Ši tarnyba nėra įrašyta į reitinguojamų dėl pasitikėjimo sąrašą. Nors jos darbuotojai ir eina atlikti savo pareigos kartu su policininkais bei ugniagesiais. Važiuojantiems su įjungtais švyturėliais ir garsiniu signalu ne visi automobiliai jiems užleidžia kelią. Atbėgusius į girtuokliaujančiųjų butą gelbėti gyvybių juos dažnai pasitinka kumščiais ir keiksmais. Apkandžioja „geri“ šunys. Jie, tiksliau, jos, - ne supermenai, tik žmonės, norintys ir privalantys padėti. Ar bent kas pagalvoja, kad be jų neišgyventume? Su didžiausiomis problemomis jie susiduria kaimuose - blogi keliai tirpdo laiką ir nepalieka mintis, kad gali pavėluoti.
Kaip šiandien gyvena Marijampolės greitosios medicinos pagalbos (GMP) stoties medikai, kalbamės su keturiasdešimt metų čia dirbančia ir vis dar prie dispečerio pulto prisėdančia vyriausiąja slaugos administratore Dale Besaspariene. Marijampolės GMP kolektyvas prieš keliolika metų Lietuvoje išgarsėjo savo vienybe, kai nepasidavė į aukštą valdininko postą iškilusio vyro žmonai, panorusiai „direktoriauti“ kaip savo namuose. Nepasidavė ir išliko. Visos kovotojos tebedirba, pati vadovė per tą laiką, kol teismuose grūmėsi su nepagrįstu atleidimu, baigė universitetą. Su D.Besaspariene šnekėjomės ne apie senas nuoskaudas. Kalbėjomės apie darbą, kuo gyvena medikės dabar, kaip gyvena dešimtys žmonių, kuriems jos kasdien skuba į pagalbą. Toks jau laikas, anot pašnekovės, kad medikas, nuvažiavęs gelbėti gyvybės, žmogui turi nušluostyti ir ašarą, išklausyti, o grįžęs pranešti socialinėms tarnyboms apie jo nykų ir vienišą egzistavimą.
- Ko tikisi žmonės, kai kviečiasi greitąją pagalbą? - klausėme Dalės BESASPARIENĖS.
- Mūsų greitoji labai apkrauta darbais. Nesėdime, mes - nuolatiniame judėjime. Tam ir esame, kad dirbtume, bet kitą kartą priversti švaistyti laiką ten, kur mūsų nereikia. Paskaičiuota, kad greitosios medicinos pagalbos tarnybos visoje šalyje atlieka 50 proc. ir net daugiau darbų, priskiriamų šeimos gydytojo kompetencijai. Ir tai didelė rizika, nes mes galime nespėti pagelbėti tiems, kuriems iš tiesų jos reikia. Atsisakome labai nedaug iškvietimų. Nebent patys pacientai atsisako. O jei kviečia, stengiamės važiuot. Dažniausiai tai vadinamieji etatiniai mūsų klientai, kurie piktybiškai nebendrauja su savo šeimos gydytojais. Tuos nuolatinius pacientus gerai pažįstame, žinome pas juos kelią be navigacinių prietaisų. Jie tarsi specialiai laukia, kol užsidaro šeimos gydytojo kabinetas, o tada skambina į greitąją. Mes ir vaistų suleidžiame, nuvežame į priėmimo kambarį, bet gydymo negalime skirti. Užsienyje tokios praktikos nėra. Pacientai labai myli savo šeimos gydytojus, o šeimos gydytojai - savo pacientus. Gydytojai gauna finansavimą už prisirašiusius prie jų įstaigos gyventojus ir privalo užtikrinti jiems pagalbą. Aišku, toje sistemoje yra daug problemų, bet mes jų negalime išspręsti. Mūsų misija yra suteikti pagalbą tuo metu, kai jos čia ir dabar reikia, važiuoti ten, kur kviečia.
- Kada padaugėja iškvietimų?
- Kaip pastebi mūsų darbuotojai, pikas prasideda apie kiekvieno mėnesio 10 dieną. Kai išmokamos socialinės išmokos. Kviečia kaimynai, kviečia sugėrovai. Lekia ir policija. Ne kartą yra tekę iš girtų tėvų paimti vaikučius. Vežame į ligoninės priėmimo kambarį apžiūrėti, po to vaikučius veža į globos namus ir jie ten būna, kol išsprendžiama šeimos problema. Tokių šeimų visoje šalyje daugėja. Jos - Lietuvos rykštė, nelaimė. Greitųjų problema yra asocialūs asmenys, patvoriuose pargriuvę girtuokliai. Pirmiausia prie jų kviečiami medikai. Sutrukdytas ne vienas jų puola muštis. Yra pasitaikę, kad slaugytojos ir apmušamos. Laimė, kad komandoje yra vairuotojai. Jie ne medikai, bet apmokyti, yra mūsų komandos dalis. Jie moka žmogų gaivinti, vadovaujami mediko, eismo įvykiuose deda įtvarus.
- Ką randate, iškviesti į atokius kaimus?
- Randame vargą ir skurdą. Labai gaila tų žmonių. Jie vargsta, neretai yra visų pamiršti. Susirgę neturi net kas arbatos išverda. Vienintelė greita pagalba jiems ir yra greitoji medicinos pagalba. Ir mes važiuojame, atvežame į priėmimo kambarį, kad gydytojai juos apžiūrėtų. Kiek esame radę apleistų senukų. Apie juos pranešame seniūnijoms. Neseniai teko važiuoti pas vieną močiutę. Ji pamiršta, nors ir turi vaikus. Nežinome, ar apie jos gyvenimą žinojo seniūnija, juk esame skirtingos tarnybos. Radę apleistą žmogų, suteikę jam būtinąją pagalbą, visada pranešame socialinei institucijai. Kiek tokių atvejų, kai mūsų darbuotojai randa nuskurdusią mamą su mažais vaikais. O kiek padėta. Mūsų darbuotojai tik nesigarsina, kiek šeimų yra padėję. Tyliai, ramiai. Kas kiek gali, kuo gali - padeda. Nuvažiuoja, pamato, o po to važiuoja dar kartą, bet ne skubios pagalbos teikti, o su dovanomis, maistu. Ir ne po vieną kartą. Daroma tai iš širdies. Visi turime problemų, bet būna, kai atvažiuoja medikas, o pacientas visas savo negandas jam išlieja. Žmogui palengvėja, o medikas viską turi sugerti į save. Dar yra problema - šunys butuose, pasitaiko net kovinių. Prašome uždaryti, kol išeisime. Nustemba, esą šuneliai geručiai. Niekada negali nuspėti šuns elgesio, tik prisiartini prie šeimininko, ir šuva puola. Ne šiaip sau sakome, yra apkandžioję ne vieną medikę.
- Ar yra tekę atvažiuoti, kai pagalbos jau nebereikia, kai nebegalima padėti?
- Būna. Labai svarbu, kad šalia esantys žmonės sugebėtų padėti. Paskambinus greitosios pagalbos numeriu, niekada negalima išjungti telefono, reikia klausyti, ko moko medikas dispečeris. Yra daug apsiskaičiusių žmonių, kurie sugeba įvertinti situaciją, padėti, bet daug kas ir sutrinka. Nežino, bet nenori girdėti. Peikiame sovietinius laikus, bet aš galiu drąsiai teigti, kad tada žmonės daugiau mokėjo, kaip teikti pirmąją pagalbą. Buvo sanitarinės draugovės darbovietėse, žmonės buvo mokomi specialiose varžybose. Yra tokių, kurie ir susapnavę blogą sapną kviečiasi medikus, bet yra ir tokių, kurie nekreipia dėmesio į organizmo siunčiamus rimtus signalus. Netikėtas krūtinės skausmas, staigus silpnumas, koordinacijos, kalbos sutrikimai gali būti infarkto, insulto požymiai. Negalima delsti, geriau be reikalo išsikviesti pagalbą negu neįvertinti grėsmės. Labai daug jaunų žmonių nuo to miršta, nors galėjo būti išgelbėti laiku padėjus. Informavimo misiją daugiau galėtų atlikti televizija. Vietoj „24 valandų“, „gelbėtojų“, labiau reikėtų laidų, kaip padėti žmonėms, kaip gelbėti gyvybes. Greitoji niekada nepaliks nelaimėje žmogaus, nors pagalbos reikia ne jos aptarnaujamoje zonoje, niekada nepravažiuos pro kelyje įvykusį eismo įvykį. Gelbėti mums yra ne malonė, o tiesioginė pareiga.
- Kiekvienas iškvietimas skirtingas, bet turbūt yra tokių dalykų, nuo kurių net visko mačiusius medikus ima šiurpas?
- Pavojaus akimirką neturime laiko galvoti apie šiurpą. Viskas ateina vėliau. Baisiausia yra eismo įvykiai, beprasmės mirtys, sužaloti vaikai. Žūtys. Kartais mums sako: jūs esate pripratę prie mirties. Matytumėte, kaip išgyvena mūsų darbuotojai, jei nepavyksta žmogaus atgaivinti. Jie ilgai diskutuoja, svarsto, ką dar galėjo padaryti. Labai skaudu, kai negali padėti. Buvo atėjusių gerų darbuotojų, bet jie negalėjo susitaikyti su emociniu krūviu, mirtimis, suvokimu, kad nesi visagalis. Šiurpas ima pagalvojus, kas gali atsitikti sąmoningai apsisprendus moterims gimdyti namuose. Toks vajus dabar kilęs. Visą gyvenimą medicinos slaugytojais išdirbusios darbuotojos sako, kad tai - grįžimas į viduramžius. Gimdymas - nenuspėjamas dalykas, gali staiga bet kas nutikti. O kai nutiks, nespės atvažiuoti nė viena greitoji...
- Tenka važiuoti teikti pagalbos ir ten, kur švaistomasi peiliais, laksto daiktai, liejasi kraujas...
- Medikas negali pasirinkti - važiuoti ar ne. Mes kiekvieną kartą einame į nežinomybę. Einame į kviečiančiojo aplinką. Jis čia savas, o mes - svetimi ir nežinome, ko sulauksime. Mūsų darbuotojams ne kartą yra tekę bėgti iš buto, kviesti policiją, kad galėtume padėti sužeistam, mirštančiam. Darbuotojos ir mušti gauna, ir primušamos. Mes labai dėkingi, jei į tokius namus kartu su greitąja važiuoja policija. Agresyvėja visuomenė, daugėja alkoholikų, narkomanų. Žmonės nedirba, jie neturi užimtumo, ir tai didžiulė problema. Jie teisinasi: pasigeriu ir užsimirštu. Sumuštų moterų randame labai daug. Dažniausiai geria abu, moteris ir vyras, o po to mušasi. Žmonės tiesiog atsiduria tokioje padėtyje. Jie turi gyventi kartu, nes nėra kur vienam jų išeiti. Vienintelis kelias, laukiant šviesesnės dienos, - alkoholis. O šviesesnė diena kartais neišaušta. Arba išaušta skaudi už grotų. Socialinės problemos yra labai didelės ir medikai nori nenori į jas įtraukiami. Greitoji atlieka daug paslaugų, kurios pagal funkcijas priklauso socialiniams darbuotojams. Žmonėms prieinamiausias būdas bet kuriuo paros metu nemokamai pasiskambinti į greitąją. Na, ir lekiame. Greitosios pagalbos tarnybai tapus ir socialinių paslaugų teikėja, kyla rizika nespėti operatyviai suteikti būtinos pagalbos. Miesto teritorijoje nuo užregistravimo greitoji pas pacientą privalo atvykti per 15 minučių, kaimo teritorijoje - per 25 minutes. Su mažomis išimtimis į tuos rėmus telpame.
- Ar dar yra kam dirbti sunkų greitosios pagalbos mediko darbą?
- GMP tarnybose medikų problema yra didelė visoje Lietuvoje. Pagrindinė - darbuotojų amžius. Slaugytojų amžiaus vidurkis - 50-55 metai. GMP darbuotojai greitai susidėvi. Nuolatinis stresas, naktinis darbas, kiti net invalidais tampa nuo sunkaus kilnojimo. Medicinos felčerių jau apie 20 metų niekas neruošia. Kolegijos rengia slaugytojus, bet gavę diplomą jie dar negali dirbti pas mus. Reikia dar daugiau nei pusę metų mokytis, kad taptum skubios pagalbos specialistu. Kai kurie, baigę kolegijas, bijo eiti į mūsų tarnybą. Labai džiaugiamės, kad pavyko prisikalbinti tris kolegijas baigusias jaunas darbuotojas. Mes „vagiame“ specialistus vieni iš kitų. Iš Kauno pas mus važinėja trys - vienas gydytojas, dvi slaugytojos, iš Šakių - dvi slaugytojos, iš Alytaus - dvi slaugytojos. Šitaip ir verčiamės. Dabar tendencija - vairuotojai paramedikai. Tai nepaprastai geri pagalbininkai komandoje, bet teisiškai jie negali dirbti savarankiškai, jie gali tik užtikrinti pradinį gyvybės palaikymą, po to turi atvažiuoti kita komanda, kurioje yra slaugytojas. Pas mus rajone atstumai dideli. Jeigu visos slaugytojų komandos bus išvažiavusios, kas atlėks?
- Ar Marijampolės GMP nukentėjo dėl įkyraus viliojimo slaugyti senelius svetimose valstybėse?
- Iš mūsų tarnybos į Norvegiją dirbti išvažiavo dvi darbuotojos. Viena jauna mergina grįžo. Ačiū jai. Ji turi tikslą mokytis toliau, studijuoti. Visos mūsų darbuotojos, išdirbusios čia visą gyvenimą, dirba iš idėjos. Mūsų darbas patrauklus tiems, kurie ieško iššūkių, nuolatinio tobulėjimo. Jau nebėra kaip anksčiau, pas mus atėjo ir sudėtinga medicinos įranga, kuria reikia mokėti naudotis.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą