Pastaruoju metu tarsi atgimė serialų kūryba, vis dažniau šalia meksikietiškų muilo operų galime išvysti ir Lietuvos kūrėjų darbus, tačiau ar šie kūriniai turi išliekamąją vertę, ar jie verti mūsų laiko? Tapytojas G.Kazimierėnas sako, kad išliekamąją vertę mene ir kultūroje turi kūriniai, kurie tobula menine forma paliečia egzistencines problemas. Meno kūrinyje yra amžinosios temos ir tobulos meninės formos sintezė. „Esu žvejas ir galiu sėdėti prie nejudančios plūdės medituodamas, gilindamasis į save, tada kažkas viduje susitvarko, nugrimzta visi nereikalingi gyvenimo stresai, apnašos, išsigrynina vidus. Pasėdėti tyloje prasminga. Tam dalykui aš kantrybės turiu, bet serialui kantrybės aš neturėjau nė vienam“, - prisipažįsta G.Kazimierėnas.
Profesoriaus teigimu, muilo operos turi nesudėtingą intrigą, visada jose būna gerų ir blogų jėgų susidūrimas, o kada įsijungi žiūrėti seriją, ne taip ir svarbu, nes viskas kartojasi. „Serialai yra kičas, supaprastintas menas. Pigiai daromas ir parduodamas. Pritaikytas prie paties paprasčiausio, o tai reiškia - pigiausio ir populiariausio - meninio skonio. Tai yra bandymas įtikti, serialų kūrėjai neturi ambicijų, nekelia problemų, apie meistriškumą nėra laiko galvoti, nes vieną dieną filmuoji, kitą dieną jau rodai. Vyksta tokia industrija“, - teigia tapytojas.
Misijos išdavystė
G.Kazimierėnas sako, kad mūsų šalyje yra daugybė puikių, gerai paruoštų aktorių, tačiau nei kino, nei teatro, kuriame būtų galima realizuoti savo talentą, Lietuvoje nėra: „Eiti pavaidinti seriale gal ir geriau negu butelius rinkti. Pavaidini, gauni honorarą. Bet ar tie aktoriai bent vienas įrašys tą serialą į savo kūrybinę biografiją? Čia yra tragedija, nelaimė, mūsų visuomenės gėda, mes numariname savo aktorius ir kultūrą štai tokiu būdu. O blogiausia yra tai, kad neskiriamos pastangos sukurti tikrą kiną“.
„Sukurti kokybišką seriją yra sunku, dvi serijas - savižudybė, trijų vienodai gerų serijų sukurti beveik neįmanoma“, - sako G.Kazimierėnas. Norint nutapyti gerą paveikslą reikia turėti idėją, surinkti medžiagą apie ją, eskizuoti, o paties paveikslo tapyba trunka pusmetį, metus ar net keletą. Filmų kūrybai kaip ir paveikslų tapymui reikia to paties įdirbio. Kartais net nereikalingos milžiniškos lėšos tam, kad būtų sukurtas puikus meninis kūrinys, yra tokių talentų, kurie sukuria filmą viename kambaryje per tris savaites. Tačiau iš visos menininko gyvenimo kūrybos geriausiu atveju gali išlikti trys darbai, o kartais tik vienas. O kiek serialų serijų nufilmuojama? Profesorius sako, kad gerai sukurti serialą ir kramtomąją gumą yra tas pats, tereikia pagaminti dar labiau perkamos kramtomosios gumos, įvyniotos į blizgantį popierėlį ir dar labiau intriguojančią formą.
Greitai daromas menas, profesoriaus teigimu, yra talento, misijos, paskirties išdavystė ir nuopuolis. Nuopuolis ne tik tų, kurie vaidina, bet ir tų, kurie perka ir žiūri, vienaip ar kitaip tame dalyvauja. „Aš svajoju, kad prasidėtų judėjimas, norėčiau jį įkurti. Televizorius nėra vertas mūsų gyvenimo, tai yra siurbėlė, niekalas, visiškai nereikalingas daiktas, nes objektyvios informacijos ten negausi, tikros kultūros labai mažai, o plepalų klausytis beprasmiška. Tai yra mūsų sąmonės, pasaulio ir gyvenimo teršalas. Geriausia yra išmesti televizorių. Jokio televizoriaus, jokio kabelio, jokių antenų. Namuose turi būti švaru!“ - reziumavo profesorius.
Televizijos evoliucija
G.Kazimierėnas prisimena, kad tarybiniais laikais televizorius buvo stebuklas. Žmonės susirinkdavo jo žiūrėti, visi buvo tarsi užhipnotizuoti ekrano. Tada per televiziją buvo transliuojami įvairūs partijų suvažiavimai, politinės laidos, vadus garbinantys koncertai, tačiau būdavo ir tokių laidų, kurių vertėdavo laukti net iki trečios valandos nakties. Profesoriaus teigimu, šiuo metu televizija kaip ir visas pasaulis serga komercija. „Yra tokių žmonių, kurie gyvenime nėra girdėję nė vieno Frederiko Šopeno kūrinio, nei per radiją, nei per televiziją gi jo neišgirsi. Žmogui menas prieinamas tada, kai jis moka jį suprasti, tada įsijungęs Johaną Sebastianą Bachą nenusigąsta, o įsikrauna. O kai neturi minimalaus išsilavinimo, tada tau tinka populiarioji kultūra. Ji irgi kultūra, bet tai kičas. Juk kilimėlis su gulbėmis irgi yra kultūros reiškinys. Tai žiūri į gulbę alkoholikas ir galvoja: „Dieve, kaip gražu“, ir tą vakarą jis, žiūrėk, nekirs kirviu kaimynui. Štai menas jau atliko funkciją“, - ironizuoja tapytojas.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą