Priklausomybė nuo saldumynų ir naktipiečių. Kas ją sukelia?

Priklausomybė nuo saldumynų ir naktipiečių. Kas ją sukelia?

Traškūs grūdų batonėliai, juodasis šokoladas, kai kuriems - guminukai. Visi turime maisto produktų, kuriems jaučiame ypatingą silpnybę. Bėda ta, kad vieni moka savo silpnybėms atsispirti, o kiti - ne. Apie priklausomybę nuo maisto „Laisvalaikis“ kalbėjosi su psichologe-psichoterapeute Marija Vaštake.

- Priklausomybė nuo maisto - ar tai reali problema?

- Priklausomybė nuo maisto šiuo metu yra labai aktuali tema. Mes neretai esame draskomi konflikto: maisto pramonė mums siūlo naujus produktus, produktų reklamos rėkte rėkia „paragauk manęs“, „suvalgyk mane“, bet tuo pat metu ant žurnalų viršelių puikuojasi liekni žmones, kurie yra laimingi, lydimi sėkmės, patrauklūs. Priklausomybė - tai reiškinys, kai žmogus tampa priklausomas, valdomas, praranda kontrolę ir saiką. Priklausomybę nuo maisto ar atskirų jo produktų, pavyzdžiui, saldumynų, galima apibūdinti kaip sutrikusį santykį su maistu. Maistas užima nemažą dalį mūsų gyvenimo ir jis tenkina ne tik fiziologinius mūsų poreikius. Su maistu mes kontaktuojame įvairiais pojūčiais: uostome jį, liečiame, ragaujame, girdime jo garsą valgydami. Maistas užpildo ne tik skrandį, neretai jis teikia teigiamų emocijų, pakelia nuotaiką, suteikia saugumo jausmą, mažina nerimą. Per maistą jaučiame, kad priklausome tam tikrai žmonių grupei, palaikome socialinius kontaktus (dalykiniai pietūs, derybos). Valgymas su kitais nuo senų laikų laikomas draugiškumo, bendrumo užmezgimu, o atsisakymas valgyti kartu rodo distanciją, nepriėmimą, atstūmimą.

- Ar tikrai egzistuoja ir priklausomybė nuo saldumynų?

- Priklausomybė nuo saldumynų tapo viena populiariausiu temų, kalbant apie priklausomybes, ypač nuo maisto. Mokslininkai neretai žmones, jaučiančius ypatingą potraukį saldumynams, vadina „narkomanais“, nors tarp šių priklausomybių yra esminiai skirtumai. Narkotikai - tai medžiagos, kurios nereikalingos organizmui, kurių reikia atsisakyti, o maistas mums gyvybiškai svarbus, jo atsisakyti neįmanoma.  Todėl siekiant atsikratyti priklausomybės nuo maisto ar atskirų jo produktų reikia lavinti saiko pajautimą. Ir ne be reikalo - minutinis malonumas neretai virsta kitos „saldžiosios dozės“ noru, palikdamas pėdsakus organizme. Ne tik papildomi kilogramai, bet ir gliukozės šuoliai piktnaudžiaujantiems saldumynais kelia kitų sveikatos sutrikimų.

Suvalgius saldaus, dėl didelės sacharozės skvarbos pirmiausia poveikį patiria smegenys, todėl mažėja nerimas, įtampa, atsipalaiduojama. Vėliau gliukozė pasiekia raumenis, inkstus ir kitus organus. Patekus cukrui į organizmą, išsiskiria insulinas. Jis cukrų pašalina iš kraujo, todėl greitai atsiradęs poveikis greitai ir išnyksta. Jaučiame angliavandenių badą, norisi tai pakartoti vėl. Taip patenkame į užburtą ratą, ir tai jau pirmas žingsnis priklausomybės link.

- Kokie produktai mums pavojingiausi?

- Iš maistinių medžiagų dažniausiai priklausomybę sukelia cukrus, o jo juk yra visur: kepiniuose, dribsniuose, pusfabrikačiuose, vaikų maistelyje, gazuotuose gėrimuose ir t.t. Cukrus veikia žmogaus psichiką - pakelia nuotaiką, mažina nerimą, depresinę simptomatiką. Galima sakyti, jis veikia kaip antidepresantas. Cukrus sukelia energijos antplūdį, neretai tampa „dopingu“. Šokoladas - tai antras pagal populiarumą produktas, sukeliantis priklausomybę. Tyrimais įrodyta, kad įsimylėjusiems žmonėms organizme išsiskiria feniletilaminas, tokios medžiagos randama ir šokolade. Todėl ne veltui gyvuoja frazė „aš myliu šokoladą“. Taip pat šokolade yra magnio, medžiagos, kurios moterys stokoja užklupus PMS, tuo paaiškinama, kodėl prieš menstruacijas norisi šokolado.

- Bet saldumynus mėgsta ne tik moterys, ir ne tik įsimylėjėliai.

- Neretai mes sutinkame žmonių, kurie net nebūdami alkani užkandžiauja įvairiais saldėsiais. Paklausti, dėl ko jie tą daro, atsako, kad dėl malonumo, nes tai skanu. Pabuvę be užkandžių, jie jaučia, kad lyg kažko trūksta… Kartais būna taip, kad šokolado plytelė valgoma, kad numalšintų negatyvias emocijas, o kartais ji tampa dovanėle sau. Žmogus, besidžiaugdamas savimi, pasiektais rezultatais, apdovanoja save saldainiu. Tai gali būti atėję iš vaikystės. Motinos pienas, kurį žinda kūdikis, yra salstelėjęs. Kol vaikas žinda, jis jaučiasi saugus, ramus. Panašiai mes galime jaustis suvalgę ką nors saldaus. Taip pat, prisiminkite, turbūt ne vieną iš mūsų tėvai apdovanodavo už gerus darbus saldainiu ar kitu skanėstu. Tačiau pomėgis valgyti saldumynus gali būti tiesiog pomėgis: jei žmogus suvalgo desertą ir sustoja, jo nepersekioja mintys apie saldumynus, jis nejaučia ypatingos traukos saldėsiams, gali jiems atsispirti ir sustoti valgydamas, tai nėra priklausomybė.

- Kokius žmones labiausiai traukia įvairūs saldėsiai? Ir kodėl vieni jiems atsispiria lengviau už kitus?

- Polinkis į saldumynus yra individualus. Manoma, kad saldumynų mėgėjų smegenyse mažiau išsiskiria serotonino (laimės hormono). Mano praktikoje neretai pasitaiko klientų, kurie skundžiasi, kad kaip atsipalaidavimo būdą jie pasitelkia persivalgymą saldumynais. Po tokio persivalgymo seka pažadas sau, kad tai buvo paskutinis kartas, griežtos dietos, kurių metu ribojami angliavandeniai, dėl to pajuntamas jų badas. O jei užklumpa neigiamos emocijos, nesėkmė, žmogus nutrūksta, vėl persivalgo ir vėl žada sau, kad tai buvo paskutinis kartas. Tokių paskutinių kartų būna labai daug, žmogus nusivilia savimi, pats iš to negali ištrūkti. Labai svarbu kiekvienam suprasti, kas paleidžia šį mechanizmą, dėl ko norisi saldaus, kokios emocijos yra „suvalgomos“, kas šiuo metu vyksta gyvenime, kas kankina. Kelias atsakyti į šiuo klausimus, tai ištyrinėti nėra lengvas, neretai prireikia psichoterapinės pagalbos.

- Tačiau žmonės būna priklausomi ne tik nuo saldėsių. Kiti itin mėgsta naktipiečiauti.

- Kartais tai būna susiję su žmogaus darbo ir poilsio režimo nebuvimu. Žmonės būna itin užimti, neranda laiko pasirūpinti savimi. Visą dieną dirba, o vakare, atslūgus įtampai, pajunta alkį. Susikaupęs per dieną alkio jausmas skatina suvartoti kur kas daugiau maisto, nei jo būtų suvalgoma įprastai, valgant keturis kartus per dieną. To pasekmė - ir svorio augimas. Kitas dalykas, žmonės, kurie dirba labai įtemptą darbą, atėję namo įtampai malšinti užkandžiauja, nes valgymas yra vienas iš būdų nuslopinti įtampą. Kitas dalykas, žmonės, kurie nesilaiko miego režimo, mažai miega, sutrikdo hormono, atsakingo už apetito mažėjimą, gamybą (leptiną). Dėl to būna alkio protrūkių. Todėl patariama susitvarkyti ir normalizuoti savo režimą.

- Kaip mes išsiugdome priklausomybę nuo kavos, apskritai nuo tam tikrų maisto produktų?

- Dažniausiai priklausomybė nuo maisto - tai tik simptomas, slepiantis daug didesnes problemas. Neretai klientai atėję įvardija, kad jie turi priklausomybę nuo saldumynų, šokolado ar tiesiog be saiko valgo. Tuomet jiems atrodo, kad tai yra pagrindinė problema, ir net nenutuokia, kad tai yra tik ledkalnio viršūnė. Priklausomybė nuo saldumynų gali slėpti vidinę tuštumą, nerimą, baimes, meilės stoką. Neretai šios problemos yra išstumiamos kažkur giliai, neigiamos, slopinamos. Iš čia ir kyla priklausomybė.

- Kaip šias priklausomybes įveikti?


- Viskas, kas yra daroma be saiko, yra žalinga. Per daug rafinuotų angliavandenių - taip pat. Tai sukelia fiziologinius organizmo pokyčius, ligas. Tai gali tapti priemone neigiamoms emocijoms malšinti, įtraukti į užburtą ratą. Kaip tai įveikti, universalaus patarimo nėra. Priklausomybė atsiranda, kai yra priežastis. Kiekvieno žmogaus priežastis skirtinga. Todėl ir įveikimo būdas yra skirtingas, individualus. Tačiau, kaip minėjau, potraukis prie saldumynų slepia gilesnius dalykus, ir reikia juos nuodugniai ištyrinėti, suprasti tikrąsias priežastis. Galiausiai visuomet galima kreiptis į specialistus.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder