- Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga ne taip seniai skelbė, kad situacija psichikos sveikatos srityje gerėja. Ir jūs taip manote?
- Psichikos sveikata - labai plati sąvoka. Nėra vieno rodiklio, kas yra psichikos sveikata. Nedrįsčiau nesutikti su ministru ir nedrįsčiau teigti, kad jis teisus. Visų pirma dėl to, kad nežinau, kokius rodiklius jis turėjo omeny. Taip, savižudybių skaičius pastaraisiais metais daugmaž yra stabilizavęsis, tačiau demencijų daugėja, nes visuomenė senėja, apie depresijas patikimų duomenų nėra, tad sunku ką pasakyti...
Dabar labai populiaru linksniuoti milžinišką savižudybių skaičių. Tačiau reikia suvokti, kad psichikos sveikata, labiau nei bet kuri kita sveikatos sritis, yra susijusi su socioekonominiais rodikliais. Žinote, su kuo geriausiai koreliuoja savižudybių skaičius? Kreivės idealiai sutampa su nedarbo kreivėmis. Ne, tai nereiškia, kad bedarbiai žudosi. Tai rodo, kad kai šalyje stringa ekonomika, didėja nedarbas, tuo pat metu daugėja ir savižudybių.
Ekonominė šalies situacija visada turėjo didelę įtaką psichikos ligų pagausėjimui. Ekonominės krizės metais buvo didelė banga „visuotinio optimizmo“ aukų - žmonių, prisiėmusių kreditų ir patyrusių bankrotus. Pastaraisiais metais, žinome, auga skyrybų skaičius, atsiranda kitų bėdų...
Dalis mūsų visuomenės, vyresnioji karta, dar dabar dvasiškai nėra atsigavusi nuo 1990 m. įvykusio lūžio. Jie labai daug prarado - pradedant sugriautais kolūkiais, gamyklomis, baigiant niekam nebereikalingais inteligentais, menininkais ir inžinieriais. Situacija keitėsi gana drastiškai ir tie pokyčiai tebevyksta. Ta karta dar neišmirė, lūžis paliko ženklą jų psichikoje.
Turime dar ir tą kartą, kuri labai daug, atrodo, pasiekė, pakankamai gerai materialiai gyvena, bet jų darbo krūviai yra visiškai neadekvatūs. Jie dirba vadinamosiose gerose tarptautinėse kompanijose, tačiau nežmoniškais krūviais. Arba kad ir savame versle, bet jų darbo krūvio nepalyginsi su daugelio vakariečių.
Mes patekome į turtingųjų klubą - ES. Viena vertus, labai gerai, nes mus remia. Kita vertus, mes esame tarsi vargšas giminaitis. Gal geriau būti mažame kaime dideliu viršininku nei dideliame mažu. Juk net kasdieniame gyvenime, kai susirenka giminės ir koks giminaitis iš rajono atvažiuoja į miestą, kur kiti giriasi, kaip jie gyvena ir keliauja, žmogus, nors jam nieko netrūksta, pasijunta menkas.
Viena pažįstama mergina, dirbanti skandinavų banko padalinyje Lietuvoje, tris mėnesius mokėsi pagrindiniame banke, kad galėtų čia dirbti. Grįžo - darbo vieta, geras atlyginimas. Tačiau toje Skandinavijos šalyje ji už šį darbą gautų dar daugiau ir darytų jį šeši žmonės, o čia dirbs dviese. Tad ir gaus mažiau nei skandinavas, ir dirbs daugiau. Skandinavui tai nebūtų priimtina, jis eitų kitur. O mūsų žmonės dreba dėl darbo - kad ir kiek krautų, su viskuo sutinka. Kodėl? Nes žmonės nesijaučia saugūs, ir tai kelia didžiulę įtampą.
Net mūsų jaunimas skiriasi nuo vakariečių saugumo prasme - galimybės kaip ir visos yra, bet saugumo, užtikrintumo, garantijų prasme dar nepasiekėme to lygio. Jie turi galimybes mokytis užsienyje, bet socialinės garantijos emigranto ir vietinio gyventojo visai kitos. Mes visur esame tie vargšai atvykę emigrantai.
- Tačiau mes tų problemų juk neišvengsime, ir kuo toliau, tuo jų bus daugiau. Tai reiškia, kad ir sergančiųjų psichikos ligomis bus vis daugiau?
- Grubiai klasifikuojant, yra kelios psichikos ligų grupės. Viena jų - endogeninės, nulemtos ligos. Jų neišvengsime niekada ir jų skaičius stabilus. Įtaką, ar liga prasidės anksčiau, ar vėliau, lengvesnė ar sunkesnė bus jos eiga, gali daryti išorės sąlygos, bet jei žmogus turi polinkį sirgti, jis vis tiek anksčiau ar vėliau šia liga susirgs. Visame pasaulyje sunkiomis psichikos ligomis serga apie 1 proc. žmonių.
Kita grupė ligų yra nulemtos gyvenamosios aplinkos. Čia pirmoje vietoje atsiduria depresija. Galima sakyti, Lietuvoje šiuo atžvilgiu ypač bloga situacija, nes susideda du dalykai - šiaurės šalių genetika ir socialiniai dalykai. Depresija būdinga visam pasauliui, bet Lietuvai - ypač, nes mes esame šiaurės šalis, taip pat posovietinė.
Depresijų, kaip jau minėjau, daugėja visame išsivysčiusiame pasaulyje - dėl spartesnio gyvenimo tempo, didesnių informacinių krūvių, dėl to, kad žmonės labiau pervargsta. Informacinių technologijų plėtra prie to taip pat prisideda. Žinote, vienos didelės tarptautinės kompanijos padalinio Lietuvoje vadovas, pradėjęs joje dirbti maždaug 1990-aisiais, man sakė: kai mes pradėjome darbą, per dieną gaudavome vos kelis laiškus faksu, o dabar dirba kelios dešimtys darbuotojų ir jie kasdien gauna maždaug po 30 elektroninių laiškų. Reikia perskaityti kiekvieną tą laišką, įsigilinti, galvoti, gaišti tam laiką. Jei kiekvieną tą laišką reikėtų mašinėle atspausdinti, tai dar pagalvotų, ar tikrai reikia tą daryti ir kažkam siųsti.
Tobulėjant techologijoms, reikalavimų ir reikalų atsiranda vis daugiau. Informacijos perdavimas dėl informacinių technologijų plėtros patobulėjo, tačiau žmogaus smegenys juk nepasikeitė - jos liko tos pačios, tik apdoroti jau turi visiškai kitokį informacijos kiekį.
Galiu prognozuoti, kad ši karta, kuri dabar auga, ateityje turės didelių problemų. Dėl nuolatinio buvimo „on-line“ ir socialinių tinklų naršymo jaunų žmonių smegenys neturi jokio poilsio ir yra nuolat dirginamos. Anksčiau žmogus kažkur eidavo ar važiuodavo ir matydavo gamtą, kažką galvodavo, su kažkuo šnektelėdavo, ir smegenys pailsėdavo. Dabartinio jaunimo smegenys pailsi nebent kai žmogus užmiega. Bet jei dar naršo telefone prieš pat miegą, net ir užmigus smegenys dirba, apdoroja gautą informaciją. Tai yra šiuolaikinio jaunimo tragedija, kuri turės rimtų pasekmių psichikos sveikatai.
- Kokios ligos gresia šiuolaikiniam jaunimui?
- Visų pirma jų mąstymas tampa paviršinis, nebegebama susikoncentruoti. Nuolatinis smegenų dirginimas gali sukelti dėmesio sutrikimus. Dar prieš 20 metų niekas nekalbėjo apie perdegimo sindromą, tačiau ateityje gali atsirasti nauja diagnostinė kategorija su savitais simptomais. Tai jau pastebima ir dabar - žmogui sunku susikoncentruoti į veiklą, kuri reikalauja dėmesio ilgesnį laiką. Be to, daugėja įtampos ir informacijos, krūviai didesni.
Jau dabar psichikos ligos, išskyrus demencijas, yra būdingos jauniems žmonėms. Netgi sunkiomis ligomis, tokiomis kaip šizofrenija, šizoefektais, bipoliniais sutrikimais, žmonės suserga 20-35 metų. Taip pat yra ir su depresijomis - jos dažniausiai pasireiškia jauno amžiaus žmonėms, nes tuo metu jie yra aktyviausi, kartu patiria daug streso dėl mokslų, darbo, šeimos, vaikų. Vyresniame amžiuje problemų vis mažėja.
Visos tos problemos ir stresas apkrauna centrinę nervų sistemą, kol galiausiai arba su tuo susidoroji, arba liga pasireiškia kokiu nors simptomu, per kažkokią ligą. Tai gali būti depresija ar psichosomatinis sindromas. Kartais psichosomatinės ligos apie save praneša per kūno skausmus - opas, refliuksą, bronchinę astmą, širdies ir kraujagyslių ligas. Pavyzdžiui, pagal vaistų suvartojimą Lietuvoje dažniausios širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, tačiau didžioji dalis hipertenzijos ar padidėjusio kraujospūdžio atvejų neturi aiškios priežasties. Aš galiu pakankamai drąsiai sakyti, kad tai ne kas kita, o psichikos ir streso sukelta liga. Taip, ją reikia gydyti kardiologiniais vaistais, bet priežastys yra ne kur kitur, o smegenyse. Esu matęs pavyzdžių, kai žmogus kentė dėl sunkios hipertenzijos, o kai jį ištiko insultas ir išsivystė demencija, žmogus atsipalaidavo ir jo kraujo spaudimas normalizavosi.
- Sakoma, kad dabartinis jaunimas turi daug galimybių, tad iš jo daug ir tikimasi. Tai taip pat sukelia stresą?
- Pas mus jau tapo lyg ir prestižu, kad vaikas mokosi užsienyje, bet dažnai nesuvokiama, kas už to stovi. Tai dar viena problema, apie kurią nėra kalbama, bet mes vis dažniau susiduriame, - vaikai, grįžę iš užsienio studijų. Įsivaizduokite - vaikas, kuriuo mamytė namuose rūpinosi, kuris jautėsi saugus, turėjo draugų, savo kultūrinę aplinką, staiga, vos sulaukęs 18-os, dar nepažindamas gyvenimo ir nesuvokdamas daugelio dalykų, išvyksta į užsienį. Jis patenka į absoliučiai kitą socialinę, kalbinę, kultūrinę aplinką. Jam reikia mokytis svetimą kalbą, dažniausiai dar ir dirbti, kad turėtų pinigų savo reikmėms. Jei tėvai viską duoda, jis jaučia didžiulę įtampą dėl to, kad visa šeima sudėjo į jį visas viltis ir visus finansus...
Pas mus šie jauni žmonės grįžę patenka turėdami įvairių psichinių sutrikimų, net susirgę sunkiomis depresijomis. 20-21 metų jaunuoliai, praleidę užsienyje metus ar šiek tiek ilgiau. Nemažai ten pabando ir įvairių narkotikų. Ten juk yra kita aplinka, prieinamumas, didžiulė įtampa, nėra kontrolės... Ir tokie jaunuoliai - nebe pavieniai atvejai.
Tėvai apie tai nesusimąsto - jiems studijos užsienyje atrodo prestižas. Tačiau viena, kai išvažiuoji būdamas 25-30 metų, esi daugiau ar mažiau subrendusi asmenybė, ir visai kas kita, kai išvažiuoji vos baigęs mokyklą. Stresas milžiniškas, ir jį, deja, atlaiko ne visi.
- Esate minėjęs, kad apie 80 proc. lietuvių, sergančių depresija, nesikreipia į psichiatrus ir negauna gydymo. Kuo tai gresia?
- Tikslių duomenų nėra, bet netgi pasauliniai duomenys rodo, kad apie 60 proc. žmonių, sergančių depresija, negauna adekvataus gydymo. Jie gyvena su ta liga, o negydoma liga progresuoja. Depresija nuveda ir į alkoholizmą, nes tai vienas savigydos būdų. Didelio alkoholizmo paplitimo Lietuvoje viena priežasčių yra negydyta depresija. Geriant išskiriamas serotoninas, kurio trūkumas yra būtent viena pagrindinių depresijos išsivystymo priežasčių.
Dar Lietuvoje unikalu tai, kad mes suvartojame nepaprastai didelius kiekius raminamųjų vaistų, net ir lyginant su kitomis Baltijos šalimis ar Skandinavija. Vadinasi, žmonėms yra blogai - kankina nemiga, nerimas ir kitos problemos. Tačiau raminamieji vaistai depresijos negydo. Priežastis lieka, liga progresuoja, sunkėja ir reikalingos vis didesnės raminamųjų dozės. Taip šalia depresijos atsiranda priklausomybė nuo benzodiazepinų. Ir pas mus žmogus patenka jau ne dėl depresijos, bet dėl priklausomybės nuo didelių benzodiazepinų dozių. Daugelis nežino, kad abstinencija nuo jų yra žiauri, praktiškai tokia pati kaip nuo heroino, ir įveikti ją yra labai sunku.
- Bet taip nebūtų, jei psichiatrų pagalba Lietuvoje būtų lengvai prieinama?
- Taip. Tačiau štai klasikinis pavyzdys su psichoterapine pagalba: teoriškai ji yra apmokama ligonių kasų, tačiau įkainis dabar yra apie 13 eurų už psichoterapinės pagalbos seansą. Psichoterapeutas, kuris 10 metų mokėsi medicinos ir dar 4 metus - psichoterapijos, į rankas gauna apie 7 eurus. Dirbdamas privačiame kabinete jis tikrai uždirba kelis kartus daugiau. Lietuvoje yra pakankamai psichoterapeutų, kurie galėtų psichoterapinę pagalbą teikti, ir žmonės ją gautų, jei valstybė skirtų tam resursų. Dar kartą pasikartosiu: psichikos sveikata labai glaudžiai susijusi su socioekonominiais dalykais.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą