Lietuvoje mažėja žmonių nuo 18 iki 65 metų, o ir tie, kurie pagal įstatymus gali būti kraujo donorais, ne visi realiai gali jais tapti, nes vis daugiau jaunų žmonių serga, kiti šiaip neina ir neduoda kraujo. Jeigu ateina 100 žmonių, 10 proc. jų negali duoti kraujo dėl žemo hemoglobino kiekio, pakilusio kraujospūdžio, padažnėjusio pulso, netinkamų venų ar dėl kitų priežasčių, nes kraujo davimas pirmiausia neturi pakenkti pačiam donorui. Daliai atėjusiųjų, ištyrus kraujo mėginį, įtariama kokia nors infekcija ir jie siunčiami išsitirti nuodugniau. Tad iš tų 100 atėjusiųjų geriausiu atveju tik kokie 80 tampa kraujo donorais.
Kad patenkintume kraujo komponentų poreikį, per dieną Lietuvoje reikia surinkti maždaug 300 donorų kraują. Tad kraujo donorystės akcijas vasarą organizuojame visoje Lietuvoje, įvairiuose masiniuose renginiuose, prekybos centruose, kur lankosi daug žmonių, vykstame į kolektyvus.
Deja, visuomenėje vis dar gajūs nuo kraujo donorystės atbaidantys mitai: vieni baiminasi, kad davę kraujo jie patys nusilps ar kuo nors užsikrės, kiti - kad taps priklausomi nuo kraujo davimo. Tokias baimes padeda įveikti mūsų skleidžiama informacija apie kraujo donorystę, tapti donoru paskatina ir artimas susidūrimas su nelaime, kai kraujo komponentų prireikia kam nors iš artimųjų. Verta žinoti ir tai, kad donorai, praradę daug kraujo, turi daugiau šansų išgyventi, nes jų organizmas pripratęs greičiau atkurti reikiamą kraujo kiekį.
Dar viena problema - žmonės baiminasi, kad jų kraują kažkur išveš, parduos, prisimena prieš keletą metų kilusius su kraujo komponentais susijusius skandalus. Noriu užtikrinti, kad kraujas negali būti ir nėra parduodamas, negali būti išvežamas. Išvežamas gali būti tik likęs nepanaudotas baltyminis kraujo produktas - plazma, kurios visame pasaulyje sunaudojama tik apie trečdalį. Iš to, kas lieka, gaminami vaistai hemofilijai, kraujo krešumo ir kitoms ligoms gydyti, tačiau gaminami jie ne Lietuvoje, nes mūsų šaliai tai būtų be galo brangu.
Iš esmės nė vienai šaliai svetimo kraujo nereikia - visi bijo kitos tautos kraujyje cirkuliuojančių patogenų, tad kitų šalių kraujo komponentais naudojasi tik kraštutiniais atvejais. Visos šalys stengiasi pačios pasigaminti aukštos kokybės kraujo komponentų.
Pasaulio sveikatos organizacija siekia, kad iki 2020 m. visose šalyse kraujo donorystė būtų savanoriška ir neatlygintina. Kol kas šis tikslas pasiektas 62 šalyse, 40 šalių kraujo atsargos papildomos taip pat ir už atlygį.
Šių metų sausio-gegužės mėnesiais Lietuvoje užregistruota daugiau kaip 43 tūkst. kraujo davimų, iš jų neatlygintini sudarė 86 proc., - palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, jų padaugėjo septintadaliu.
Kraujas - ne prekė, kraujo centrai - ne pašalpų davėjai. Jei kraują žmogus duoda neatlygintinai, jo motyvacija - ne iš to pasipelnyti, o padėti kitam ligos ar nelaimės ištiktam žmogui. Neatlygintinai kraujo duodantis donoras tikrai nenuslėps, kad kuo nors serga.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą