Gediminas Kundrotas: "Galvą būtina sujungti su širdimi"

Visgi Klaipėdos jūrininkų ligoninės Kardiochirurgijos skyriaus vadovas, kardiochirurgas Gediminas Kundrotas Valentino dienos nešvenčia ir širdies dvasios organu nevadina.

Ar švenčiate šv. Valentino dieną? Kaip vertinate šią šventę?

Nešvenčiu. Šita šventė atkeliavo į Lietuvą iš Amerikos, kai mano šventimo tradicijos jau buvo susiformavusios. Iš pradžių iš viso nesupratau, ką ir kodėl švęsti vasario 14 d. Tada pasidomėjau. Pasirodo, jog šv. Valentinas gyveno ankstyvosios krikščionybės periodu, III amžiuje. Buvo vyskupas, kuris prieš imperatoriaus valią tuokė įsimylėjėlius. Romos imperatorius nedraudė nei mylėti, nei mylėtis, bet buvo uždraudęs tuoktis jauniems vyrams. Taigi šv. Valentinas nusipelnė ne meilei, o santuokai.

Tačiau po pramonės revoliucijos visos vertybės apsivertė. Anksčiau garbinga buvo turėti savo žemės ir ją dirbti, auginti gyvulius, rankų darbas buvo vertinamas, o prekyba buvo paniekos vertas užsiėmimas. Tik skurdžius galėjo tokiais niekais užsiimti. Dabar reikšmingas esi, jei prekiauji, turi verslą, didini pardavimą ir gauni pelną. Kiekvienais metais ekonomistai per televiziją džiaugiasi, kad Lietuvos ūkis paaugo 3,5 proc. O jeigu nepaaugs - kas tada? Koks Valentinas?

Šeimos institucija dabar atsidūrė trečiame plane, daugiau kaip pusė Lietuvos žmonių bent kartą išsiskyrę, o kiti ir po du kartus, sukūrę naujas šeimas. Šeimos vaidmuo sumenko. Šeima neteko sveikatos palaikymo funkcijos - ją atliekame mes, medikai, šeima neatlieka ir auklėjimo funkcijos - vaikų darželiai ir mokyklos dabar moko tėvus, ką ir kaip su vaikais šnekėti. Anksčiau šeima išleisdavo vaiką į mokslus, turtingi dėdės ir tetos jausdavo pareigą padėti vaikaičiui. Dabar niekas apie tai net nekalba, dabar diskutuojame apie valstybės krepšelį studentams, apie bankų paskolas jiems. Šeima neteko ir socialinės rūpybos funkcijos. Valstybė moka invalidumus, pensijas, biuletenį, o sulaukusiuosius paima į pensionatą ir mes tuo džiaugiamės, įsivaizduojame, kad tai yra gerai. Kas gerai? Šeimai nieko neliko? Tik intymūs santykiai... Jų dar valstybė neatėmė. Tai ir švenčiame. Ir tai nėra blogai, juk dauginimasis - vienas pagrindinių mūsų instinktų, toks pat svarbus kaip alkis ar miegas.

Labai pragmatiška jūsų kalba. O juk meilė - tai jausmas iš širdies...

Širdis - tik simbolis, kuris gana plačiai prigijęs. Anatomiškai širdyje nėra jokio darinio, skirto meilei. Tai mūsų kultūra padiktavo mums širdį laikyti jausmų, o smegenis - proto organu. Kalbame apie tai ir dar daug apie ką perkeltine prasme.

Paklausiu kitaip. Kuo patartumėte vadovautis savo vaikams gyvenime: širdimi ar protu? Kalbant perkeltine prasme, šie organai nuolat priešinami vienas kitam.

Viskas yra žmogaus smegenyse. Mes daug ką išreiškiame pagal susiformavusią tradiciją. Kai viduramžiais riteriai ėjo į kryžiaus žygius ir dėl tikėjimo žudė žmones, jie buvo įsitikinę, kad elgiasi dorai ir teisingai, tačiau vidinis priešiškumas žudymui vis tiek buvo. Dėl to jie po mūšio bandydavo išpirkti savo kaltę aukomis ir tauriu elgesiu. Tokių priešpriešų ir dabar yra daug, žmonės įpratę su jomis gyventi. Tai skatina filosofinę mintį.

Aš savo vaikams linkėčiau ieškoti balanso tarp jausmų ir proto. Juk kultūra mums diktuoja, kaip būti visiems kartu ir sugyventi.

Ar prisimenate pirmąjį kartą, kai atlikote širdies operaciją žmogui? Kuo ji skyrėsi nuo kitų iki tol atliktų operacijų?

Medikai nuo pat pirmo kurso įgyja daugiau skepticizmo ir širdies nepoetizuoja. Širdies operacijos santykinai yra sudėtingos ir didelės (kitų organų chirurgija taip pat yra sudėtinga), nes visos mūsų intervencijos yra didelės. Todėl širdies chirurgu tampama vėliau ir sunkiau, nes mokytojai neturi galimybės leisti atlikti operaciją mokiniui. Nedidelė intervencija leidžiama greičiau. Tad mano kartos žmonės buvo tiek ištroškę tos operacijos, tiek subrendę ir pernokę, kad jau tai daro įspūdį. Kai gavau atlikti tą operaciją, seilės varvėjimas jau buvo praėjęs, buvau šiek tiek perdegęs. Žinoma, buvo smagu, tačiau tai nebuvo kažkas tokio romantiško ar sudvasinto.

Kokia operacija jums buvo pati sunkiausia ir kuo ji buvo sudėtinga?

Mano praktikoje tragiškiausia operacija buvo, kai apie 17 valandų operavome aortos disekaciją ir bandėme sustabdyti kraujavimą, tačiau aorta vis plyšo ir plyšo, kol galų gale viskas baigėsi paciento mirtimi. Desperatiški bandymai labiausiai įsimena.

Skaičiuojate, kiek gyvybių išgelbėjote, kiek operacijų nepavyko?

Ne, mes neskaičiuojame. Yra oficialūs žurnalai, kuriuose užrašoma, kas kokią operaciją atliko. Chirurgai rašo ir savo asmeninius žurnalus, jeigu kartais prireiktų kokiai atestacijai. Aš tokio sąrašo neturiu.

Kiek maždaug per metus atliekate širdies operacijų?

Apie 150. Nėra konkretaus tikslo atlikti tam tikrą skaičių operacijų. Būtų gerai, jeigu kiekvieno širdies chirurgo atliktų operacijų skaičius artėtų prie 100 per metus. Tada būtų normalus krūvis, leidžiantis tobulėti.

Kokios asmeninės savybės reikalingos žmogui, kuris nori tapti širdies chirurgu?

Filosofinis klausimas: kieno darbas sunkesnis - archeologo, pedagogo ar širdies chirurgo? Kiekviename iš šių darbų gali dirbti po 26 valandas per parą, netekti jėgų ir nusibaigti ir kiekviename iš šių darbų gali atlikti tik minimumą, algelę gauti ir gyventi...

APIE LAIMĘ. "Pažangi Vakarų medicina nepadeda žmogui, nes jis pas gydytoją ateina nelaimingas, išgirsta sudėtingą diagnozę ir išeina dar nelaimingesnis, nors ir su šuntais, bet nelaimingas", - sako kardiochirurgas Gediminas Kundrotas. Egidijaus Jankausko nuotr.

Norinčiajam tapti širdies chirurgu jokių ypatingų savybių nereikia. Pakanka, kad nebūtų abi rankos kairiosios. Reikia turėti rankas. O kur jų nereikia? Reikia ir neurochirurgijai, ir ginekologijai. Bet tai nėra didelis reikalavimas. Maždaug pusė žmonių turi rankas. Reikia, kad žmogus domėtųsi chirurgija, pagaliau, kad būtų doras medikas, kuris turėtų norą ir tikslą tapti širdies chirurgu. Užtenka vidutinių duomenų ir didelio noro bei pastangų...

Nesijaudinate prieš operaciją?

Tai tik filmuose chirurgui per kaktą varva prakaito lašai, o už kadro skamba aparatūros garsai. Tikrovėje to nėra. Ne, nesijaudinu.

Bet pacientai tikrai jaudinasi. Kaip juos paruošiate operacijai? Apie ką kalbate?

Pacientas turi matyti savimi pasitikintį gydytoją. Mes negalime pacientui sakyti: "Operuokis, viskas bus gerai", nes tai - netiesa. Mes turime labai įtikinamai paaiškinti viską nuo anatomijos iki laukiamų rezultatų. Aš dažnai dar ir parodau vaizdžiai kokioje knygutėje, nes juk daug žmonių galvoja, kad chirurgui svarbu operuoti, kuo daugiau ir giliau pjauti, net jeigu būtinybės nėra. Kai skiri užtektinai laiko pokalbiui su pacientu - beveik 95 procentai renkasi siūlomą gydymą. Kai kas - ne. Taip pat prieš operaciją privalomas pašnekesys ir su pirmos eilės giminaičiais, nes po širdies operacijos gali būti komplikacijų. Mirties, invalidumo, slaugos poreikio atveju problemas tenka spręsti su artimaisiais ir giminaičiais. Jeigu jie jaučia gydytojo dėmesį ir motyvaciją - problemų nebūna. Jeigu būna skundai - tai dažniausiai jie kyla ne dėl mediko veiksmų, o dėl dėmesio, išaiškinimo stokos. Ypač aštri ši bėda yra Ambulatoriniame skyriuje, kuriame medikai taip užversti popierizmu, kad pacientui gali skirti vos 8 minutes.

Čia norėčiau atkreipti dėmesį į Vakarų ir Rytų medicinos skirtumus. Rytų mediciną dažnai kaltiname, jog ji remiasi nežinia kokiais diagnozės nustatymo ir gydymo būdais. O jie argumentuoja, jog pažangi Vakarų medicina nepadeda žmogui, nes jis pas gydytoją ateina nelaimingas, išgirsta sudėtingą diagnozę ir išeina dar nelaimingesnis, net ir su šuntais, bet nelaimingas. Rytuose alternatyvios medicinos gydytojai sako: "Mes nežinome, kuo tas žmogus serga, ir nenorime žinoti. Jis atėjo pas mus nelaimingas ir nori tapti laimingas. Mes tą jam ir duodame." Žinoma, aš čia šaržuoju, tačiau tai yra dalis tiesos. Kai pacientui skiriama daugiau dėmesio - problemų smarkiai sumažėja.

Galvą būtina sujungti su širdimi. Tik tada pacientas patikės.

Vis dėlto Lietuvoje daugiausiai žmonių miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Kas labiausiai žeidžia žmonių širdis mūsų šalyje?

O jeigu daugiausiai žmonių mirtų nuo traumų - būtų geriau? Statistika - tik skaičiai. Juos galime interpretuoti. Vienaip ar kitaip visi žmonės anksčiau ar vėliau miršta, tad nuo kažko jie turi mirti.

Infekcijos - pažabotos, epidemijos žmonių "nešienauja", apendicitai, išvaržos laiku diagnozuojami ir operuojami, nuo jų miršta vis mažiau žmonių. Mūsų visuomenė sensta. Su amžiumi didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Vyresnio amžiaus žmonės dažniau serga ateroskleroze. Vadinasi, jeigu žmogus nenumirė jaunas - jis patenka į širdies ir kraujagyslių ligų registrą. Mes turime stengtis, kad žmonės sirgtų mažiau, taikome profilaktines priemones, tačiau jos tik padeda problemas nukelti į vėlesnį amžių, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek kas nors sutriks. Jeigu nesutriktų - žmonės nemirtų.

Medicinos pažanga - labai sparti. Kokie esminiai pokyčiai įvyko per jūsų darbo praktikos metus?

Kai aš pradėjau dirbti - Vilniuje buvo tik pradinis širdies chirurgijos etapas. Tada širdies operacijos trukdavo nuo 8 val ryto iki 18 val. vakaro. Tokia operacija būdavo didžiulis įvykis. Dabar operacijos trunka nuo 2,5 iki 4 valandų. Per dieną vienoje operacinėje galime atlikti dvi nesudėtingas operacijas. Žinoma, ir dabar būna ilgų operacijų. Visa tai buvo pasiekta tobulėjant technologijoms, įgūdžiams, žinioms. Mes daug ką darome kitaip nei darydavome anksčiau. Po 50 metų chirurgai tikriausiai taip pat juoksis iš dabartinių mūsų metodų.

Technologijų auginimas dabar yra pagrindinis visų ekonominių sistemų tikslas. Kaip aplenkti konkurentą? Kaip dirbti efektyviau? Ar augs mūsų produktas 3,5 procentų? Jeigu neaugs, o estų augs? Tai yra didžiausia laisvosios rinkos pasaulio bėda. Mes esame įkinkyti į varžybas. Aš labai norėčiau pasakyti, kad nenoriu nieko lenkti - duokite man ramybę. Negaliu. Jeigu aš neaplenksiu -mane ne tik aplenks, bet ir išmes, būsiu nereikalingas su savo kamštukų užkišinėjimo technologija. Technologijos palengvina gyvenimą žmogui kaip rūšiai, bet asmeniškai žmogui - pasunkina, padaro jį sudėtingesnį, nervingesnį. Nieko gero...

Ačiū Dievui, kad Meilės šventė - šv. Valentino diena dar neišstumta į skaitmeninį formatą. Tiesa, yra ir to surogato, tereikia įvesti į paieškos langelį internete "f*ck you". Vis dėlto pasidžiaukime, kad valstybė ir visuomenė dar netechnologizavo erotikos ir tai dar yra viena iš nedaugelio natūralios gyvensenos sričių, kurios mums liko.