Tauragėje gimęs ir augęs medikas sako, kad norėdamas šviesti visuomenę skubiosios medicinos pagalbos klausimais pradėjo rašyti tekstus internete. Apie mediciną, skubiąją pagalbą, gydytojus, dirbančius Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje, apie jų kasdienybę, apie sklandančius stereotipus apie tingius, nerūpestingus medikus. Tačiau vėliau tekstai ėmė dėliotis knygos pavidalu.
"Tuo labiau norėjau, kad žmonės nustotų tikėti vienų kitiems prirašytais komentarais po straipsniais apie medicininius įvykius", - sako knygos "Pragaro ambulatorija" autorius.
Savaitgalį pristatydamas savo kūrinį Klaipėdoje A. Černauskas sakė, kad norėjo paaiškinti žmonėms, jog kartais nebūtina vykti į ligoninę, kai problemas galima išspręsti ir be gydytojo konsultacijos, laikantis sveikos gyvensenos, sveikos mitybos principų, užsiimant fizine veikla ir taip išvengiant ligų. Taip pat gausu patarimų, ką sakyti priėmusiam gydytojui, kaip elgtis, kada apskritai reikėtų važiuoti į ligoninę, o kada geriau kreiptis į šeimos gydytoją.
Skubiosios medicinos gydytojo knygą išraiškingai pristatė Klaipėdos "Apeirono" teatro aktoriai, skaitę knygos ištraukas ir taip vaizdingai įgarsinę įvairias situacijas, kad besiklausantieji priešais save matė "vokelį" bandančius įbrukti paciento artimuosius, gydytoją, bandantį susidraugauti su narkomanu, kad šis prisipažintų, kiek ir ko vartojo, stebuklus, vykstančius stebėjimo palatoje...
"Labai svarbus mano tikslas buvo pralinksminti skaitytojus, nes gyvename aplinkoje, kur daug neigiamų emocijų ir sunku prajuokinti žmones. Rašiau kiek galima linksmiau, bet reikia suprasti, kad juokiuosi ne iš visko, yra ir šventų dalykų, kuriais nejuokauju. Tačiau mano pacientai turi jaustis ramūs ir saugūs, todėl noriu parodyti, kad esu pilnas empatijos, nesijuokiu iš žmogaus problemų, kai jis nežino, kas jam blogai, nes žmogus nežinomybėje yra labai pažeidžiamas", - kalbėjo A. Černauskas.
Ištraukos iš knygos "Pragaro ambulatorija"
Tas, kas sukūrė Skubios pagalbos skyrių, buvo tiesiog genijus. Skubios pagalbos skyriaus idėja yra puikus verslo planas. Tik pagalvokite, kur dar rasti tokią vietą, kurioje nuolat pilna klientų (tik jie čia vadinami pacientais), o paslaugų paklausa tendencingai didėja kasmet visose šalyse. Žmonių pilna tiek dieną, tiek naktį. Nereikia jokios reklamos - net jei ligoninė slepia, kad turi Priėmimo-skubios pagalbos skyrių, žmonės jį vis tiek susiranda.
***
Jautiesi kaip iš Raudonųjų žibintų kvartalo, kur visi mano, kad įkiš tau pinigų ir tuomet tu elgsies, kaip nori jie. PO pinigų nepriėmimo akto iš žvilgsnių supranti, kad tu tik jaunas, medicinos neišmanantis daktariūkštis, nusipirkęs medicinos diplomą ir rezidentūros pažymėjimą, ir neturėdamas patirties nekreipi dėmesio į baisius paciento skundus ir dar baisesnę jo būklę, neguldai jo į skyrių ir dar drįsti neimti pinigų, o svarbiausia - nesielgi taip, kaip liepia pinigų davėjas.
***
Vyresniems pacientams stebėjimo palata yra tikras išsigelbėjimas ir stebuklas. Nes tai kažkas tarp paguldymo į ligoninę ir išvarymo į namus, bet arčiau paguldymo. Jų siekis yra atsigulti į ligoninę, terapeuto siekis - tiksliai diagnozavus ligą skirti veiksmingiausią gydymą ir efektyviai skirstyti išteklius. Dažniau tai reiškia išleisti pacientus į namus, nes dažniausiai jų būklė yra gera. Bet gera širdis neleidžia jų iš karto išgrūsti net nepabandžius pagerinti būklės. Ir tikrai, stebėjimas daro stebuklus (žargoniškai stebėjimo palata vadinama stebuklu, o kartais dar sarkastiškiau - tiesiog stebuklu). Per savo trumpą karjerą jau mačiau kelis šimtus stebuklų.
***
Įdomiausias ir smagiausias atvejis mokantis ANG ligų buvo pacientas su pelėsiu ausyje - turbūt eiliniam loristui (ANG ligų gydytojui) tai nesukeltų jokių emocijų, o man ir pacientui buvo šokiruojamai įdomu, keista, neįtikima ir linksma. Man gal šiek tiek linksmiau, nes pelėsis buvo ne mano ausyje. Su instrumentu ir žibintuvėliu, vėliau ir su mikroskopu žiūrėjau, tiesiog vėpsojau pacientui į ausį ir netikėjau tuo, ką mačiau, - patį tikriausią, gražiausią, pūkuotą, tamsiai pilką pelėsį. Jums, aišku, kyla vaizdas, kad pacientas neplauna ausų, yra apsileidėlis ar dar koks nors. Bet turiu nuvilti - tai visiškai normalus, adekvatus, jaunas, dirbantis perspektyvus žmogus. Tiesiog jam įvyko nelaimė. Visgi išdrįstu garsiai pacientui pasakyti, kad matau pelėsį ausyje.
Pacientas: "Kaip tai pelėsį?"
Aš: "Atsiprašau, grybą..."
Pacientas: "Kokį dar grybą?"
Aš: "Jūsų ausyje auga grybelis, pilkas ir pūkuotas, toks, koks būna apleisto kambario kampuose."
Pacientas juokiasi.
***
Kartą paryčiais, baigiantis budėjimui ir jau važiuojant stogui prisiminęs seną anekdotą sumaniau pajuokauti. Ir tam pasitaikė puikus pacientas. Kaip minėjau, budėjimas eina į pabaigą, o naktį ilsėjausi 30 minučių. Kompiuterio programa iškviečiu pacientą iš laukimo salės, šis įeina į kabinetą. Pacientas jaunas, bet, deja, labai serga ūmine viršutinių kvėpavimo takų virusine infekcija ir atrodo nekaip: suprakaitavęs, jį krečia šaltis, laužo kaulus temperatūra, akys neblizga, įdubusios. Sakau jam: "Kas nutiko, kad atvykote į ligoninę? Gi puikiai atrodote!" Velnias, kaip jis greit suuodė mano humorą ir identifikavo seną medinį anekdotą, - žiūri į mane, visą pasišiaušusį, raukšlėtą, išbalusiu veidu ir jau nefokusuojančiomis vaizdo akimis, sako: "Apie jus to negalėčiau pasakyti..." Aš: "Tai pameluokite kaip aš!"
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą