistencine filosofija. Tuo metu tapo labai populiaru skaityti tokius autorius kaip Hermannas Hesse, Gabrielius Garcia Marquezas – tuo metu jau buvo vertimai į lietuvių kalbą. Tai mane truputį privertė surimtėti. Aš tiesiog pradėjau mėginti atsakyti sau į klausimus: kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė? Koks žmogaus gyvenimas turi būti? Ką žmogus turi savo gyvenime nuveikti? Ko jis nuveikti negali, ir gal to net nereikia siekti? Ar jis turi gyventi moraliai? Ar jis turi mesti iššūkį visuomenei elgdamasis nestandartiškai?

Bet ilgainiui pradėjo kauptis tam tikros nuosėdos, nes ta literatūra yra pakankamai pesimistinė savo esme. Aš supratau, kad tai neduoda atsakymo, skatina mąstyti, bet palieka tokias smilteles, kurias aš įvardinčiau kaip tam tikras depresijos arba skepsio smiltelės – „vis tiek, ką čia tu bedarysi, visi galiausiai pabaigsime ten, kur pabaigsime savo gyvenimo siūlą“. Ir man tai nepatiko, aš norėjau, kad neliktų mano galvoje tik tokios niūrios mintys. Nes, kai tau 18 m., norisi kitokių minčių ir kitokio požiūrio į pasaulį.

Tada aš sąmoningai suformavau tam tikrą distanciją, ir to daugiau nebeskaičiau. Tada atsirado profesinės literatūros skaitymo laikotarpis, kuomet jausdamas tą nepriteklių, kai studijavau vis dėlto dar sovietiniais laikais Vilniaus universitete pakankamai ideologizuotą ekonomikos mokslą, supratau, kad vienintelis dalykas, ko išmokau, tai norą mokytis, bet žinių prasme, daugelis tų, kurias gavau, jos buvo nepanaudojamos, ir jos seno. Tada atėjo laikas sustiprintai ir labai intensyviai stengtis sugerti į save visa tai, ką turi šiuolaikinis ekonomikos mokslas. Tada prasidėjo atmetimas visko, kas nėra susiję su profesija ir labai tiesmukas kišimas į save profesinės literatūros, kas užtruko ilgai, kol perskaičiau vieną gerą knygą.

Dabar jos pavadinimo neprisiminsiu, bet kuri viską sustatė vėl man į vietas, o pagrindinė tos knygos mintis buvo: „tik jokiu būdu netapkite savo darbo, profesijos vergais, ir paskirstykite savo gyvenimą protingai, kad liktų laiko ir savo mėgstamai profesijai, ir šeimai, ir laisvalaikiui“. Turbūt buvo labai stipriai parašyta. Prisimenu, kad ją Vilniaus universiteto skaitykloje perskaičiau, nors tuo metu ruošiau savo disertaciją, kažką skaitinėjau, ir ji papuolė į mano rankas atsitiktinai. Ir man tokį didelį įspūdį padarė, kad aš supratau, kad „o ne, vaikeli, šito nebus. Einu tiesiu keliu į profesinį idiotą, ir šito aš mažiausiai noriu“. Tada atsirado tam tikra antireakcija. Aš pakeičiau savo kryptį ir pradėjau vėl skaityti nieko bendro su ekonomika neturinčias knygas.

Taip gyvenau keletą metų, kol atsirado kolekcionavimo aistra, ir ji buvo daugiausia vedanti į Lietuvos istorijos užkaborius. Visa mano kolekcionavimo aistra ir yra rinkimas knygų apie Lietuvos istoriją. Tai nieko bendro neturi su ekonomika. Aš po to jau daugiau neatgavau noro skaityti profesinės literatūros urmu. Labai aiškiai susiskirsčiau savo darbo dieną. Darbo dienos metu skaitau visa tai, ko reikia mano profesijai ir toms įžvalgoms, kurias aš formuluoju. Baigiasi darbas, baigiasi mano profesinės literatūros skaitymas. Jokių profesinių knygų nedarbo metu pradėjau nebeskaityti. Ir toks gyvenimo stilius man patiko. Jis pasidarė daug įvairesnis, man pačiam daug priimtinesnis. Taip iki šiol aš ir gyvenu.

- O Jums pavyko įgyvendinti tą mintį, kurią perskaitėte, kad nereikia tik darbu gyventi. Atrodytų, kad tiek pasiekęs žmogus turėtų turėti tam tikro darboholizmo..

- Man pavyko. Aš pats savaime darboholiku galiu būti tik tuo atveju, kai matau labai didelį tikslą. Tada aš jau nebeskaičiuoju nieko, ir turbūt mano Jaučio zodiako ženklas veda tiesiai į tikslą.

Bet šiaip – pavyko, ir pavyko ta prasme, kad aš kažkuriame savo gyvenimo etape – apie trisdešimtuosius metus atradau keliones. Jos pasiglemžė ir mano laisvas finansines lėšas, kurios, jeigu susikaupdavo, man tikrai nereikėdavo patarimo iš šono, kur jas turiu išleisti, ir svarbiausia – mano laisvalaikis, atostogos jas pasiglemždavo. Pats smagiausias dalykas po to, kai rimtai dirbi, ir ateina atostogų metas, važiuoti, pamatyti pasaulio, kad susidaryti labai paviršutinišką arba apytikslį pasaulio vaizdą, kad galėčiau pasakyti: „va šitame taške buvau, šitame. Reiškia, šito pasaulio krašto bent kokį blankų vaizdą esu susidaręs“. Tada atsirado kelionės, kurių buvo nemažai. Kiti galbūt keliavę yra daug daugiau, bet mano kelionių yra pakankamai įvairių ir iš įvairių žemynų.

- O kaip Jūs keliaujat – naudojatės paketais „viskas įskaičiuota“, su žemėlapiais rankose?

- Dažniausiai mėgstu keliauti dviese, su žmona. Mes kartais keliaujame su vaikais, jeigu tik jos gali. Dažniausiai tai likdavo tik šeimos ribose. Bet pats mėgstamiausias mūsų kelionės būdas – dviese sėdi į mašiną, turi tik tikslą, pavyzdžiui, keliauti per Vakarų Ameriką, iš Los Andželo į Didžiuosius Kanjonus ir paskui į Denverį, ir mes net nežinome tiksliai, kur mes važiuosime, kaip važiuosime. Tiesiog pasileidi laisvas ir važiuoti keliais, kur net nežinai, ką ten rasi.

Visur, kur tik įmanoma važiuoti mašina, mes stengiamės važiuoti mašina. Net Zanzibare važiavome mašina, kas buvo visiškai crazy'as (beprotiška – liet.k.), nes važiavau pirmą kartą priešingo kelio puse, nes ten eismas – kaip Didžiojoje Britanijoje, keliai siauručiai, apšvietimo jokio, žmonės su gyvuliais vaikšto gatvėje. Siaubas apima, kaip aš ten sugebėjau nieko nepartrenkęs pervažiuoti visą Zanzibarą skersai ir išilgai. Buvo taip, kad mano abu šturmanai sėdėjo šalia, ir mano navigatorius buvo šūksniai: „dešinė“, „kairė“, „gyvulys“.

- Kokios muzikos klausotės važiuodamas automobilyje?

- Nežinau, ar Jums ką nors sako tokia grupė kaip „Emerson, Lake and Powell“, 1986 m. diskas. Aš net terminą turiu sugalvojęs – fanfarinis rokas. Daug dirbama su elektroniniais instrumentais, ir jie išgauna tokius fanfaros skambesius, bet būtinai turi būti ir koks nors vokalas.

„Emerson, Lake and Powell“ diskas labiausiai atitinka mano dvasios stovį, todėl aš galvoju iš viso, gal net rinkimų kampanijos himnu padaryti. Yra „The Score“ toks gabaliukas, kuris 9 min. trunka, pirmosios penkios – tik instrumentalizmas, tik paskui vokalas išlenda.

Aišku, Freddie'is Mercury'is čia jau yra atskira sritis, irgi – mano gyvenimo meilė, tai – visiškai nepakartojamas ir niekam neprilygstamas dainininkas. Buvo tokia grupė „Asia“ 1982 m., kai buvau pirmakursis, aš jos klausydavausi per sieną. Mano bloko kaimynas buvo penktakursis, ir turėjo labai gerą aparatūrą. Jis leisdavo visas naujausias to meto grupes. Aš, prisimenu, įsimylėjau „Asia“, bet tik 1982 m., 1983 m. jau buvo silpniau. O po to, praėjus daugeliui metų, jie atvažiavo į Vilnių, ir aš su didžiausia euforija ėjau į koncertą, ir kaip man buvo baisu ir koks nusivylimas, kai aš pamačiau salėje sėdinčius gal 1000 žmonių „Siemens“ arenoje. Pagalvojau: „kaip taip, gi čia „Asia“ atvažiavo?“. O, pasirodo, dabartinei kartai jau nedaug besako tie senukai. (…)

Tą jausmą ir tą pomėgį net vaikai perėmė. Dukros aišku domisi vėlesne muzika, bet tie dalykai „Emerson'as“, Mercurie'is arba „Asia“, kadangi skambėjo visą laiką namuose, tai žiūriu, kad nespjauna į tai ir mano dukrelės.

- O Jūs, kaip tėvas, esate griežtas?

- Nežinau, manau, kad esu visiškai liberalas. Ir jau tik kraštutiniais atvejais, kuomet jau tikrai, atsiprašau, jos priveda prie kantrybės ribos, būdavo tokių momentų, ne tiek daug, galiu kažką stipraus pasakyti arba pagąsdinti. Bet turbūt kalbos apie mano griežtumą joms sukeltų didelę šypseną.

- Neperėmėte tų auklėjimo metodų, kuriuos, sakėte, kad esate pats patyręs?

- Aš galvoju, kad visi mes perimam tam tikrą vaikų auklėjimo modelį iš savo tėvų, norime mes to, ar nenorime, sąmoningai ar nesąmoningai. Mano tėvų auklėjimo metodas buvo daugiau auklėjimas savo pavyzdžiu. Jeigu nori, kad vaikai gyventų dorai, tai pirmiausia turbūt turėtum ne deklaruoti, kad tu doras, o elgtis dorai būdamas šalia jų.

Jeigu tu nori, kad tavo vaikai gerbtų vyresniuosius, tai tu turbūt pats turėtum demonstruoti pavyzdį, o ne deklaruoti, kad jie gerbtų. Mano tėvai, man atrodo, tai ir darydavo. Matydavau jų pavyzdį, pirmiausia, jų tarpusavio santykių pavyzdį, ir tada, kuomet vaikai mato, kad tu su savo artimiausiu žmogumi gyveni santarvėje ir neapgaudinėji jos – nebūtinai primityviąja ta žodžio prasme. Tai yra geriau negu bet kokios pamokos ir pamokslai. Nereikia nieko jiems sakyti, jie tiesiog stebi tave ir geria viską į save.

- Su kokia istorine asmenybe norėtumėte išgerti kavos, jei ji galėtų prisikelti? Ir apie ką kalbėtumėte?

- Aš turbūt labai norėčiau pakalbinti senuosius Lietuvos kunigaikščius. Nes man visiškai neįsivaizduojama, koks buvo, pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo mentalitetas? Kas jis buvo – ar klastingas, gudrus politikas, kaip jį kartais vadina? Ar nuostabus karžygys? Ar toks suidealizuotas kunigaikštis? O gal – silpnas žmogus? Būtų labai įdomūs Gediminas, Vytautas Dydysis.

Iš užsienio – žinoma, Čerčilis labai įdomus, nes žmogus priiminėjo sprendimus, kurie ėjo prieš srovę, kurie ėjo prieš daugumos valią, darė vertinimus, tikrai turėjo savo stuburą. Nors, kitą vertus, demonstravo ir tam tikras žmogiškas silpnybes – piktnaudžiavo alkoholiu. Įdomu, kaip visa tai sulimpa į vieną istorinę asmenybę. Nežinau, kiek pokalbio metu būtų galima visa tai išsiaiškinti.

Man labai patinka, bet net ne kaip politikas, o kaip žmogus gebantis save reprezentuoti – Ronaldas Reiganas. Tas žmogus turėjo tokią charizmą, kad aš iki šiol negaliu pamiršti, kaip jis atrodė, pavyzdžiui, turbūt kokiais 1982 m., kuomet L. Brežnevas gyveno paskutinius mėnesius, o gal jau net ir Gorbačiovas buvo, ir jis atvažiavo į Raudonąją aikštę.

Žodžiu, po to, kai paskelbė Sovietų Sąjungą kaip blogio ašį, jis atvažiavo į Sovietų Sąjungą, ir atsimenu buvo toks surežisuotas sovietinių brandaus amžiaus moterų būrys, apspito jį ir vos ne piktai tampė už rankovės: „Kaip čia tu vadini mus blogio imperija? Juk čia pas mus vienintelė demokratinė valstybė pasaulyje! Kas čia tu toks, kad drįsti mus įžeidinėti?“.

Kaip jis tada oriai elgėsi ir atsakinėjo į moterų užsipuolimus. Kaip dabar atsimenu – tiesus, tamsiu kostiumu, šviesiu šaliku, visas pasitempęs. Tikrai matyti, kad tikras užsienio valstybės lyderis. O svarbiausia, kaip sugebėdavo pateikti artistiškai tai, ko niekas kitas taip nesugebėtų pateikti.

Plius, tai yra asmenybė, gebėjusi palikti savo pėdsaką Amerikos istorijoje ir net ekonomikoje – reigonomika. Ar ne paradoksas, kad žmogus, kuris mažai ką bendro su ekonomika turėjo, ir ko gero dar mažiau apie ją išmanė, paliko reigonomikos terminą? Reiškia, žmogus nesirėmė tik savo asmeninėmis patirtimis, bet sugebėjo kartu su komanda įskiepyti reigonimiką kaip tam tikrą ekonominės politikos atmainą. Tai buvo labai įdomus eksperimentas, labai sudėtingu Amerikai ekonominiu laikotarpiu, kai buvo didžiulė infliacija, visiškas pakrikimas po OPEC naftų krizės keletui metų praėjus. Amerika sprendė labai rimtas problemas. Panašiu metu tą patį darė Margaret Thatcher Didžiojoje Britanijoje. Jie tam tikra prasme – likimo dvyniai.

- O kurio politiko pažiūros Jums labiausiai nepatinka?

- Ne pažiūros, aš labiausiai nemėgstu, kuomet yra milžiniškas atotrūkis tarp deklaruojamų tiesų ir realių veiksmų. Ir nesvarbu, ar žmogus yra socialdemokratas, konservatorius ar kažkas kitas. Jeigu jis savo esme yra cinikas, o deklaruoja Tėvynės meilę, kitus šventus dalykus, o elgiasi, kuomet rinkėjai jo nemato, kaip paskutinė, atsiprašau, šliurė, tokie žmonės man labiausiai nepatinka, ir jų per patrankos šūvio atstumą negalima prileisti iki politikos. Bet deja rinkimai netobuli, žmones kartais galima apgauti, ir tokie politikai prisikasa iki rinkimų finišo.

- Ar Jūs turite galvoje kažkokių konkrečių pavardžių sąrašėlį?

- Jei duotumėte man laiko, aš išvardinčiau bent keletą tokių asmenų, bet aš šito nedarysiu dėl tam tikrų etinių sumetimų.

- Ar Vytautą Landsbergį reikėtų oficialiai pripažinti faktiniu Lietuvos vadovu?

- Paklauskime jo paties, ar jam tai yra svarbiausias dalykas. Aš manau, kad svarbiausias dalykas yra tai, kurį V. Landsbergis suvaidino mūsų istorijoje, ir ar mes jį pripažinsime, ar nepripažinsime, istorinis jo vertinimas nė kiek nepasikeis.

-Jeigu Vladimiras Putinas pasiūlytų susitikti, ar važiuotumėte?

- Dabartinėmis aplinkybėmis?

- Taip..

- Jeigu lieka viskas taip kaip status quo Ukrainoje – ne.

- Kas turėtų pasikeisti?

- Krymas turėtų būti atiduotas tai valstybei, kuriai priklauso, o konfliktas Rytų Ukrainoje turėtų liautis. Ukrainiečiai ir rusai turėtų prisiminti esą ne priešai, o turėję bendrą istorinį likimą, bendrą sieną, bet ne uzurpuoti vienas kitam siekio būti laisvam. Aišku, labai didelė sąlyga, sunkiai įgyvendinama šiandieninėmis dienomis, bet vis dėlto aš manau, kad politikoje principai turį šį bei tą vaidinti, o ne būti kažkoks pagalbinis instrumentas.

- Na ir pabaigai, nepaklausiau Jūsų apie filmus. Ar mėgstate holivudinius filmus, ir ar turite mėgstamiausią?

- Mėgstu visokius filmus. Taip pat ir senesnius, ypač Lietuvos senesniuosius filmus ir senųjų filmų klasiką dažnai net labiau negu šiuolaikinius filmus. Holivudiniai filmai man gali ir labai patikti, ir labai nepatikti. Nemėgstu bukų filmų, kurie tiesiog nieko nepalieka.

Man, pavyzdžiui, labai patiko filmas „Teisėjas“ su Robertu Duvalliu. Buvau pasipiktinęs, kuomet jam neskyrė Oskaro už šitą vaidmenį. Robertas Downey jaunesnysis ten irgi puikiai suvaidino.
Taip pat – „Valstybės paslaptis“, „Mančesteris prie jūros“. Aš šiaip visus filmus su Casey Afflecku žiūriu. Man tai yra pats puikiausias aktorius dėl vienos labai puikios priežasties, dėl to, kad aš esu įsitikinęs, kad jis visai nevaidina. Jis nevaidina, jis tiesiog ateina, ir yra toks, koks yra. (…)

Iš senesnės kartos Clinto Eastwoodo filmai man labai patinka – „Gran Torino“ yra žiauriai stiprus filmas, bet ir jo senesnieji filmai. Robertas Redfordas, pažiūrėkite tokį filmą „Havana“, nuostabus filmas. Geras filmas „Apgaulinga aistra“ su Richardu Gere'u, kur jis vaidina verslininką, kuris užmuša kartu su juo važiuojančią moterį ir paskui mėgina išsisukti.

Žodžiu – holivudiniai filmai su aiškia atranka labai patinka.

- Serialų tikriausiai nežiūrite?

- Serialus žiūriu tik du. Vienas buvo senas, kurio neberodo „Kapitalo miestas“. Jį rodė prieš kokį penkiolika metų. „Folčio viešbutis“ – super, visiška klasika. Ir „Biuras“ – jį, man atrodo, jau tris kartus žiūrėjau.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder