2018-ųjų klaidos, iš kurių reiktų pasimokyti 2019-aisiais

2018-ųjų klaidos, iš kurių reiktų pasimokyti 2019-aisiais

Nueinantys metai buvo neramūs pasaulyje, nešykštėjo įvykių jie nė Lietuvai. Ko mes nepadarėme šiemet, su kokiu 2018-ųjų „kraičiu“ įžengsime į Naujuosius ir ką jie mums žada?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, pirmasis po Nepriklausomybės krašto apsaugos ministras Audrius BUTKEVIČIUS, penkių vyriausybių narys Albertas SINEVIČIUS, buvęs užsienio reikalų ministras, buvęs Seimo narys Povilas GYLYS, pirmasis po atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės generalinis prokuroras, buvęs Seimo narys Artūras PAULAUSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS:
 Artėja Naujieji metai, todėl mes tradiciškai apžvelgsime praėjusius metus ir pabandysime paprognozuoti, ko laukti ateinančiais. Teko skaityti ir politologų pastebėjimų, kad per pirmuosius iš dvejų kadencijos metų matėsi, jog „valstiečiai-žalieji“ kažkiek bando laikytis savo rinkiminių nuostatų, tačiau įpusėjus kadencijai pasimatė, jog jie pamiršo pažadus rinkėjams. Ką, gerbiamas Artūrai, pasakytumėte apie praėjusius metus.

A.PAULAUSKAS: „Valstiečių“ sėkmė Seimo rinkimuose buvo trečia tokia sėkmė, kai partijos gauna beveik absoliučią daugumą Seime. Toks buvo LDDP laikotarpis 1992 m., o 1996 m. tą patį pakartojo konservatoriai. Ir štai po kiek laiko tą rezultatą beveik pasiekė „valstiečiai“. Prisimindamas anų dviejų daugumų valdymo pabaigą, galiu pasakyti, kad ir dabar nematau kažkokių šviesių prošvaisčių. Jeigu iš pradžių man atrodė, kad „valstiečiai“ iš klaidų pasimokė, kad nedarys neapgalvotų žingsnių ir nesivels į darbą stabdančius konfliktus, jie, mano nuomone, keldami chaosą nuėjo tuo pačiu keliu. Tad jų valdymo pasekmės gali būti tokios pat. Kodėl aš taip galvoju? Visų pirma, jie atėjo su rinkiminės programos „kokteiliu“, kuris daugumai žmonių patiko. Juo labiau kad visiems jau buvo pabodusios ankstesnės partijos. Kaip parodė jų tolimesnis darbas, „valstiečiai-žalieji“ buvo nepasiruošę, jie neturi žmonių, kurie gali kažką padaryti ir įgyvendinti. Mes matome labai dideles klaidas. Jie turėjo unikalią progą, nes šiuo metu ekonomika augo. Tad buvo puiki proga padaryti reformas, kurios jau yra pribrendusios mūsų visuomenėje. Ji šiandien yra pasiruošusi priimti ir naujus mokesčius, tačiau tam pritrūko valdančiųjų ryžto. O ryžto pritrūko todėl, kad neapsispręsta, ar premjeras dalyvaus prezidento rinkimuose, ar nedalyvaus. Prasideda trypčiojimas ir žiūrėjimas atgal. Jokių naujų reformų jie nepadarė, atlikdami tik „kosmetinį remontą“.

G.JAKAVONIS: „Valstiečiai-žalieji“ buvo paruošę gerą rinkiminę programą ir tautiškumo prasme. Tačiau jie tiek prisimelavo, kad žmonės jau nenori tikėti tomis idėjomis ir ateityje, bijau, kad į rinkimus eisiantiems su tautinėmis idėjomis gali kilti sunkumų. Gerbiamas Povilai, kokie būtų jūsų pastebėjimai?

P.GYLYS: Šiais metais švęsdami valstybės atkūrimo šimtmetį ir Sąjūdžio gimimo 30-metį, esame gana paradoksalioje situacijoje. Beje, galėjome švęsti žymiai pakiliau, bet bendrosios sąlygos nebuvo palankios, nes valstybėje labai trūksta lyderystės. Žinoma, pakiliau galima švęsti, kai valstybę geriau sekasi valdyti, o mūsų valdžiai nelabai sekasi. Ši valdžia, kuri ideologiškai programoje žadėjo lyg ir neblogus dalykus, jų negali įvykdyti, nes nėra aiškios komandos. Vyriausybėje nematau nė vieno liberalo, programa - tikrai ne liberalų ir frakcijoje yra ne liberalai, bet nėra tokio konsoliduojančio žmogaus, kuris išeitų su tautiškumo, socialinio teisingumo idėja. Šie metai pažymėti pilietinio pakilimo pradžios požymiais. Šiandien žmonėse stiprėja pojūtis, jog nieko nebus, jeigu mes nesuprasime, kas yra viešasis interesas, viešieji poreikiai, viešosios gėrybės ir t.t. Prasideda solidarumas - kova dėl vaikų, kova dėl miškų, kova dėl mokyklų. Atsirado tam tikri plotai visuomenėje, kur žmonės pajuto, kad veikdami solidariai jie gali kažką nuveikti. Aišku, įdomu, kaip procesai vyks kitais metais, kai mūsų laukia labai svarbūs rinkimai.

A.SINEVIČIUS: 
Kaip yra sakęs filosofas Arvydas Šliogeris, blogiausia, kas gali nutikti valstybei, tai - patriotai-idiotai. Mes, čia susirinkusieji, esame patriotai, suprantantys, ką reiškia uždirbti rublį, dolerį ar eurą. Kitaip tariant, suprantame, ką reiškia dirbti. Niekas taip nesugadina žmogaus, kaip neuždirbti pinigai. Kalbant apie „valstiečius-žaliuosius“, aš nemanau, kad jie yra blogi, tačiau jų bėda, kad jie neturi jokios patirties. Mano giliu įsitikinimu, ateidamas į valstybinį darbą, ten, kur tavo sprendimai gali turėti įtakos vienam ar kitam procesui, žmogus turi būti tam paruoštas. Jis privalo mokytis vidurinėje mokykloje, aukštojoje mokykloje, turėti darbo su kolektyvais patirties. Jeigu tokių žmonių būtų, tai chamiškas Landsbergio ar Kubiliaus elgesys gautų atkirtį. Aš nesakau, kad reikia elgtis pagal Patacką (Seimo narys Algirdas Patackas panaudojo smurtą prieš parlamentarą Rimvydą Valatką - red.), bet kaip sakė Remarkas ir Džekas Londonas, prieš chamizmą nėra kito ginklo, tik davimas į kaktą. Tokio chamiškumo, kokį Seime demonstruoja konservatoriai, neteko regėti.

Arba pažvelkime į įvairius streikus. Policininkai mus saugo, bet jie vis dar yra prašytojai. Taip pat ir gaisrininkai. O dabar dar ir mokytojai... Aš kalbu apie reformas. Gal pasigirsiu, tačiau ten, kur aš dariau reformas, jos buvo išbaigtos. O dabar kiekvienas atėjęs naujas ministras daro reformas ir tam nėra galo. Kodėl? Nes jis nežino, ką daryti. Didžiausias mūsų vadovų trūkumas - nevisavertiškumo kompleksas. Dabar tam mokytojui duokime 10 tūkst., bet jis kitaip nemokys.

G.JAKAVONIS. Kaip mūsų situacija atrodo saugumo politikos eksperto akimis.

A.BUTKEVIČIUS: Mano vertinimu, tai buvo vis intensyvėjančio konflikto ir didėjančios krizės saugumo politikos srityje metai. Turbūt per mūsų valstybės atkūrimo trisdešimtmetį dar nebuvo tokios intensyvios konfrontacijos tarp Jungtinių Amerikos Valstijų ir dalies Vakarų valstybių iš vienos pusės ir Rusijos. Mes dar niekuomet nebuvome tokiu šio konflikto dalyviu, kokiu dėl labai keistos lietuvių užsienio politikos tapome dabar. Mano požiūriu, mūsų valstybei vadovauja žmonės, kuriems ši valstybė niekada nebuvo reikalinga, tą rodo ir jų biografijos, ir jų šiandien atlikti darbai. Užuot užėmę taikdarių ir įtampų mažintojų pozicijas, darome atvirkščiai. Natūralu, kad tokia situacija galbūt yra naudinga vienam ar kitam politikui, galvojančiam, kad kai jį iš čia „išmėš“, tai gaus vieną ar kitą šiltesnę vietelę, o gal ir labai gerą vietą Europos Sąjungoje. Bet ši situacija nenaudinga mūsų valstybės išlikimui, kultūriniam ir kitokiam augimui. Noriu pasakyti, kad mūsų valstybės istorija, pradedant viduramžiais, visuomet būdavo banguota. Buvo stabilumo laikotarpių, kai viskas augdavo ir stiprėdavo, nes būdavo intensyvinami Rytų ir Vakarų ryšiai, bet būdavo ir krizės laikotarpių, kai šie ryšiai nefunkcionuodavo ir griovimas lemdavo smukimą. Matau, kad ateinantys metai pratęs šią tendenciją. Mes niekur nepabėgsime nuo situacijos, į kurią esame pakliuvę. Mums reikia visiems galvoti, kaip turėtume lošti su tomis kortomis, kurias mums numetė.

G.JAKAVONIS: Kokias mintis kelia artėjantys savivaldos rinkimai, kuriuose ruošiasi dalyvauti daug komitetų, sudarytų iš subyrėjusių liberalų. Komitetą sukūrė net Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kuris buvo vienas iš liberalų lyderių.


A.PAULAUSKAS: Aš matau, kad Lietuvoje yra gili partinės sistemos krizė. Labiausiai prie to prisidėjo pačios partijos, jos taip elgėsi, taip veikė ir matome tokias pasekmes. Aš nekalbu apie tai, kad ir tyrimai rodo, jog pasitikėjimas partijomis yra nulinis. Iš esmės, partijos susikompromitavo. Iš dabartinių partijų, kurios yra Seime, trys yra teisiamos. Teisiamųjų suole sėdi ne jų lyderiai, o partijos. Bet nors ir teisiamos, jos dalyvauja rinkimuose, žmonėms siūloma jas rinkti. Manau, komitetai taip pat nėra išganymas. Dabar yra kažkoks tarpinis momentas. Ši egzistuojanti partinė sistema turės nueiti nuo arenos, į jų vietą turės ateiti kitos partijos. Nes šios padarė viską, kad žmonės jomis nepasitikėtų. Kodėl daug kas bėga iš jų?Todėl, kad supranta, jog su partijos vėliava greičiausiai nebus išrinkti, o dalyvaudamas su komitetu gali kažko tikėtis. Manau, komitetai gal ir nenugalės visose savivaldybėse, bet jie sudarys rimtą konkurenciją. Didesniuose miestuose daugumą turės komitetai, jų žmonėms atiteks merų postai.

Mūsų laukia dar ir prezidento, ir Europos Parlamento rinkimai. Apskritai kalbant, treji rinkimai per vienerius metus yra gana daug. Europos Parlamento rinkimai taip pat yra svarbūs, nes pasaulyje atsiranda naujos tendencijos. O dėl prezidento rinkimų... Manau, Lietuva jau subrendo tam, kad prezidentas būtų renkamas Seime. Nebūtų nieko blogo, nes visi rinkimai daug kainuoja. Kandidatai prikalba daug, dalyvauja įvairiose diskusijose, kalba apie tai, kiek bus išmokų, kiek jas padidins ir pan. Atrodo, jog nėra Vyriausybės. Blogiausia, kad tarp pasiskelbusių kandidatų į prezidentus nematau kalbančių apie ateitį. Nekalbama apie technologijas, apie dirbtinį intelektą, apie robotizaciją, apie aplinkosaugos problemas. Tokio vizionieriaus nėra. Negi reikia šimtą metų išgyventi, kad kalbėtum apie ateitį? Būsimas prezidentas turi apie šiuos dalykus kalbėti. Ar galima tik piešti juodą praeitį, o nerodyti ateities? Manau, šie rinkimai padarys labai didelę įtaką politiniam gyvenimui. Galbūt jie šiek tiek apramins streikuojančiųjų aistras, tačiau visuomenėje įtampų nemažės. Bus sudėtingas laikotarpis.

G.JAKAVONIS: Demonstracijos Paryžiuje, mitingai Vilniuje rodo, kad įtampa auga. Jeigu turėtume realiai socialiai orientuotą partiją, būtų galima tikėtis kažkokio gyvenimo pagerėjimo. Dabar socialinės įtampos auga, socialdemokratai, kurie atstovavo kairiajai pusei, subyrėjo. Ar kuri nors politinė jėga vienuose ar kituose rinkimuose galėtų nuveikti kažką, kas atrodytų perspektyvu Lietuvos gyventojams socialine prasme?


P.GYLYS: Aš matau du didelius dalykus, kurie vyksta ir Lietuvoje, ir tarptautiniu mastu. Pradėsiu nuo Lietuvos. Manau, kad prasidėjo ciklo pabaiga. Ciklo pradžia - tarybinės sistemos žlugimas. Praėjo trisdešimt metų ir ši sistema išsisėmė akivaizdžiai, moraliai, intelektualiai ir pan. Mes neturime normalios daugpartinės sistemos, nėra kairiųjų. Aš dabar galiu neskaityti programų, žiūriu į žmones ir matau, kad jie nėra kairieji. Yra pavadinimas „krikščionys-demokratai“, bet jie tikrai ne krikščionys. Tai yra krizė. Visuomenė yra organizmas, o kiekviename sudėtingame organizme yra valdymo ir reguliavimo mechanizmai. Tad visuomenė yra sudėtingas organizmas, kuriam reikia galvos, o galva šiame organizme yra prezidentas, premjeras, Seimas, Vyriausybė, institucijų tinklas ir žiniasklaida - juk informacija yra visuomenės gyvastis. O kaip mes atrenkame „smegenis“? Imame iš bet kurios kūno dalies ir perkeliame į vadinamąją galvą. Jeigu ląstelė yra iš kitos kūno dalies, ji galvai nieko gero neduos. Mes trisdešimt metų imame ląsteles iš vienos galūnės ar iš kitos galūnės ir perkeliame į galvą galvodami, kodėl mūsų valstybė valdoma blogai. Ląstelės ne tos. Antra, nėra jokio supratimo, kas yra valstybė. Valstybė yra reikalinga gaminti tai, ko mes negalime kiekvienas sukurti, todėl turime kurti valstybėje sisteminius dalykus. Pavalgyti galiu aš pats, bet įstatymai yra bendri. Šio supratimo nėra ir todėl mes degraduojame. Galime tik pasidžiaugti, kad ir Vakaruose padėtis smarkiai blogėja. Dabar ir Vakarai degraduoja dėl problemų „galvoje“. Pažvelkime į Vokietiją, kiek prisiėmė pabėgėlių, kurie atvirai sako, kad jie atvyko ne dirbti, o gyventi. Įvairūs prieštaravimai, kultūrų skirtumai... Turėkime omenyje, kad jie yra iš tų regionų, kurie yra subombarduoti, dalis žmonių yra labai pikti. Vadinasi, jie potencialiai yra „sprogstamoji medžiaga“ ir periodiškai mes tuos sprogimus matome. Nėra „galvos“, nėra supratimo. Mes save vadiname žinių visuomene, bet žinių apie visuomenę nėra. Mokslas šiais laikais yra nereikalingas. Mano kolega Romas Lazutka nuėjo į ministeriją tikrai iš geros dūšios, jis tikrai yra socialinių reikalų profesionalas. Pabuvęs ten sako, kad mokslo ten nereikia.

Esu politekonomas, dėsčiau vadybą. Nė vienas iš mūsų nesame tobuli, bet turiu šiek tiek daugiau žinių negu vidutinis žmogus, kuris tiek nesimokė. Aš mokausi 50 metų. Tačiau to nelabai reikia. Vėliau sakome, kodėl mums nesiseka. Amerikos universitetai yra patys galingiausi, tačiau pažvelkite, kas vyksta Amerikoje. Ji atsidūrusi beveik ant pilietinio karo slenksčio, ten yra visiška netolerancija tarp vadinamųjų liberalų ir konservatorių.

Kaip išeiti iš padėties, kai mes faktiškai gyvename ūkanose ir ūkanose rinksime savivaldybes, prezidentą ir parlamentą? Aš manau, kad Europos Parlamentas bus kitoks ir yra vilties išsirinkti kitokį prezidentą. Sutinku, kad mums reikia pradėti galvoti apie Konstitucijos keitimą ir baigti su „dvigalviu slibinu“ mūsų valstybėje. Žinote, kodėl slibiną visada žmogus nugali?

A.SINEVIČIUS: 
Nes trys galvos nesugalvoja į vieną vietą žiūrėti.

P.GYLYS: O pas mus yra dvi galvos.

A.PAULAUSKAS: Anksčiau buvo trys.

P.GYLYS: Valdyme turi būti viena galva. Taip, demokratinėje sistemoje turi būti žmonių teisės, partinė sistema ir t.t., bet turi būti viena „galva“. Dabar yra neaišku, kas valdo - Dalia Grybauskaitė ar Saulius Skvernelis? Kas gali pasakyti? Atsiprašau, užmiršau, kad faktiškai valdo Vytautas Landsbergis.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Albertai, ateinančiais metais mūsų laukia treji rinkimai. Į ką orientuojatės jūs ir už ką patartumėte balsuoti savivaldos, prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose?

A.SINEVIČIUS: Žinote, koks dabar žmonių požiūris į partijas? Jeigu tik išgirsta apie partiją, tuoj numoja ranka. Iš prigimties esu autokratas. Man atrodo, kad čia tos demokratijos nebuvo, niekur nėra ir nebus. Niekad nebus, jei nebus asmenybės. Vyksta tokie dalykai, tiesiog sunku suprasti. Pažiūrėkite dabar į mokytojus. Internete pilna korepetitorių, kurie už valandą ima 8 Eur, o mokytojas - 30 Eur. Tai kodėl žmonės turi mokėti mokytojams du kartus? Negalvokit, kad žmonės nieko nesupranta, jie galbūt tik nemoka pasakyti.

Kas tai yra demokratija? Pažiūrėkite, Vytautą Landsbergį saugo penki žmonės, o manęs niekas nesaugo. Net kai dirbau ministru, neturėjau nė vieno apsaugininko. Kada bus ministras, žinodavo rūbininkė, o pabandykite dabar nueiti pas ministrą. Ko jie bijo, niekaip nesuprantu. Tą žmonės mato ir patikėkit manimi, aš jau daug metų ant šios žemės vaikštau, todėl sakau - žmonės nebekenčia mūsų visų.

Kadaise aš gal pirmasis pasveikinau Audrių Butkevičių su rusų kariuomenės išvedimu iš Lietuvos. Bet dabar žiūriu televiziją, kai rodo kariuomenės išvedimo metines - A.Butkevičiaus nėra. Stovi faktinis valstybės vadovas Stankevičius, o tų, kurie išvedė kariuomenę, net nėra. Pas mus yra faktinis valstybės vadovas - Liudvikas XIV, kuris sakė: „Valstybė - tai aš. Po manęs - nors ir tvanas“.

G.JAKAVONIS:
 Visuomet prisimenu Justino Marcinkevičiaus žodžius: „Būkime savo krašto šeimininkai“. Bet ar galime tokie būti, jeigu nevertiname žmonių, pavyzdžiui, per urėdijų reformą išviję atsidavusius miškui darbuotojus. Dabar net valytoją Merkinėje, Dzūkijos nacionaliniam parkui, priiminės Vilnius... Tai kas mūsų laukia toliau?

A.BUTKEVIČIUS: Mes pakalbėjome, kas vyko. Tam, kad pradėtumėm kalbėti apie prognozes, norėčiau pasvarstyti apie šiandieną, kokios tendencijos, turinčios poveikį ateities procesams, yra dabar. Pradžioje pasidžiaugsiu, kad ekonomistas kalbėjo apie tai, kokios ląstelės nukeliauja į galvą ir kas toje galvoje darosi, užduodamas klausimą, ar tie žmonės supranta, ką jie daro.

Aš noriu pasakyti, kad žmogus, kuris šiandien lemia Europos politiką - Angela Merkel - politikoje yra nuo 1987 m. Ji buvo atstovė spaudai, viešųjų ryšių skyriaus vadovė, būdama dar visiškai jauna mergina. Dabar mes turime žmogų, kuris nusprendžia, kokia bus Europos Sąjunga ir kuri puikiausiai supranta visas šias tendencijas. Yra susikūrusi 500 mln. geriausių mūsų planetoje vartotojų rinka, vadinama Europos Sąjunga. Tikriausiai sutiksite, kad niekur tiek nesunaudojama įvairaus reikalingo ir nereikalingo produkto kaip čia. Natūralu, kad ši 500 mln. vartotojų rinka turi tris didžiuosius priešus - Jungtines Amerikos Valstijas, Kiniją ir Rusiją. Šie trys vilkai dalijasi pozicijas Europos Sąjungoje ir natūralu, jog jie turi savo įtakos mechanizmus, samdo agentus. Štai toks vaizdelis ir lemia ateitį. Konfliktas tik gilės. Šiame konflikte Europos Sąjungą vedančios valstybės - Vokietija ir Prancūzija - renkasi aiškų dreifą Rusijos link, iš šio žaidimo išmesdamos britus. Šiame žaidime, kuriame vokiečiai su prancūzais juda rusų link, Rusijai yra atiduodamos labai rimtos įtakos šioje rinkoje. Kai Europai įtaką daro tiek amerikiečiai, tiek kinai, Lietuva užšoka ant stalo ir, išsitraukusi kočėlą, šaukia: „Mes skiriame sankcijas Rusijai“. Tai yra mano suvokiamos taktinės pozicijos, kurios lems metus, į kuriuos mes ateiname. Nuo to priklausys ir ekonominė situacija, ir kultūriniai dalykai. Nesvarbu, ar ateis Gitanas Nausėda, ar Arvydas Juozaitis, ar mergina, panaši į prieš ją buvusią, problema bus viena - kaip atėjęs žmogus sugebės vadovauti tokioje situacijoje.

G.JAKAVONIS:
 
Kokių, jūsų manymu, mums reikia žmonių savivaldoje, kokių reikia parlamentarų, kokio prezidento?

A.PAULAUSKAS: Aš apie tai kalbu per kiekvienus rinkimus - reikia pažiūrėti, už ką balsuoji. Negali žmogus vadovautis emocijomis, kad kažką pasakė, kažkam patiko, kažkas pasižiūrėjo televizorių, gražiai atrodo ir pan. Reikia pasižiūrėti, kuo žmogus buvo, kokį turi išsilavinimą, kokius darbus padarė, ar jis turi kokias nors vertybines nuostatas, ar jų laikosi. Visa šita reikia išstudijuoti. Pas mus jau trisdešimt metų yra madinga visą laiką pasirinkti kitus. Mes visiškai neišnaudojame potencialo. Žmonės klysta, žmonės daro klaidas, bet žmonės kaupia patirtį ir jie kartais gali geriau padaryti negu atėję nauji, kurie vėl iš naujo viską mokosi ir, kaip rodo patirtis, daro tas pačias klaidas. Reikia žiūrėti, ką žmogus kalba ir ką mato priekyje. Negalima eiti į rinkimus vien tik negatyviai nusiteikus ir piešiant viską juodai. Aš tokio žmogaus nerinkčiau, nes jis yra visiškas nihilistas. Jis turi pasakyti, kaip mato ateitį.

P.GYLYS: Mes turime išeiti iš isterijų ir paranojų. Yra žmogus, kuris trisdešimt metų mus nori paranojoje laikyti, o paranojos sąlygomis protingų sprendimų neįmanoma priimti. Antra, politikas yra žmogus, kuris tarnauja bendrajam gėriui. Jeigu mes suvoktume, kas yra tas bendrasis gėris - Tautos saugumas, teisingumas ir t.t., - mes turėtumėm geresnę valdžią. Aš manau, kad prezidento rinkimai bus ypač svarbūs, nes esame maža figūra labai dideliame lošime, mūsų galios nėra didelės. Bet jeigu tas žmogus būtų išmintingas, tvirtas ir pasiaukojantis bendrajam gėriui, mes galėtumėm užimti racionalesnę poziciją, suprantant, kad procesai yra sudėtingi.

A.SINEVIČIUS: 
Mes turėjome įvairių prezidentų - vilties ir liūdesio - ir dabar ką nors turėsime, bet nuo to man nei šilta, nei šalta. Vis dėlto būtų gerai, kad per ateinančią kadenciją jis priimtų sprendimą, kaip padarė latviai ir estai - kad prezidentą reikėtų rinkti parlamente.

A.BUTKEVIČIUS: Aš manau, renkant prezidentą yra vienas labai svarbus kriterijus - biologinis - ir į tą kriterijų reikia atsižvelgti. Labai norėčiau, kad prezidentu būtų renkamas žmogus, kuris turi vaikų. Jeigu jūs pasižiūrėsite, kas darosi Europoje, ta pati A.Merkel yra moterėlė, kad jai visiškai neįdomu, kas bus po jos. Lygiai tas pats su Makronu, su Junkeriu. Tai yra tokia išmirštančių dinozaurų Europa, kai net svarbiausi vadovai neturi pagrindinės motyvacijos, sukuriančios ilgalaikį suvokimą. Žinoma, lygiai tas pats yra ir Lietuvoje. Dabar mes matome lygiai tą patį žaidimą, kai moteriškė, kuriai rūpėjo tik jos karjera, žaidė mūsų visų tiek ekonomine, tiek politine situacija. Kalbu nesistengdamas įžeisti žmonių, bet reikia suvokti, jog tai yra žmonės, kuriems jų darbas yra tam tikras mozaikos kūrimas, žaidimas, bandymas likti istorijoje. Bet iš tikrųjų politiko uždavinys yra palikti šią valstybę tiems, kurie ateis, tiems, kurie yra mūsų vaikai. Manau, kad pirmasis kriterijus turi būti santykis su vaikais, su mūsų visų vaikais. Žvelgiant per šią prizmę - su mūsų ateitimi.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder