Sveikata, kurios kiekviena proga palinkime artimiems žmonėms - ne tik ligų ar negalavimų nebuvimas. Tai - visapusė fizinė, psichinė ir socialinė gerovė. Žmogaus sveikata yra visuma, susidedanti iš viena nuo kitos priklausančių sričių, ir jei kas nors atsitinka vienai sričiai neišvengiamai paveikiama ir kita. Dėl to sunegalavus kūnui, būtina pasirūpinti ir dvasine sveikata. Todėl ligoninėje darniai dirba ir gydytojai specialistai, ir slaugytojos, ir psichologai bei dvasiniai konsultantai - kad būtų pasirūpinta ir fiziniais, ir dvasiniais negalavimai.
Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL), kaip ir daugumoje pasaulio sveikatos priežiūros įstaigų, taikoma į pacientą orientuota sveikatos priežiūra. Pagalba pacientui organizuojama atsižvelgiant į jo pasirinkimą, vertybes, poreikius.
KUL teikia aukščiausio lygio sveikatos priežiūrą ir aukščiausios kvalifikacijos gydymą bei sudaro galimybes joje besigydantiems pacientams, jų šeimos nariams gauti psichologinius bei dvasinius poreikius atliepiančią profesionalią pagalbą. Psichologinė ir dvasinė pagalba ligoninėje teikiama besigydantiems pacientams, jų šeimos nariams bei ligoninės personalui.
KUL dirbanti psichologė Asta Libikienė pabrėžia, kad bendraujant siekiama sumažinti paciento patiriamą psichologinį distresą ir padėti geriau suprasti bei įveikti ligos ir jos gydymo nulemtus psichologinius sunkumus, padėti sutelkti vidinius psichinius resursus siekiant psichinės gerovės sistemingai pritaikant psichologijos mokslo teoriją bei remiantis įrodymais pagrįsta praktika.
KUL psichologai dirba įvairiuose stacionaro skyriuose.
Reabilitacijos skyriuje kompleksinę pagalbą pacientams po ūmių galvos ir stuburo smegenų veiklos sutrikimų teikia gydytojai neurologai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojai komandoje su psichologu, logoterapeutu, kineziterapeutu, ergoterapeutu, masažuotoju ir slaugytojomis.
Psichologas pirminės reabilitacijos procese atlieka paciento kognityvinės-emocinės sferos įvertinimą. Jis orientuojasi į motyvacijos aktyviai dalyvauti reabilitacijos procese skatinimą ir palaikymą bei rūpinasi santykiu pagrįsto emocinio saugumo užtikrinimu.
Psichikos sveikatos priežiūrą teikiančiame Afektinių sutrikimų skyriuje dirba gydytojų psichiatrų, psichologų ir psichikos sveikatos slaugytojų komanda. Psichologai atlieka klinikinį psichologinį įvertinimą. Jie konsultuoja pacientus ir jų šeimos narius siekdami padėti pasiekti geresnį savęs ir savo ligos supratimą, efektyvų impulsyvumo, pykčio, nerimo valdymą, harmoningesnių tarpasmeninių santykių šeimoje ir darbe kūrimą bei palaikymą.
Kitų stacionaro skyrių pacientams psichologinės konsultacijos teikiamos, kai juos gydantys gydytojai numato tokios pagalbos būtinumą arba patys pacientai jiems išsako savo poreikius.
"Dažniausiai psichologinės pagalbos prireikia žmogui patekus į grėsmingas gyvybei situacijas (patirtas smurtas, trauma, autoavarija, mėginimas nusižudyti ir pan.), išgyvenant staigią artimojo netektį (taip pat ir persileidimo atveju), sužinojus apie sunkią, gyvenimą keičiančią ligą ir/arba jos progresavimą, sudėtingą gydymą. Tuomet teikiama krizinio pobūdžio psichologinė pagalba, orientuota į emocinį palaikymą, psichologinį švietimą, vilties stiprinimą ir palaikymą pačiam pacientui, ir jo artimiesiems", - sakė A. Libikienė.
Pasak psichologės, siekiant užtikrinti psichologinės pagalbos tęstinumą pasibaigus stacionariam gydymui, psichologai, bendradarbiaudami su kitomis psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiomis tarnybomis, teikia rekomendacijas pacientams ir jų artimiesiems dėl galimybių gauti jų poreikius atitinkančią psichologinę pagalbą arčiau gyvenamosios vietos.
LIGA keičia žmogų, sutrikęs ne tik sergantysis, bet ir jo namiškiai, kuriems rūpi, kas bus toliau. Psichologo konsultacijoje visada iškylančios temos - kančia, skausmas, mirties baimė, nerimas dėl ateities, nežinia, ar pavyks užauginti vaikus, kas bus, jei taps namiškiams našta. Tai egzistenciniai klausimai, į kuriuos žvelgiama per žmogaus pasaulėžiūros, vertybių prizmę. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
KUL dirbantys psichologai teikia psichologines konsultacijas ligoninės personalui psichologinių krizių atvejais jiems to pageidaujant, veda šviečiamojo pobūdžio susitikimus įvairioms ligoninėje dirbančioms profesinėms grupėms aktualiomis psichologinėmis temomis (pavyzdžiui, profesinio perdegimo, streso įveikos, konfliktų sprendimo).
Psichologai bendradarbiauja su įvairių specialybių gydytojais bei slaugytojomis aptariant paciento emocinės būklės įtaką ligos gydymo eigai, santykiams su skyriaus personalu. Tikslas - sumažinti medicinos personalui tenkantį emocinį krūvį bendraujant su pacientais bei padėti pacientams geriausiai pasinaudoti KUL teikiamomis aukščiausio lygio kompleksinėmis sveikatos priežiūros paslaugomis.
Egzistenciniai klausimai
Susidūrimas su savo sveikatos ir gyvenimo trapumu dažną paskatina susimąstyti apie egzistencinius gyvenimo klausimus, naujai įvertinti santykius su artimaisiais, aplinkiniais, savimi pačiu ir ieškoti stiprybės šaltinių ne tik artimiausioje aplinkoje, bet ir dvasinėje sferoje.
"Jauni, darbingi žmonės planuoja mažiausiai penkerius, dešimt, penkiolika metų gyvenimo į priekį, o staiga - sveikatos problema. Kartais net nesijaučia žmogus blogai, bet profilaktinių tyrimų metu paaiškėja, kad liga yra pažengusi, reikalinga operacija ir ilgalaikis gydymas, onkologinės ligos atveju - operacija ir chemoterapinis gydymas. Gyvenimo ritmas - nuo vienų iki kitų tyrimų rezultatų, dažni apsilankymai pas gydytojus ir nežinia dėl ateities. Tai tikrai keičia žmogų ir reikia persiorientuoti, kas vyksta, kaip vyksta. Sutrikęs ne tik sergantysis, bet ir jo namiškiai, kuriems rūpi, kas bus toliau. Tų stiprybės taškų ir ieškoma pokalbių metu, atsakymų, kodėl jam, kodėl dabar, kodėl. Psichologo konsultacijoje visada iškylančios temos - kančia, skausmas, mirties baimė, nerimas dėl ateities, nežinia, ar pavyks užauginti vaikus, kas bus, jei taps namiškiams našta. Tai egzistenciniai klausimai, į kuriuos žvelgiama per žmogaus pasaulėžiūros, vertybių prizmę", - sako psichologė A. Libikienė.
Ieškančiam tikėjimu pagrįstų atsakymų į aktualius gyvenimo klausimus pacientui psichologas rekomenduoja susitikti su KUL kapelionu dvasiniam pokalbiui.
Kapelionas Petras Šiurys KUL kasdien dirba jau daugiau nei metus - yra nuolat pasiekiamas pacientams bei jų artimiesiems, norintiems pasikalbėti. Jo nuomone, dvasinis pokalbis negali būti staigus. Žmogui reikia pasiruošti, pagalvoti, kas jam rūpi. Kai jis yra pasirengęs kalbėtis, pats pasikviečia pokalbio.
"Žmogus nėra tik fizinis kūnas, kalbame apie pilnatvę - fizinį kūną ir dvasią, todėl dvasinis bendravimas tampa ypač aktualus, kai kokia nors negalia paliečia kūną. Tada iškyla religiniai aspektai, prisiminimai ir dvasiniai dalykai tampa labai aktualūs. Galima padėti žmogui surasti dvasinę pusiausvyrą, ramybę, padėti priimti situaciją, kurioje jis yra, susitaikyti su liga. Kalbame apie žmogaus orumą. Liga laikoma laiko arba gyvenimo praradimu, tad žmogui reikia suteikti vilties, kad jis nėra paliktas vienas, kad tai tik kitas gyvenimo etapas. Tai padeda gijimo procesui, o kai žmogus atkuria dvasinę pusiausvyrą, tuomet ir sveikimas yra visavertis", - sako kapelionas.
KOMANDA. Onkologijos chemoterapijos skyriuje išvien pacientų labui dirba stipri komanda: slaugytojos, psichologė, gydytojai ir kapelionas. Egidijaus JANKAUSKO nuotr.
Mirties baimė - dažnai iškylantis klausimams sunkiai sergantiems, sudėtingų operacijų laukiantiems pacientams. Pasak psichologės ir kapeliono, tenka su žmonėmis kalbėtis apie gyvenimo laikinumą, trapumą, padėti apie tai kalbėtis su artimaisiais. Dažnai ligos ir mirties baimė sukausto tarpusavio santykius - artimieji nerimauja, nori padėti, bet kartais bijo sakyti tiesą ir tai tampa problema.
"Dažnai yra perdėtas noras vieniems kitus saugoti, nenoras dalintis savo sunkumais, būti našta, o artimieji nenori kalbėti apie tai, kas svarbiausia, nenorėdami matyti ašarų, sunkumo, minčių, kad nuliūdins sergantįjį. Įsivaizduojama, kad ligonį reikia tik linksminti ir džiuginti, kad tada viskas bus gerai. Dėl to jiems kartais lengviau kalbėtis su psichologu ar kapelionu - žmonėmis, kurie pagal savo darbo pobūdį turi laiko prisėsti ir pasikalbėti apie tai, kas iš tikrųjų yra sunku, ko jie nenori užkrauti artimiesiems. Tai būna patys aktualiausi klausimai. Kartais artimieji net nenori kalbėti apie tai, jog žmogus jau galvoja apie turto dalinimą, kam ką paskirs po mirties, kokias įkapes nori turėti..." - sako psichologė A. Libikienė.
Pasak jos, žmogui susirgus sunkia lėtine liga artimieji iškart puola ieškoti informacijos internete, domisi alternatyviais gydymo būdais, bando ieškoti kitų gydytojų, klinikų kitose šalyse. Bet tada sergantysis sako, kad jam reikia ne to, o artimųjų, kurie galėtų pabūti šalia, kai jis eina pas gydytoją, kai neramu dėl tyrimų rezultatų, kad leistų pabūti vienumoje ir pailsėti, nesiūlydami nuolatos gulėti ir nieko nedaryti. Arba žmogui atsigulus į ligoninę nuo jo artimieji nesitraukia visą dieną, žmogus negali net snūstelėti popietę, nes jį visą laiką kažkas stebi, prie jo sėdi. O žmogus yra įpratęs būti laisvas, pats organizuoti savo gyvenimą, todėl perdėtas dėmesys jį trikdo. Tuomet ir kyla įtampa.
"Visada pirmiau kalbuosi su pačiu pacientu, tada susėdame su namiškiais ir kalbame apie tai, kas jiems rūpi, ko jie nori paklausti. Vienos temos svarbesnės, kai žmogus gydomas stacionare, kitos - kai žmogus gydosi namuose ir atvyksta tik konsultacijų. Tačiau beveik visi į ligoninę patekę žmonės patiria psichologinę krizę - atsiranda supratimas, kad kūnas nebegali palaikyti ankstesnio gyvenimo ritmo, bet kaip gyventi toliau, neaišku. Anksčiau veikę būdai prisitaikyti nebepadeda, o prisitaikyti prie fizinių apribojimų, subalansuoti darbo ir poilsio režimą yra pagrindinė užduotis. Dėl to reikia padėti žmogui tvarkytis su stresu, atrasti santykį su savimi, su liga, susitvarkyti santykius šeimoje, peržiūrėti gyvenimo planus ir prioritetus, sau ir kitiems keliamus reikalavimus", - sako A. Libikienė.
ŽODIS. "Kai kuriais momentais žmogui geras žodis ir pokalbis yra lygiai taip pat reikalingi, kaip tiksli ligos diagnozė ir gydymas", - pabrėžė kapelionas Petras Šiurys.
Ne tik individualiai
Pokalbiai su psichologais ir kapelionu vyksta ne tik individualiai - su ligonio artimaisiais ar kitais pacientais. Kartais klaidingai suvokiama, kad jeigu siūloma pasikalbėti su kapelionu, tai jau "signalas" apie Anapilį. Tai iškreipia dvasinės pagalbos esmę, kuri skirta padėti tiek kritiniu metu, tiek sveikstant. P. Šiurys sako, kad tokie pokalbiai vyksta ne tik su katalikais, bet ir su įvairių konfesijų atstovais bei tokiais žmonėmis, kurie į religiją žiūri skeptiškai - vyksta diskusijos apie vertybes, dvasinius poreikius ar asmeninius išgyvenimus.
"Palatose guli po keletą žmonių, todėl privačiai bendrauti su vienu žmogumi būna nelengva. Esant galimybei ieškoma ramesnės, privatesnės aplinkos. Palatoje visada paklausiu, ar yra dar kas nors, kas norėtų kartu pasikalbėti. Atsakymas dažnai būna neigiamas. Bendraujant su vienu žmogumi kiti pacientai lyg ir miega, lyg ir klausosi, bet palengva įsijungia į pokalbį. Ne kartą yra buvę, kad ateini susitikti su vienu pacientu, o baigi pokalbį su visa palata", - šypsojosi kapelionas P. Šiurys.
Jis prisiminė atvejį, kai kurį laiką KUL gydėsi vienuolė iš Indijos. Su ja pasikalbėti kapelionas užsukdavo gana dažnai, į pokalbius anglų ar rusų kalbomis įsijungdavo ir kitos palatoje gulėjusios moterys: "Eidamas ten jau žinojau, kad einu ne pas vieną žmogų, o pas visus, esančius palatoje. Vienuolei išvykus toje palatoje vėl apsilankiau po maždaug trijų savaičių. Viena pacienčių iškart pristatė, kad čia ta pati palata, kur gydėsi vienuolė. Nors pacientai keitėsi, istoriją perdavė vieni kitiems."
Kitoks bendravimas vyksta Reanimacijos skyriuje - dauguma pacientų yra sunkios būklės, tad pagalbos reikia ir jų artimiesiems. Išskirtinis ir Onkologijos departamentas, kuriame žmonės kovoja su lėtinėmis ir sekinančiomis ligomis. Su Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovo Alvydo Česo palaikymu šiemet sustiprintos psichosocialinės pagalbos paslaugos. Siekiama, kad specializuota psichologinė ir psichiatrinė pagalba būtų pasiekiama visuose vėžio gydymo etapuose.
KADA? Pasak psichologės Astos Libikienės, dažniausiai psichologinės pagalbos prireikia žmogui patekus į grėsmingas gyvybei situacijas, išgyvenant staigią artimojo netektį, sužinojus apie sunkią, gyvenimą keičiančią ligą ir (arba) jos progresavimą, sudėtingą gydymą.
"Stengiamasi, kad žmogus per tikėjimą pakiltų virš savo problemos, tada jis ima mąstyti plačiau ir matyti pasaulį. Dažnai žmogus užsidaro savyje, nieko nemato, nieko nenori. Beveik su kiekvienu tenka kalbėti apie laiko ir gyvenimo prasmę. Kai žmogus pradeda vertinti kiekvieną dieną, išmoksta dėkoti už kiekvieną dieną, laikas tampa prasmingas, žmogus nebesijaučia esantis beviltiškoje situacijoje", - mintimis dalijosi kapelionas P. Šiurys.
Jis atkreipė dėmesį, kad siekiant padėti pacientui turi susivienyti šalia esantys žmonės - tokia dvasinė pagalba yra ne tik psichologų ar kapeliono užduotis.
"Tai - visos jo aplinkos užduotis: slaugytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų, kurie su žmogumi nuolat susitinka. Labai svarbus bendras darbas. Ne tik tiesiogiai padėti ligoniui, bet ir ugdyti bendrą supratimą, nuo pat pirmo susitikimo atkreipti dėmesį į žmogaus dvasinę būklę. Kai kuriais momentais žmogui geras žodis ar pokalbis yra lygiai taip pat reikalingi, kaip tiksli ligos diagnozė ir gydymas", - pabrėžė kapelionas.
Bendraujama ir su ligoninės darbuotojais - neformaliai aptariant kiekvieno skyriaus darbo specifiką, bendravimo su pacientais ypatumus, diskutuojama, kaip pacientų emocinė būklė lemia sveikimo procesą, kaip pagerinti pacientų ir slaugytojų santykius, kad kiekvienas pacientas gautų visapusišką, profesionalią medicininę ir dvasinę pagalbą.
Dirba komanda
Danguolė GEDMINAITĖ, Onkologijos chemoterapijos skyriaus vyresnioji slaugos administratorė
Daugelis sako, kad išgirdus diagnozę žemė slysta iš po kojų, užplūsta mintys, kad gyvenimas baigiasi. Todėl dvasinės pagalbos pacientams reikėjo jau seniai. Įvardinčiau tai kaip vieną iš gydymo grandžių, nes intensyviai dirbti pradėję psichologai ir kapelionas užpildė tą trūkstamą gydymo grandį. Džiaugiuosi, kad dabar žmonės turi galimybę pabendrauti su psichologu ar dvasininku, nes po to jie akivaizdžiai pasikeičia. Kartais matome, kad žmogui labai reikia tokios pagalbos, bet kai kurie griežtai atsisako, sako, kad susitvarko patys.
Atsimenu vieną atvejį, kai viena jauna moteris pasakė, kad niekuomet gyvenime nesikalbėjo su dvasininku ir jai to nereikia. Tačiau sykį kapelionas pats užėjo pas tą moterį į palatą ir ji vėliau sakė negalvojusi, kad tas pokalbis galėtų būti toks svarbus, dingo anksčiau girdėtas aplinkinių kaltinimas dėl problemų.
Išsikalbėję žmonės pasidaro atviresni, nebe tokie įsitempę, kartu jie tampa imlesni informacijai, kurią suteikia gydytojai, slaugytojos. Tuomet ir mums dirbti pasidaro paprasčiau. Nežinau, ar yra atlikti kokie nors moksliniai tyrimai, bet mes pastebime, kad žmonės, kurie išsikalba, leidžia, kad juos išklausytų, jie tarsi sveiksta greičiau, lengvesnė ligos eiga, jie lengviau priima gydymą.
Raimondas, gydosi Reanimacijos skyriuje
Guliu ligoninėje jau daugiau nei 50 dienų. Džiaugiuosi, kad ateina kapelionas pasikalbėti, nes po to pačiam yra geriau. Tiek kapelionas Petras, tiek slaugės labai paguodžia, palaiko. Jų darbas yra labai sunkus.
Tatjana SOBOLEVSKAJA, Afektinių sutrikimų skyriaus vedėja, gydytoja psichiatrė
Dirbame remdamiesi tarpdisciplininio komandinio darbo veikimo principu. Kas iš komandos narių pirmas konsultuoja krizės ištiktą pacientą, įvertina jo poreikius, suteikia pagalbą ir informuoja pacientą apie galimybę nedelsiant gauti kitų komandos narių - psichologų, kapeliono konsultacijų. Taip pat yra pasidalijama informacija tarp visų komandos narių ir atsižvelgiant į situaciją kolegialiai priimamas sprendimas dėl tolesnių pagalbos etapų. Vadovaujantis į pacientą orientuotos sveikatos priežiūros koncepcija, su pacientu aptariamos pagalbos galimybės, įtraukiant į gydymo procesą ir paciento artimuosius.
Nijolė, gydosi Onkologijos chemoterapijos skyriuje
Susirgau 2013 metais, ėmė skaudėti kaulus. 8 mėnesius buvo ieškoma ligos, galiausiai nustatė diagnozę - kaulų vėžys. Būtinai reikėjo operuoti stuburą. Pradėjus gydymą viena pažįstama, dirbanti ligoninėje, pasiūlė pasikalbėti su kapelionu. Labai to norėjau, nes tokios ligos labai paveikia žmogaus psichiką, sunku susitaikyti, nelengva ištverti gydymą chemoterapija, net norėjosi jį nutraukti. Būna visokių dienų, užeina įvairių nuotaikų, sunkių valandėlių, bet susitikimai su kapelionu padėjo. Susirinkdavome ir koplytėlėje pasimelsti, pabendrauti su tokio pat likimo žmonėmis, kurie, nepaisant ligų, turi optimizmo, pasveiksta, nors sunkiai serga. Dvasinė pagalba reikalinga, nes žmogus kabiniesi į viltį, į stebuklą, prašai, tikiesi pasveikti, juolab kad matai, kad kiti pasveiksta. Pasikalbėjus su kapelionu ateina visai kitos mintys.
Alvydas ČESAS, Onkologijos chemoterapijos klinikos vadovas
Dvasinė pagalba yra labai svarbi. Onkologinis gydymas, medikamentinė pagalba yra 50 procentų sėkmės. Jeigu žmogus nesijaus stabilus, jaus nerimą, baimę, jausis negerai, net aukščiausio lygio specifinis gydymas nebus sėkmingas. Gydymas yra kompleksiškas, jis susideda iš dvasinio, fizinio ir specifinio gydymo. Jeigu to kompleksiškumo nėra, tai pasiekiame tik pusę rezultatų.
Manau, kad dvasinė pagalba yra neabejotinai reikalingas dalykas, kai kalbame apie fatalines ligas, onkologinius susirgimus, kurie, deja, dažnai maždaug pusei pacientų baigiasi ne taip gerai. Dėl to labai svarbu visuomet žmones paruošti ir blogiausiam variantui. Reikia, kad jie būtų pasiruošę gauti gydymą ir psichologinę paramą iš šalies, kad žmogus yra ne vienas, kad jis palaikomas. Lietuvoje yra labai daug tikinčių žmonių, kuriems labai svarbi stabili jų dvasinė būsena, todėl kapeliono darbas tikrai svarbus. Tai, kad ligoninėje yra ir koplyčios, kuriose vykstančiose šv. Mišiose itin gausiai dalyvauja pacientai, įrodo, kad žmonėms dvasinių dalykų ne tik reikia, bet jie yra būtini kaip oras.
Kalbant apie psichologus, įdiegėme "greitojo koridoriaus" psichologinę pagalbą. Psichologė dirba onkologijos ambulatorijos patalpose, tačiau jei yra pacientas, kuriam privalome pranešti blogą žinią, matome, kad jis yra be artimųjų ir jam reikalinga parama, iškart kviečiame psichologę, kad ji iš karto įvertintų paciento bendrą būklę, ar jam reikalinga rimtesnė psichologo pagalba, ar jau reikia ir psichiatrinės pagalbos. Taigi per vieną dieną jis gauna kompleksišką pagalbą, jeigu reikia. Tokių atvejų nebūna daug, bet vis dėlto būna, kai žmonės labai sutrinka, prasideda nerimo atakos, isterijos priepuoliai, žmogus laikinai gali elgtis neadekvačiai, neįvertinti savo veiksmų, todėl visuomet koordinuotai teikiama visa reikalinga pagalba.
Taip pat svarbi ir psichologinė pagalba gydant. Jeigu žmogus anksčiau yra turėjęs kokių nors psichologinių problemų, o dar suserga vėžiu, tai yra papildomas psichologinis krūvis. Galbūt iš pradžių žmogus yra ramus, sako, kad viskas gerai, tačiau žinome, kad vėliau būsena gali pablogėti ir prašome psichologo įvertinti, ar tokia reakcija neslepia didesnių problemų - nerimo, baimės; tokie pacientai nuolat stebimi.
Kyla įvairių problemų, kai pacientai ar jų artimieji ima galvoti, kad gydytojai ką nors slepia. Pacientai galvoja, kad mes ko nors jiems nesakome apie jų būklę, bet mes iš principo neturime teisės slėpti informacijos apie jo paties būklę. Artimieji savo ruožtu bando spausti gydytojus, kad jie nesakytų žmogui, kaip yra, nes bijo, kad žmogus nenusižudytų, jeigu diagnozė yra labai bloga.
Pokalbiai padeda ligoniams atsipalaiduoti ir gydymo metu, net žengiant paskutinius gyvenimo žingsius, jaustis oriai. Mūsų krikščioniškame krašte matome, kad žmonėms labai svarbu išeiti oriai, be streso, be skausmų. Turime ir skausmo kliniką, kurioje pagalba teikiama tiek gydomiems stacionare, tiek dienos stacionare besilankantiems pacientams.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą