Juk mielės - tai jų atmaina. Žmogaus santykiai su mielėmis (taip pat su pelėsiais, dar viena grybų rūšimi) trunka ne vieną tūkstantmetį. Juose, kaip daugelyje šeimų, būta visko - ir meilės, ir neapykantos, ir draugystės, ir priešiškumo.
Žmogus mieles „prisijaukino“ auštant žemdirbystės erai ir iš esmės jas pavertė „naminiu gyvūnu“. Mūsų tolimiems protėviams mielės tiesiog padėdavo išgyventi. Išmokę rauginti produktus, senovės žmonės pritaikė jas ir alkoholiniams gėrimams gaminti, o paskui ir kepiniams. Alus tais laikais būdavo geriamas ne tiek dėl linksmybės, kiek dėl savo pačių saugumo.
Apie sanitariją ir higieną tais laikais nieko nebuvo nė girdėjęs, bet iš patirties žinojo, kad geriau gerti parūgusį gėrimą - jis apsaugo nuo mirtinų infekcijų. Tačiau yra hipotezė, kad artima žmogaus ir alkoholio draugystė prasidėjo gerokai anksčiau, prieš milijonus metų. Miškuose gyvenantys primatai išmoko rasti sunokusius vaisius pagal etilo spirito kvapą: kai kurie pradėdavo rūgti, bet šalia visada būdavo galima rasti dar šviežių ir skanių.
Šis gebėjimas įsitvirtino mūsų protėvių genuose vykstant natūraliajai atrankai, o alkoholio aromatas, nuteikiantis gardžiuotis maistu, galop tapo susijęs su malonumo centrais smegenyse.
Kaip žinoma, grybai gerai gyvena simbiozėje su kitomis biologinėmis rūšimis. Štai skruzdėlės ir vabalai veisia grybus šalia savo gyvenamosios vietos, aprūpindami juos maistu ir vėliau dalį derliaus sumaitindami savo palikuonims. Šia prasme grybų ir žmogaus santykį taip pat galima vadinti simbioze: žmogus augina mieles, užtikrina jų išlikimą ir net evoliuciją (aludariai ir vyndariai išvedė tokias mielių veisles, kokių laukinėje gamtoje nėra), o šios padeda iš vaisių, uogų ir grūdų gaminti svaiginamuosius gėrimus. Bet kyla klausimas: ar tai išties lygiateisiai, partnerių santykiai? Ir ar mielės nebando iš tiesų pavergti homo sapiens? Atrodo, kad mums paskelbtas karas. Ir kas jį paskelbė? Grybai!
Alkoholis sukelia priklausomybę - tai faktas. Tai yra klastingas ginklas, kurį grybai naudoja siekdami žmogų pavergti. Bet žmonės nepasiduoda. Per visą evoliucijos laikotarpį mūsų genome atsirado mažiausia dvi mutacijos (šlovė išmintingai gamtai!), dėl kurių potraukis alkoholiui sumažėjo - pakito genai, atsakingi už etanolį skaidančių fermentų gamybą.
Galiausiai gana didelės populiacijos (daugiausia Pietryčių Azijoje - kinai, japonai, korėjiečiai) pradėjo blogai toleruoti alkoholį ir todėl yra priversti jo visai atsisakyti. Jei genai keisis toliau ir žmonija kada nors visai nustos gerti, bus galima drąsiai sakyti: mes šį karą laimėjome! Tiesa, grybų arsenale yra daug kitokių ginklų: odos, nagų, plaukų, kvėpavimo ir lytinių organų ligos. Trichofitija (kerpamoji dedervinė), susna, įvairūs dermatitai - visa tai jų išdaigos.
Kai kurie specialistai spėja, kad žmogus ir grybai kadaise turėjo bendrą protėvį. Bet vieną dieną jų evoliucijos keliai išsiskyrė. O involiucijos teorijos autorius paleoantropologas Aleksandras Belovas net mano, kad tolimas grybų protėvis galėjo būti protinga būtybė, panaši į žmogų, nes grybų ir žmonių baltymų struktūros yra panašios.
Be to, grybų ir žmogaus embrionai morfologiškai yra panašūs: grybieną galima palyginti su gemalo apvalkalo gaureliais, per ją grybas iš dirvos siurbia maisto medžiagas, o grybo kūnas dalijamas į kojelę ir kepurėlę. Kojelę galima tapatinti su bamba, juk per ją, kaip ir per embriono bambą, kepurėlė, po kuria bręsta sėklos, gauna maisto medžiagų. O pati kepurėlė yra nuostabiai panaši į ankstyvą stuburinių embrioną. Be to, grybo sėklos bręsta maždaug toje pačioje vietoje, kur ir pirminės embriono lytinės ląstelės. Specialistai atkreipia dėmesį, kad senovės indų vedose kalbama apie daugybę gyvų būtybių protėvių. Kiekvienas iš jų davė pradžią savo tipui, apsigyvenusiam Žemėje ir galop virtusiam mums įprasta fauna ir flora.
Pagal A.Belovo teoriją taip atsirado augalai, koralai, vabzdžiai, žuvys, paukščiai ir gyvūnai. Visa mūsų planetos gamta - tai išsigimę tam tikrų galingų protėvių palikuonys. „Tokius turėjo ir grybai, ne veltui išskiriama atskira jų karalystė. Tik per milijonus metų ši protinga būtybė degradavo. Šiuolaikiniai grybai yra jos ne visai išsivysčiusi forma. Jie seniai prisitaikė ir prie savo nepakankamo išsivystymo, ir prie gyvenimo be galvos“.
Prisitaikė, bet, regis, nesusitaikė su savo dalia. Todėl metė iššūkį galingiausiam planetos gyventojui - žmogui. Sprendžiant pagal tai, kokiomis ekstremaliomis sąlygomis išgyvena šie organizmai (pelėsinių grybų rasta po Černobylio AE sarkofagu ir Antarktidoje, o atviro kosmoso sąlygomis jie tapdavo dar agresyvesni!), šios kovos baigtis gali būti ne mūsų naudai. Beje, grybai yra ne kartą pasiekę vietinės reikšmės pergalių prieš žmogų.
Jie išgujo kosmonautus iš orbitinių stočių „Saliut“ ir „Mir“, palaipsniui jas užimdami - graužė plastiką, gumą ir nepaprastai tvirtą kvarcinį stiklą, gadino aparatūrą. Rasi, rengė kovinius mokymus...
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą