Vaistai gali atpigti valstybei, bet pabrangti ligoniui, arba atvirkščiai. Puiku būtų, jeigu atpigtų ir valstybei, ir ligoniui... Tačiau valstybė rūpinasi tik tuo, kiek vaistai kainuos sveikatos draudimo biudžetui, o ligonio priemoka - jo paties reikalas. Žmonėms be užuolankų sakoma - vartokite kitus vaistus, kurių priemoka mažesnė...
Kompensuojamiesiems vaistams pirkti Lietuvoje per metus išleidžiama daugiau nei 200 mln. eurų, dar kone 60 mln. primoka patys ligoniai. Jeigu žmogus perka vaistus, kurie nėra kompensuojami, jis priverstas sumokėti visą vaisto kainą ir 21 proc. PVM. Valstybė vaistus perka su 5 proc. PVM - tiesiog perdeda lėšas į kitą savo kišenę.
Esame linkę galvoti, kad valstybė perka vaistus, nes jie reikalingi ligoniams. Tačiau taip nėra - Lietuvoje kompensuojamieji vaistai yra perkami, kai farmacijos firma raštu kreipiasi į Sveikatos apsaugos ministeriją siūlydama pirkti jos vaistus. Tada pradedamas svarstymas, už kokią kainą juos pirkti, ar taikyti centralizuoto pirkimo formą, ar tie vaistai efektyvūs, ar registruoti Lietuvoje ir t.t. Tačiau jeigu gamintojo prašymo nėra, niekas konkretaus vaisto „neprastūminėja“, jis neperkamas, kad ir kiek būtų svarbus mūsų ligoniams.
Nustatant valstybės perkamų vaistų kainą atsižvelgiama į jo kainas aplinkinėse šalyse. Sakoma, kad šįmet SAM privertė vaistų gamintojus sumažinti kainas, todėl mes už vaistus nemokame daugiau. Ar tikrai? Kaip pavyzdį galima pateikti „Pfizer“ kompanijos gaminamą priešvėžinį vaistą „Sutent“. Lietuvoje jo kaina nuo liepos 1 d. yra 4250 eurų už vieną pakuotę, o ligonio priemoka - apie 1,5 euro. Kaina šiais metais sumažinta pora šimtų eurų, tačiau Latvijoje valstybė už tokią pat vaisto pakuotę moka mažiau nei 1250 eurų, t.y. daugiau kaip 3 tūkst. eurų pigiau!
Permokant už vaistus sakoma, kad viskas dėl ligonio gerovės. Žinoma, kad vartojant minėtą vaistą pailgėja ligonio gyvenimo trukmė. Statistiškai - nevartodamas šio vaisto žmogus gyvena 21 mėn., vartodamas - 24 mėn. Vartoti reikia 6 mėn. Taigi 3 papildomi gyvenimo mėnesiai kainuoja apie 25 tūkst. eurų! Tai yra vieno dirbančiojo 3 metų vidutinis darbo užmokestis. Ir už tokią kainą valstybė nuperka 3 gyvenimo mėnesius.
Sergantiems tam tikra kraujo vėžio forma galima išrašyti vaistų, kainuojančių iki 10 tūkst. eurų per mėnesį, ligoniui primokėti nieko nereikės. Tačiau tie vaistai nepagydys ligos, jie tik pagerins ligonio bendrą būklę. Nauda farmacijos kompanijai - neabejotina. Nauda ligoniui - taip pat. Bet ar tai teisinga kitų ligonių, sergančių kitomis ligomis, atžvilgiu?
70 proc. reumatoidiniu artritu sergančių ligonių negauna labai efektyvių vaistų, nes jie yra per brangūs - kainuoja net apie 10 tūkst. eurų per metus. Taigi vieniems Lietuvos piliečiams galima kompensuoti gydymą, kainuojantį 10 tūkst. eurų per mėnesį, bet kitiems kažkodėl yra per brangu paskirti 10 tūkst. eurų per metus! O Lietuvos Konstitucijoje juk parašyta, kad visi esame lygūs! Ir kas gali paneigti, kad vaistai Lietuvoje perkami vykdant suinteresuotų farmacijos kompanijų užsakymus, o nauda ligoniui - tik šalutinis efektas, įgyvendinant šį biznio planą?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą