Vaistinė melisa – kvapni vertinga vaistažolė

Vaistinė melisa – kvapni vertinga vaistažolė

Melisa – daugiametis žolinis vaistinis augalas. Liaudyje melisa dar vadinama bičių žole, bitžole, gumbažole, melica, miluške... Gydymui naudojama antžeminė augalo dalis.

Vaistažolininkų žodis

Liaudies medikai tvirtina, jog melisa gydymui naudojama nuo neatmenamų laikų. Tarpukariu Lietuvoje išleistoje vaistažolių knygelėje apie melisą gražiai rašoma: „Melisos arbata puiki priemonė silpnų nervų nuraminimui ir stiprinimui. Ji pašalina širdies veikimo ir virškinimo organų nerviškus trukdymus. Ji yra vertinga priemonė nuo širdies skaudėjimo, aistros, šlykščių sapnų ir silpnos atminties. Ją pataria vartoti nuo mėšlungių, nuomario, per daug stiprios menstruacijos, kaulų skausmų, galvos svaigimo, alpimo ir vėmimo“. Ir dar priduriama: „Melisa yra vertinga dovana, kurią yra davęs Kūrėjas kenčiančiai žmonijai“.

Šių dienų vaistininkas ir vaistinių augalų žinovas Juozas Vasiliauskas rašo: „Iš melisų vaistinės žaliavos paruošti galeniniai preparatai ramina skausmą, veikia spazmolitiškai. Juos vartodami, geriausiai jaučiasi širdininkai ir tie ligoniai, kurie serga virškinimo trakto ligomis. Melisos žadina apetitą, ramina centrinę nervų sistemą, ypač esant nemigai, susijaudinus, sergant migrena, skausmingomis mėnesinėmis, ji tinka ligoniams, sergantiems vegetaciniais negalavimais“.

Daugelyje pasaulio valstybių įsitikinta, kad vaistinės melisos stimuliuoja centrinę nervų sistemą, stiprina širdies raumenį, gydo žaizdas, atpalaiduoja galvos smegenų nervų spazmus, mažina ūžimą ausyse ir galvos svaigimą.

Tikra stebukladarė ta vaistinė melisa. Verta artimiau su ja susipažinti.

Botanika

Melisa užauga iki 30–80 centimetrų aukščio, nors geroje žemėje pasiekia metrą ir daugiau. Melisa dar vadinama citrinine melisa, nes jai būdingas citrinos kvapas. Melisos stiebas keturbriaunis, padengtas plaukeliais. Lapai priešiniai, kotuoti, karbuoti, plaukuoti. Žydi liepą, nors kai kurie augalai žydi iki vėlyvo rudens baltais arba rausvais žiedais. Vaisius – šviesiai rudas riešutėlis. Sėklos subręsta rugsėjį. Būna, kad melisa pati pasisėja. Auginama soduose, darželiuose. Auga tik keletą metų, nes senesni kerai šaltomis žiemomis iššąla. Tad reikia pasisodinti jaunesnių augalų arba senesnius kelmus pagloboti – žiemai pridengti.

Vaistams ir kitiems reikalams

Vaistams pjaunama antžeminė žydinčios melisos dalis. Tuoj pat džiovinama paskleista plonu sluoksniu, ne aukštesnėje kaip 30 laipsnių temperatūroje. Išdžiūvusi žolė būna žalios spalvos, sutrinta labai kvapni, kartoko, bet malonaus skonio.

Kaip aromatinis augalas melisa naudojama ne tik vaistams, bet ir likerių, kosmetikos gamyboje. Melisos lapus galima naudoti kaip prieskonį žuvies, grybų, mėsos patiekalams.

Einant bičių žiūrėti, patariama rankas, veidą pasitrinti melisų lapais. Bitės bus draugiškesnės.

Receptai

Melisos arbatai imama apie 30–50 gramų džiovintos žolės ir ji užplikoma litru vandens. Po pusvalandžio nukošiama ir geriama po pusę stiklinės po valgio 2–3 kartus per dieną.

Galima pasidaryti stipresnio užpilo arba nuoviro – 1 dalis žolės ir 10 dalių vandens. Vartojama kaip raminantis, skausmą malšinantis vaistas: po valgomąjį šaukštą 3-4 kartus per dieną. Tokiu nuoviru patariama skalauti burną, kai skauda dantis, būna blogas burnos kvapas, nesveikos dantenos.

Šviežių lapų arbatos duodama ligoniams prakaitavimui skatinti, medžiagų apykaitai gerinti.

Perspėjimai

Melisos nepatariama vartoti, kai yra aukštas kraujo spaudimas, užkietėję viduriai. Melisa yra vaistažolė, tad ja gydantis reikia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder