Pas mirštantį atsiuntė ... garso įrašą

Vie­toj gy­dy­to­jo - gar­so įra­šas

Sep­ty­nias­de­šimt­me­čiam V. Ali­šaus­kui stai­ga iš bur­nos plūs­te­lė­jo krau­jas. Iš­si­gan­du­si bend­raam­žė žmo­na sku­biai pa­skam­bi­no mar­čiai, kad te­le­fo­nu iš­kvies­tų grei­tą­ją me­di­ci­nos pa­gal­bą, o pa­ti ban­dė pa­gel­bė­ti li­go­niui.

Ži­no­da­mos, kad nuo Ak­me­nės ra­jo­no grei­to­sios pa­gal­bos cent­ro iki Al­gir­do gat­vė­je esan­čių na­mų vos ke­lių mi­nu­čių ke­lias, mo­te­rys ti­kė­jo­si, jog tuoj tuoj at­sku­bės me­di­kai.

Ta­čiau jų vis ne­bu­vo. Iš ki­to mies­to ga­lo at­sku­bė­jo ir mar­ti.

Mo­te­rys vėl skam­bi­no pa­gal­bos te­le­fo­nu. Iš­gir­do: lau­kit, tuoj tuoj bus grei­to­ji.

Ta­čiau po ke­lių mi­nu­čių joms pa­skam­bi­no ir lie­pė įsi­jung­ti te­le­fo­no gar­sia­kal­bį, klau­sy­ti tei­kia­mų nu­ro­dy­mų ir juos vyk­dy­ti.

„Tai bu­vo bai­su, kai ma­tai be­jė­gį kru­vi­ną sa­vo žmo­gų ir tu­ri su­vok­ti nu­ro­dy­mus, kaip to­kiam da­ry­ti dirb­ti­nį kvė­pa­vi­mą“, – sa­kė pa­gal­bos lau­ku­sio vy­ro žmo­na Eu­ge­ni­ja Ali­šaus­kie­nė.

Vė­liau ji su­ži­no­jo, kad tai bu­vo tik gar­so įra­šas su nu­ro­dy­mais, kaip teik­ti pa­gal­bą.

Mo­te­ris pra­šė at­siųs­ti ko­kį gy­dy­to­ją. Ta­čiau te­le­fo­nu at­sa­ky­ta: „Ne­tu­ri­me tei­sės“.

Kai maž­daug po 40 mi­nu­čių at­va­žia­vo grei­to­ji, mo­te­rys ma­tė, kad jų ar­ti­mas žmo­gus jau bu­vo mi­ręs.

Me­di­kė dar pri­jun­gė prie­tai­są šir­dies veik­lai už­fik­suo­ti, ta­čiau ek­ra­ne pa­si­ro­dė il­gas brūkš­nys.

Grei­to­sios bu­vo iš­vy­ku­sios

Ra­jo­no grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos cent­ro di­rek­to­rės Ra­mu­tės Em­ba­vi­čie­nės tei­gi­mu, gruo­džio ant­ro­sios vi­dur­die­nį Nau­jo­sios Ak­me­nės mies­te ne­bu­vo nė vie­no iš dvie­jų dir­bu­sių me­di­kų eki­pa­žų.

Vie­nas apie 10 va­lan­dą 30 mi­nu­čių bu­vo iš­ve­žęs li­go­nį į Šiau­lių li­go­ni­nę, o ten pat dar su ki­tu li­go­niu po va­lan­dos bu­vo iš­va­žia­vu­si ir ant­ro­ji grei­tu­kė.

Pra­ne­ši­mas apie lau­kia­mą pa­gal­bą Al­gir­do gat­vė­je gau­tas 12 va­lan­dą 42 mi­nu­tės. Do­ku­men­tuo­se už­fik­suo­ta, kad me­di­kai nu­ro­dy­tu ad­re­su at­vy­ko 13 va­lan­dą 19 mi­nu­čių.

„Kai iš dis­pe­če­ri­nės gau­tas sig­na­las apie iš­kvie­ti­mą, vie­nas mū­sų grei­to­sios eki­pa­žas va­žia­vo su li­go­niu iš Šiau­lių į Nau­ją­ją Ak­me­nę“, – sa­kė R. Em­ba­vi­čie­nė.

Bu­vo be­li­kę ma­žiau ne­gu pu­sė ke­lio. Pir­miau­sia grei­to­ji nu­va­žia­vo į li­go­ni­nę ir Priė­mi­mo sky­riu­je per­da­vė iš Šiau­lių par­vež­tą žmo­gų.

Kal­ti­ni­mai ra­jo­no val­džiai

„Vy­ras bu­vo apie pus­va­lan­dį gy­vas, tad te­rei­kė­jo per ke­lias mi­nu­tes at­va­žiuo­ti me­di­kams, o jie ži­no, ką da­ry­ti, – sa­kė naš­lė. – Gal bū­tų kons­ta­ta­vę, kad ne­be­ga­li pa­dė­ti, bet bū­čiau ma­čiu­si, kad vis­kas pa­da­ry­ta, – ir šian­dien man at­ro­dy­tų ki­taip.“

To­dėl mo­te­ris nu­spren­dė vie­šai kal­bė­ti apie sa­vo šei­mos ne­lai­mę.

„Tai – ge­no­ci­das, – ma­no mo­te­ris ir paaiš­ki­na. – Ak­me­nės ra­jo­no val­džia gi­ria­si, kaip už val­diš­kus pi­ni­gus per­ka bal­dus nau­jam li­go­ni­nės va­do­vui, bu­vu­sio­jo at­lei­di­mui iš dar­bo su­plo­ja apie 100 tūks­tan­čių li­tų, o pa­pras­tų žmo­nių svei­ka­tos neap­gi­na.“

Mo­ters ma­ny­mu, grei­ta me­di­ci­nos pa­gal­ba ak­me­niš­kiams ne­beuž­tik­ri­na­ma to­dėl, kad prieš ke­le­tą me­tų Nau­jo­sios Ak­me­nės li­go­ni­nė­je už­da­rė ke­lis sky­rius, to­dėl li­go­niai nuo­lat ve­žio­ja­mi į Šiau­lius. To­kių ke­lio­nių, Ak­me­nės ra­jo­no grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos cent­ro duo­me­ni­mis, daž­ną pa­rą bū­ną ir po 7–8. Ta­da ir ne­be­lie­ka nė vie­nos bu­din­čios grei­tu­kės.

Ir siū­lo išei­tį: nu­pirk­ti dar vie­ną au­to­mo­bi­lį. Ne pa­ve­žio­ji­mams, o mir­ti­niems at­ve­jams.

„Ne­sup­ran­tu, ko­dėl ra­jo­no val­džia vi­so­mis jė­go­mis neap­gy­nė li­go­ni­nės, – ste­bi­si E. Ali­šaus­kie­nė. – Te­rei­kė­jo veik­ti. Jei me­rai, vi­ce­me­rai ne­drį­so pro­tes­tuo­ti, tai ga­lė­jo tik kreip­tis į pa­pras­tus ra­jo­no žmo­nes, ir jie bū­tų au­to­bu­sais va­žia­vę prie Sei­mo pro­tes­tuo­ti.“

Pla­nuo­ja ba­do ak­ci­ją

Kad žmo­nių pro­tes­tai bū­na iš­girs­ti, E. Ali­šaus­kie­nė jau ne­ kar­tą įsi­ti­ki­no.

Anks­čiau gy­ve­nu­si Ma­žei­kiuo­se ir su­ži­no­ju­si apie val­džios ke­ti­ni­mus mies­te ne­be­gy­dy­ti tu­ber­ku­lio­ze ser­gan­čių žmo­nių, or­ga­ni­za­vo pi­ke­tus, iš­tvė­rė ba­da­vi­mo ak­ci­ją prie Vy­riau­sy­bės rū­mų. Ir taip li­go­ni­nė Ma­žei­kiuo­se bu­vo iš­sau­go­ta.

„Esu net teis­ta – už tai, kam mi­nią žmo­nių nu­ve­džiau Ge­di­mi­no pro­spek­tu nuo Sei­mo prie Vy­riau­sy­bės rū­mų, o ten – ke­lios ei­lės po­li­ci­jos ir spe­cia­lių­jų da­li­nių pa­rei­gū­nų, – sa­kė E. Ali­šaus­kie­nė. – Dėl „Ma­žei­kių naf­tos“ par­da­vi­mo pa­ra­šą pa­dė­ju­sį Si­gi­tą Kak­tį pa­ki­lo­me nu­vers­ti, ir nu­ver­tė­me“.

Pa­sak Eu­ge­ni­jos Ali­šaus­kie­nės, su­tuok­ti­nio ne­tek­tis paa­ki­no ko­vo­ti už nuo to­kio pat li­ki­mo neap­sau­go­tus ki­tus žmo­nes.

„Juk val­džia ne­ma­to, kad jos svei­ka­tos įstai­gų re­for­mos to­kiuo­se ra­jo­nuo­se kaip Ak­me­nės ta­po ge­no­ci­du, – sa­kė mo­te­ris. – Da­bar svars­tau ga­li­my­bę skelb­ti ba­do ak­ci­ją prie Sei­mo. Tam jau yra bend­ra­min­čių ir Plun­gė­je, Ma­žei­kiuo­se, Kau­ne.“