Žmonija nuo seniausių laikų ieškojo būdų gydyti ligas, kurios buvo laikomos bausme už nuodėmes. XX a. pradžioje buvo rasta Asirijos karaliaus Ašurbanipalo biblioteka, kurią sudarė molinės lentelės su dantiraščiu parašytais tekstais.
Tarp jų buvo apie tūkstantį medicininio turinio lentelių. Tuo laikotarpiu archeologai rado ir Babilonijos karaliaus Hamurabio (1730-1685 m. pr.m.e.) laikų akmeninę plokštę, kurioje buvo iškaltas kodeksas, įstatymų sąvadas. Tarp jų buvo vienas, numatantis gydytojo atsakomybę už padarytas klaidas.
Mesopotamijos medicina
Senovės Mesopotamijoje žmonės dar nežinojo, kaip sudarytas žmogaus organizmas, ir visas ligas skirstė į du tipus. Lengvi negalavimai kaip persišaldymas, galvos skausmas arba virškinimo sutrikimas buvo laikomi natūralia kasdieninio gyvenimo dalimi.
Bet tokios ligos kaip raupai, dizenterija ir karštinė buvo laikomi požymiu, kad žmoguje tūno demonas, arba dievų bausmė. Svarbi gydymo dalis buvo žiniuonio magiški veiksmai. Gydovai girdydavo ligonį žolių nuovirais ir skaitydavo užkeikimus. Ligos eiga būdavo pranašaujama pagal aukai paskersto gyvulio kepenis.
Tačiau senovės medicina žinojo ir paprastesnių gydymo būdų. Pavyzdžiui, ligoniai būdavo išnešami į gausiai žmonių lankomas vietas, kur praeiviai duodavo patarimų, kaip juos geriau gydyti. Įdomu, kad neretai senovės gydytojai mėgindavo gydyti ligas, gręždami skylę ligonio kaukolėje.
Jie tikėjo, kad pro ją išlįs piktosios dvasios, sukėlusios žmogui kančių. Tai vadinama kaukolės trepanacija. Kaukolių su išgręžtomis skylėmis buvo rasta ir Europoje, ir Pietų Amerikoje. Istorijoje yra faktų, kai po tokio gydymo ligonis išties pasveikdavo, o skylės kaukolėje užgydavo.
Senovės Egipto medicina
Senovės Egipte žyniai, kurie gydydavo žmones, ligų priežastis siedavo tiek su natūraliomis priežastimis (nesveikas maistas, žarnyno parazitai, orų pasikeitimai), tiek su antgamtinėmis jėgomis (pavyzdžiui, piktosios dvasios apsigyvenimu susirgusio žmogaus kūne).
Papiruse išlikusiuose nurodymuose gydytojams aprašoma, kaip reikia gydyti negalavimus - jie liudija geras anatomijos žinias, įgytas kūnus balzamuojant..
Garsiausias Egipto gydytojas - Imhotepas, vyriausiasis faraono Džoserio (2630-2611 m. pr.m.e.) viziris, dievo Ra vyriausiasis žynys Heliopolyje, pasak legendos, garbintas kaip pusdievis ir medicinos globėjas. Imhotepas yra žinomas kaip Džoserio piramidės, pirmosios laiptuotos Egipto piramidės, statytojas.
Imhotepas yra laikomas pirmuoju žinomu pasaulio istorijoje universaliu genijumi - architektu, inžinieriumi, poetu ir mokslininku, o kai kada ir pirmuoju gydytoju (nors maždaug tuo pačiu metu gyveno du kiti gydytojai, Merit-Ptachas ir Hesi-Ra).
Kinų medicina
Prieš 4500 metų kinai gydytojai manė, kad visų ligų priežastis yra energijų In ir Jan pusiausvyros sutrikimas. Norėdami atkurti tinkamą santykį, jie naudojo vaistinių augalų nuovirus, tarp jų ma-huan (kininė efedra), kuriame yra efedrino ir kuris iki šiol padeda nuo astmos ir bronchito. Universaliausiu ir stipriausiu gydomuoju preparatu kinų medikai laikė ženšenį. Tais laikais kinai pradėjo praktikuoti ir akupunktūrą.
Kinų gydytojai neturėjo teisės atlikti skrodimų ir dauguma jų neišmanė žmogaus anatomijos. Bet jie savaip įsivaizdavo žmogaus organizmą: jų manymu, In ir Jan energija cirkuliuoja 12 kanalų (meridianų), einančių iš viršaus žemyn. Pagal juos gydytojas, praktikuojantis akupunktūrą, randa reikiamus taškus.
Akupunktūra arba gydymas adatomis - gydymo būdas, kai į tam tikrus kūno taškus, susijusius su sergančiais vidaus organais, bedamos įkaitintos arba šaltos įvairaus ilgio adatos. Žmogaus kūne yra šimtai tokių taškų. Šis metodas medicinoje taikomas iki šiol.
Senovės Indijos medicina
Senovės Indijos medicinos pagrindas - sistema, vadinama ajurveda, kurios nuostatos buvo pirmą kartą užrašytos daugiau kaip prieš 3000 metų. Išklausęs paciento nusiskundimų, indas gydytojas stengdavosi padėti jam pasveikti naudodamas augalinius preparatus ir gerai apgalvotą dietą. Ajurvedos gydytojai gydo žmogų, o ne ligą.
Senovės Graikijos medicina
Senovės Graikijoje ligoniai buvo gydomi specialiuose gydymo ir sveikatinimo kompleksuose - asklepionuose, tai yra, šventyklose, pavadintose gydymo dievo Asklepijaus garbei. Ligoniai palikdavo ant altoriaus aukas ir eidavo miegoti uždarose galerijose, įrengtose palei šventyklos sienas.
Sapnų aiškinimas buvo svarbi gydymo dalis. Vis dėlto pagrindinės gydymo sudedamosios dalys šventyklose buvo vandens procedūros, masažas ir mankšta. Graikų mitologijoje Asklepijo (Senovės Romoje Eskulapas) - muzikos ir poezijos dievo Apolono, garbinamo ir kaip gydytojų globėjas, sūnus. Gydymo meno Asklepijas mokėsi iš išmintingo kentauro Chirono.
Neatskiriamas Asklepijo atributas buvo gyvatė, senovės pasaulyje išminties, atsinaujinimo ir gamtos galių simbolis.
Gali būti, kad Asklepijas istorijoje išties egzistavo ir gyveno apie 1200 m. pr.m.e. Pagal padavimą, jis vedė Koso salos valdytojo dukterį ir čia vėliau įsikūrė vienas iš Senovės Graikijos medicinos centrų. Asklepijo vaikai pasekė tėvo pėdomis: Machaonas tapo garsiu karo chirurgu, o Polidarijus išgarsėjo kaip vidaus ligų gydytojas. Prie Asklepijo palikuonių save priskyrė ir Hipokratas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą