2017 m. lapkričio 23 d. 20:34 val., ketvirtadienis

ve  >  Žinios  >  Sveikata  >  Sveikata

Sveikata

Prisijaukinti pirmojo tipo cukrinį diabetą - misija įmanoma

2017-09-13, 12:44

Jurgita Vanagė, Klaipėdos miesto vaikų, sergančių cukriniu diabetu, klubo „Smalsučiai“ atstovė ryšiams su visuomene

Prisijaukinti pirmojo tipo cukrinį diabetą - misija įmanoma nuotrauka, foto

Jolanta Žilinskienė.

© Tomo Jundulo nuotrauka

Pagerinti „cukrinuko“ tėvų psichologinę savijautą, o kartu – ir vaiko ligos kontrolę padės specialiai šia liga sergančių vaikų tėvams adaptuota STEP tėvystės įgūdžių programa

Žinia apie sunkią vaiko ligą – pirmojo tipo cukrinį diabetą – tėvams tarsi išmuša iš po kojų žemę ir negrįžtamai pakeičia visos šeimos gyvenimą. Pyktis ir dvasinis skausmas, nerimas dėl vaiko ateities, nuolatinė įtampa bei kaltės jausmas dėl prastesnių nei norėtųsi ligos kontrolės rezultatų, bemiegės naktys ir dar daug kitų aplinkiniams dažniausiai nematomų jausmų bei aplinkybių – visa tai kone kasdien lydi daugelį pirmojo tipo cukriniu diabetu susirgusių vaikų tėvų. Kaip pagerinti tėvų psichologinę savijautą ir vaiko diabeto ligos kontrolę, klausiame psichologės Jolantos Žilinskienės, projekto „STEP tėvystės įgūdžių programa“, adaptuoto 1 tipo CD sergančių vaikų tėvams, vadovės.

-            Esate projekto „STEP tėvystės įgūdžių programa“, adaptuoto 1 tipo CD sergančių vaikų tėvams, vadovė. Pristatykite trumpai šį projektą. Koks jo tikslas?

-            Šis projektas skirtas 6–12 metų diabetu sergančių vaikų tėvams. Pagrindinis šio projekto, kurį vykdo VšĮ Ligos paliestųjų psichologinės pagalbos centras ir LSMU Sveikatos psichologijos katedra, tikslas – gerinti vaikų cukrinio diabeto ligos kontrolę ir tėvų psichologinę savijautą. Žmonėms, nesusidūrusiems su šia liga, sunku suprasti, apie ką kalbu. Tačiau pažįstantys šiuos vaikučius ir jų tėvus supranta, kokia sudėtinga jų kasdienybė. Susirgus šia liga kasa nustoja gaminti hormoną insuliną, kurio reikia, kad iš kraujo gliukozė patektų į ląsteles ir būtų paversta energija. Insulino stoka didina gliukozės kiekį kraujyje, dėl to ilgainiui pažeidžiamos kraujagyslės, įvairūs audiniai ir organai. Dėl to vaikui reikia mažiausiai penkis kartus per dieną tikrintis gliukozės kiekį kraujyje, leistis insuliną, skaičiuoti angliavandenių kiekį maiste, riboti jo kiekį. Šios procedūros ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai yra varginančios. Vaikai nuolatos susiduria su ribojimais, kenčia nuo dūrių sukelto skausmo. Pati liga yra nesuderinama su natūralia psichologine vaiko raida – juk vaikas su kiekvienais metais turi savarankiškėti ir atsiskirti nuo tėvų, o ši liga juos spraudžia į griežtus rėmus. Tokia kasdienybė veikia vaikų ir tėvų tarpusavio santykius: tėvai linkę globoti, kontroliuoti savo sergančius vaikus, patys vaikai linkę priešintis, maištauti. Dėl to vaikai labiau konfliktuoja su tėvais, o patys tėvai psichologiškai prastai jaučiasi. Vaikas ir tėvai papuola į uždarą ratą: prastesni ligos kontrolės rodikliai gadina vaikų ir tėvų tarpusavio santykius ir atvirkščiai.

Tačiau praktikoje teko sutikti šeimų, kurios su šia liga susidraugavo. Jų šeimose diabetas būdavo kaip suvaldytas ir prijaukintas drakoniukas. Pastebėjau, kad šiose šeimose tėvai labiau supranta protines ir emocines vaiko galimybes skirtingame amžiuje, su vaikais jie bendradarbiauja, moka juos drąsinti. Supratau, kad tai yra susiję su tėvystės įgūdžiais. Atradau, kad Lietuvoje jau yra taikoma STEP tėvystės įgūdžių programa, kuri savo filosofija labai tinka vaiko ligos paliestoms šeimoms: tėvams svarbu kurti pagarbų santykį su vaiku, drąsinti ir drausminti jį su meile. Toks santykis ugdo pasitikėjimą savimi ir moko prisiimti atsakomybę ne tik paprastuose kasdieniniuose dalykuose, bet ir prižiūrint savo ligą – diabetą. Juk tėvų santykis su vaiku suaugus tampa vidiniu santykiu su savimi. Iš tėvų patirta pagarba ir meilė tampa savigarba, ir tai skatina rūpintis savo sielos namais – kūnu.

Šis projektas yra dalis mokslinio tyrimo, kuriuo siekiama įrodyti, kad STEP programa gali padėti pagerinti diabeto ligos kontrolę ir tėvų psichologinę savijautą. Tikimasi, kad šios programos versijos vaikams iki 5 metų ir paaugliams taip pat bus pritaikytos ir taps tradicija kaip diabeto vasaros stovyklos šešiolikmečiams.

-            Kas kviečiami jungtis prie šio projekto? Kodėl viena iš sąlygų – kad vaikas 1 tipo CD sirgtų ne trumpiau nei metus laiko?

-            Kviečiame dalyvauti 6–12 metų cukriniu diabetu sergančių vaikų tėvus, kurie gyvena didžiuosiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje. Šios šeimos asmeniškai Lietuvos paštu gaus kvietimus dalyvauti šiame projekte – tyrime. Su vienų metų diabeto „stažu“ kviečiami tėvai dėl keleto priežasčių. Atkreiptinas dėmesys, kad STEP programa yra psichoedukacinė, tad programoje dalyvaujantiems tėvams teks susidurti su dar viena informacijos banga, o pirmaisiais ligos metais ir taip yra daug ko mokytis: skaičiuoti angliavandenius maiste, remiantis gliukozės kiekiu kraujyje nustatyti, kiek suleisti insulino ir t. t. Be to, pirmaisiais metais tėvai susiduria su stipriomis emocinėmis reakcijomis į ligą: pykčiu, liūdesiu, dvasiniu skausmu. Šie išgyvenimai apsunkina informacijos priėmimą. Todėl nutarta į šią programą įtraukti daugiau nei vienerius metus sergančių vaikų tėvus. Labai noriu padrąsinti neseniai susirgusių vaikų tėvelius kantriai luktelėti. Reikia tikėtis, kad ir į jų pašto dėžutes atkeliaus kvietimai, tik truputį vėliau.

Tikiuosi, kad STEP tėvystės įgūdžių programa diabetu sergantiems vaikams taps gražia tradicija Lietuvoje.

-            Su kokiomis baimėmis, problemomis, sunkumais susiduria tėvai, auginantys 1 tipo CD sergantį vaiką? Ar jie gali patys sau padėti? Kokius uždavinius sau keliate, įgyvendindama šį projektą?

-            Pati didžiausia šių tėvų baimė – kad prasti gliukozės kraujyje rodikliai gali sukelti vaikui rimtų sveikatos komplikacijų ateityje: regėjimo pažeidimų, neuropatijų, inkstų nepakankamumo. Šie pažeidimai neigiamai veikia gyvenimo kokybę. Kraštutiniai gliukozės pokyčiai kraujyje, hipoglikemija arba hiperglikemija gali sukelti vaikui komą ir net baigtis mirtimi. Taigi tėvai nuolat jaučia baimę prarasti savo dukrą arba sūnų. Tėvų psichologinę savijautą prastina ir ligos kontrolės sunkumai – savarankiškėjantis vaikas dažnai patikrina ribas: bet kada pavalgo, nepasitikrina gliukozės, nesusileidžia insulino. Tai labai natūralu, tačiau baimės ir gydytojų kritiškas požiūris į šias klaidas sukelia tėvams kaltę ir verčia jaustis bloga mama ar tėvu. Ateities baimės, nuolatinė įtampa ir nuovargis dėl ligos kontrolės prastina tėvų psichologinę savijautą – tėvai kenčia nuo baimių, lėtinio nuovargio, depresijos. Tokia psichologinė savijauta apsunkina tėvų kaip sutuoktinių tarpusavio santykius, apsunkina bendravimą tiek su sergančiu, tiek su kitais sveikais vaikais. Taip tėvai papuola į uždarą ratą – prasta psichologinė savijauta ir vaiko ligos kontrolė.

Pagrindinis šios programos tikslas – šį ratą paversti tiesia linija – keliu į gerą ligos kontrolę ir vaikų bei tėvų bendravimą ir bendradarbiavimą. Septintieji gyvenimo metai yra laikas, kada pats vaikas pamažu mokosi kontroliuoti diabetą. Tai sutampa su mokyklos pradžia. Vaikas vis didesnę laiko dalį praleidžia be tėvų, kitų suaugusių priežiūroje su draugais. Be to, jis jau mokosi skaityti, skaičiuoti. Tuo pačiu metu jis mokosi ir kontroliuoti ligą. Kaip rašant ir skaitant vaiką reikia drąsinti, taip ir kontroliuojant ligą tai daryti svarbu. Ir čia klaidos – neišvengiamybė, mokymosi sąlyga. Todėl labai svarbu, kad tėvai mokėtų vaikus drąsinti, pagarbiai drausminti ir, svarbiausia, parodyti, kad jie jį labai myli. STEP tėvystės įgūdžių programa to ir moko. Labai svarbu suprasti tėvams, kad tėvystės įgūdžiai yra ne įgimtos, o įgyjamos asmenybės savybės. Mes nuolatos mokomės būti tėvai, tad ir klaidos yra šio proceso palydovės. Tik teigiamas ir pagarbus santykis su klaida padeda ją ištaisyti ir tapti dar geresniais tėvais.

 Labai tikiu, kad STEP tėvystės įgūdžių programa leis tėvams pasijausti, kad jie yra tikrai mylintys ir rūpestingi, teigiamai pasižiūrėti į save, o šį jausmą padidins pagerėjusi ligos kontrolė. Manau, kad ši programa bus naudinga ir nedalyvaujantiems joje. Tikiu, kad gera žinia apie šią programą iš dalyvavusių tėvų lūpų padrąsins ir kitus dalyvauti, ir šis projektas bus tik puiki pradžia.

-            Galbūt yra tėvų, kurie norėtų dalyvauti projekte, bet jau dabar žino, kad negalės dalyvauti visuose 9 susitikimuose. Ar yra galimybė tokiems tėvams kaip laisviems klausytojams ateiti į susitikimus tik tuomet, kai jie gali?

-            Natūralu, kad tėvams gali nepavykti dalyvauti visuose susitikimuose dėl pakankamai intensyvaus gyvenimo. Tačiau labai svarbu, kad tėvai dalyvautų šioje programoje. Tik dalyvavimas programoje skaitant Tėvų knygą, specialų priedą, dalinimasis savo patirtimi ir mokėjimas išgirsti kitus daro šią programą efektyvią. Tėvai gali praleisti tik tris susitikimus: įvadinį arba paskutinį ir du teminius.

-            1 tipo CD sergančių vaikų tėvai neretai, dalindamiesi savo asmenine patirtimi, teigia, jog retas psichologas išmano apie šią ligą, tad jų pagalba dažniausiai būna neveiksminga. Netgi priešingai – dažnai psichologų konsultacijos pasibaigia vaikų ar tėvų ašaromis. Daugelis pradeda tiesiog nebepasitikėti psichologais. Kaip Jums pavyko pelnyti tėvų pasitikėjimą?

-            Neslėpsiu, kad nusiskundimų ir nusivylimų tenka ir man išgirsti. Nors Lietuvoje dirba tikrai daug puikių psichologų, šią ligą reikia išmanyti, į ją gilintis. Problema yra ne patys psichologai, o tai, kad dar iki šiol medicinos psichologas nėra savaime suprantama lygiavertė medikų komandos dalis.

Tik išgirdus apie šią ligą šeima turi gauti psichologinę pagalbą. Šiuo metu LSMU KK Endokrinologijos klinikoje psichologas dirba 0,25 etato krūviu (vienas vaikų ir du suaugusiųjų Endokrinologijos skyriai). Tokiu krūviu dirbdamas psichologas nepajėgia atliepti psichologinės pagalbos poreikio.

Pirmieji mano klientai ir man sukėlė daug pasimetimo dėl nežinojimo. Išsigandau šios ligos. Tik man įskiepytas tėčio dorojimasis su baimėmis būdas leido susidraugauti su šia liga. Mane ši liga itin sudomino, labai greitai supratau, kad jos eiga glaudžiai siejasi su žmogaus psichologija: kaip vaikas, ypač paauglys, kontroliuoja ligą, priklauso ne tik nuo jo, bet ir nuo tėvų psichologinės savijautos. Kartais diabetas vadinamas šeimos liga. Psichologo kabinete pirmoji konsultacija dažniausiai būna atsivėrimas diabeto patirčiai, kuri yra tikrai skausminga. Kartais tėvai ir vaikai šio skausmo išsigąsta. Per konsultacijas drąsinu ir raminu juos, kad natūralu verkti ir liūdėti. Tik atpažintas, įvardintas ir išgirstas pyktis, liūdesys ir dvasinis skausmas apleidžia žmogaus sielą, užleisdamas vietą susitaikymui, vilčiai ir ramybei. Tam reikia drąsos atsiverti sau, kantrybės ir laiko.

-            Kokia Jūsų patirtis bendraujant su 1 tipo CD sergančiais vaikais, jų tėvais?

-            Su šia liga sergančiais vaikais ir paaugliais bei jų tėvais dirbu daugiau nei penkiolika metų. Pirmą kartą su jais susitikau 2002 m. Kačerginės vaikų sanatorijoje. Vėliau rinkausi magistrinio darbo temą apie paauglių, jų tėvų depresiškumą ir tarpusavio santykius. Keletą metų savanoriškais pagrindais konsultavau vaikus, paauglius ir jų tėvus LSMU KK Vaikų endokrinologijos skyriuje. Daugiau nei devynerius metus vedu patirtines grupes tėvams, kurių vaikams metų laikotarpiu diagnozuota ši liga. Kodėl Jums apskritai rūpi ši liga?

-            Man apskritai rūpi lėtinėmis ligomis sergantys vaikai, jų broliai, seserys ir tėveliai. Liga paliečia visą šeimą. Paauglystėje man pačiai teko išgirsti lėtinės ligos diagnozę. Daug laiko praleidau ligoninėse. Mano pasirinkimas būti vaikų ir paauglių psichologe, šeimos ir porų terapeute yra susijęs su šia patirtimi. Paauglystę lydintys tapatumo klausimai ir derybų stadija taikantis su liga „susitarė“ mano viduje, kad būsiu psichologė.

-            „Diabetas + laimingas vaikas – misija įmanoma“ – tai Jūsų knyga, kurioje apstu pastebėjimų ir naudingų patarimų tėvams, auginantiems 1 tipo CD sergančius vaikus. Tačiau tuomet, kai tėvai tik sužino apie šią savo vaiko ligą, neretai jie nejučia priešinasi net pačiam teiginiui, kad diabetas ir laiminga vaikystė yra suderinami. Ko, Jūsų nuomone, reikia, kad šia liga sergantis vaikas jaustųsi laimingas?

-            Tam, kad vaikas su šia liga būtų laimingas, reikia trijų dalykų: drąsos būti atviram su savo jausmais, nuolankumo ir laiko. Liga sukelia daug skausmingų jausmų. Su šiuo skausmu svarbu išbūti. Kaip jau anksčiau mūsų pokalbyje minėjau, tik atpažinti, priimti ir įvardinti jausmai mus palieka. Normalu pykti, neigti, liūdėti. Šie jausmai parodo, kad mes esame gyvi santykyje su savo vaikais. Kita svarbi sąlyga – nuolankumas. Nuolankumą suprantu kaip tam tikrų įvykių, kurie nuo mūsų nepriklauso, priėmimą ir savo ribų pripažinimą.

Dažnai konsultacijose išgirstu klausimą, kodėl vaikas susirgo tokia liga. Kartais paklausiu tėvų, ar jiems kilo abejonių, kodėl jų dukra tokia gabi muzikai, o sūnaus tokios gražios mėlynos akys. Mes, žmonės, gerus dalykus priimame kaip savaime suprantamus, o blogus – kaip bausmę, savo minusą. Kad ir kaip skaudu būtų, natūralu, kad kartais vaikai serga. Tai gali visiškai nuo mūsų nepriklausyti. Nuolankumo moko ir vaikai: kiekvienas yra unikalus ir nepakartojamas ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai kaip asmenybė. Vaikas auga, jo galimybės ir elgesys keičiasi. Tėvai turi mokėti prisitaikyti prie augančios vaiko asmenybės – mokyti prisiimti atsakomybę ir suteikti daugiau laisvės. Ypač tai svarbu, kai vaikas serga cukriniu diabetu.

Ir, žinoma, trečioji sąlyga yra itin svarbi. Kad susitaikytume su liga, išmoktume su ja būti, atrastume, kad mūsų vaikas gali būti pakankamai savarankiškas ir daryti daug dalykų, reikia LAIKO. Per laiką atrandama, kad žodį „liga“ sudaro du skiemenys – li-ga. Apkeitus juos vietomis nuskamba žodis „gali“. Sergantis vaikas GALI, tiesiog svarbu padėti jam atrasti galimybes.

-            Ką privalo žinoti tėvai, kad sugebėtų auginti laimingą, nors ir sergantį vaiką? Ar yra svarbiausios taisyklės sergančius vaikus auginantiems tėvams, kurių laikydamiesi jie augins laimingą ir savimi pasitikintį vaiką?

-            Jautrus klausimas. Sergančių vaikučių tėvams labai svarbu suprasti, kad jie ne visada gali apsaugoti savo vaikus nuo gyvenimo negandų, bet gali padėti tas negandas pakelti. Vaikams svarbu patirti, kad tėvai besąlygiškai supranta, priima ir būna su jais.

-            Laimingi tėvai lygu laimingas vaikas? Kiek vaiko psichologinė savijauta, laimės pojūtis priklauso nuo tėvų psichologinės savijautos? Ar tiesa, kad nuolat prislėgti, liūdni ar net depresyvūs tėvai kenkia savo vaikui? Koks turėtų būti pirmas žingsnis, padedantis suimti save į rankas ir vėl priverčiantis mokytis mėgautis gyvenimu?

-            Man teiginys, kad „tėvai kenkia“ skamba nemaloniai ir nepriimtinai. Nė vienas tėvas nenori savo vaikui pakenkti, nebent jis yra labai sutrikęs ir tai daro nesąmoningai. Visi tėvai myli savo vaikus ir pagal savo galimybes duoda, ką gali. Tiesiog tėvams labai svarbu suprasti, kad iš ąsočio galima atsigerti, jei juo vandenį semiame iš šaltinio. Tėvai turės ribotą energijos kiekį, jeigu nesirūpins savimi.

-            Ar sutinkate su teiginiu, kad nereikia laukti, kol kiti mus padarys laimingus – pirmiausia patys sau turime padėti?

-            Svarbu ne tik padėti sau, bet ir priimti pagalbą. Tik stiprus ir brandus žmogus priima savo galimybių ribas ir paprašo pagalbos. O laimei viena iš svarbiausių sąlygų – priėmimas, kad gyvenimas kartais būna sunkus. „Kai tą realybę priimame, jis per pusę palengvėja“, – taip teigia amerikiečių psichoterapeutas M. Skotas Pekas.

-            Dėkoju už pokalbį.

Jeigu Jūsų vaikas serga I tipo cukriniu diabetu daugiau nei metus ir jam yra 6–12 m., gyvenate Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje arba Marijampolėje ir norite dalyvauti STEP tėvystės įgūdžių programoje, registruokitės el. paštu zilinskiene.jolanta@gmail.com.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Sveikata

Valstybinės ligonių kasos (VLK) padalinys Klaipėdoje gali likti be vietos. Savivaldybė pageidauja,...

Ligonių kasai siūlo kraustytis lauk nuotrauka, foto

Žmonėms beatodairiškai vartojant antibiotikus, medikai įžvelgia tendenciją, kad jiems didėja atsparumas, o...

Savigyda antibiotikais: vaistai tampa neveiksmingi nuotrauka, foto

Klaipėdos jūrininkų ligoninėje sunkiomis ligomis sergantiems pacientams sudarytos dar geresnės reabilitacijos sąlygos. 

Ligoninėje - reabilitacijos skyriaus įkurtuvės nuotrauka, foto

Jau šį mėnesį politikai turėtų spręsti dėl naujos poliklinikos statybų. Penktadienį Tarybos...

Dėl naujos poliklinikos vietos spręs politikai nuotrauka, foto

Bronislavas Vyšniauskas: "Siekti dar yra ko - norisi ir olimpinio aukso" nuotrauka, foto

Žmonės, "Aš visada siekiu maksimumo. Jei jau imuosi kokios veiklos, viską darau iš...

Kembridže studijuojantis Gilbertas Umbražūnas spėjo pasiilgti Klaipėdos nuotrauka, foto

Žmonės, "Metų klaipėdiečio" rinkimuose į Jaunojo talento nominaciją pretenduojantį Gilbertą Umbražūną galima vadinti...

Sinoptikė: kol kas orai bus kaip sūpuoklės nuotrauka, foto

Lietuvos naujienos, Atlantas per vasarą prikaupė daug šilumos ir dabar pamažu atiduoda mums, ...

Rinktinė atsisveikino Palanga ir keliauja į Kosovą nuotrauka, foto

Sportas, Nuo pirmadienio Palangoje stovyklavusi Lietuvos krepšinio rinktinė, kurioje yra net penki klaipėdiečiai,...

Žmonės, Paskelbta prieš 2 val.

Lietuvos naujienos, Paskelbta prieš 4 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...