Tačiau patys gydytojai ir ekonomistai taip nemano. Anot jų, girti reiktų tik puikius mūsų šalies gydytojus, kurie savo kompetencija esą pranašesni ir už Didžiosios Britanijos bei JAV kolegas.
Rakštis atsiėjo 2 tūkst. dolerių
Australijoje jau ketverius metus gyvenantis Paulius pasakojo, kad į svajonių šalį kartu su žmona atvyko studijuoti, dirbti, o gal net ir regzti ilgalaikio gyvenimo svetur planus. Prieš atvykstant į Sidnėjų tam, kad gautų studento vizą, jam teko užpildyti krūvą dokumentų, o sykiu privačiai draudimo įmonei už visą studijų laikotarpį (2 metus) dviem žmonėms teko sumokėti apie 4 tūkst. australiškų dolerių (dabartiniu kursu - 2 715 Eur). Savo ruožtu draudimo įmonė esą pateikia visą sąrašą negalavimų, kurių gydymą padengia. Pavyzdžiui, už vizitą pas apylinkės gydytoją (Lietuvoje būtų šeimos gydytojas) pacientas gauna sąskaitą, kurią vėliau apmoka draudimas.
Pasibaigus mokslams sutuoktiniams iš Lietuvos buvo leista pasilikti Australijoje dar dvejus metus su darbo viza, kuri įpareigoja draudimui vietoje visos sumos metams ar dviem kas mėnesį skirti po 250 dolerių (170 Eur). Na, o turint ilgalaikio gyvenimo vizą ar pilietybę, asmens sveikatą esą saugo valstybinis draudimas, tačiau jis irgi apmoka tik mažą dalį gydymo paslaugų.
"Kartą darbe į pirštą įsivariau rakštį. Bandžiau ją išsitraukti su adata, bet niekaip nepavyko, tą pačią procedūrą bandė atlikti ir mano apylinkės gydytojas. Tačiau taip pat nesėkmingai. Tad teko vykti į ligoninę, kur man buvo paskirta operacija. Prieš tai teko atlikti keletą tyrimų, tarp jų ultragarso ir rentgeno. Nors tyrimai parodė, kad rakštis yra, operacijos metu medikas jos taip ir nerado, tad išpjovė dalį mėsos iš piršto, - pasakojo Paulius. - Operacija kainavo apie 1 100 dolerių, tačiau tyrimus teko apmokėti pačiam. Beje, siūlus iš nedidelės žaizdos ištraukti buvau nusiųstas į privačią kliniką. Tai man kainavo 600 dolerių. Iš viso rakštis man kainavo apie 2 tūkstančių dolerių."
Beje, dėl ištinusio piršto kurį laiką Paulius negalėjo dirbti, tačiau nedarbingumo pažymėjimo dėl netinkamos darbo sutarties gauti negalėjo. Taigi nuostolis, anot jo, didžiulis, nes pragyvenimas Sidnėjuje itin brangus.
Už greitąją - kaip už taksi
Odontologų paslaugų, anot emigranto, nedengia joks draudimas - tenka už tai mokėti papildomai arba rūpintis gydymu pačiam. O Pauliui tik atvykus į Australiją kaip tik pradėjo gelti Lietuvoje ką tik sutvarkytą dantį.
"Apsilankiau pas vieną odontologą iš Vietnamo, kuris man nustatė, jog skilusi danties šaknis. Jis nieko daugiau padaryti nebegalėjo, tad ištraukė dantį. Už tai sumokėjau tik 150 dolerių, tačiau, kai suskaudo kitą dantį ir teko valyti kanalus, už du apsilankymus sumokėjau 1 700 dolerių. Jeigu būčiau užsisakęs danties "karūnėlę", ji man būtų atsiėjusi dar apie 1 500 dolerių", - pasakojo Paulius.
Anot jo, nemažai imigrantų ir Australijos piliečių dantų tvarkytis vyksta į Vietnamą, Tailandą ar net Indiją, kur, pašnekovo žiniomis, moderniose, kokybiškose klinikose vieno danties implantas kainuoja 500 dolerių, o štai Australijoje - 5 tūkst. Netrukus ir Paulius su žmona ketina keliauti Azijoje, kur pigiau ir atostogauti, ir susitvarkyti dantis. Kitu atveju tektų grįžti į Lietuvą.
Perkąsti australiškąją sveikatos sistemą, pasak vyro, sudėtinga. Esą kaskart susiduri su netikėtumais ir šokiruojančiomis kainomis. Pavyzdžiui, išsikvietus greitąją pagalbą už kelionę iki ligoninės tenka susimokėti kaip už taksi paslaugas - už nuvažiuotus kilometrus. Nuo vietos, kurioje gyvena Paulius su žmona, kelionė iki ligoninės jam atsieitų apie 300-400 dolerių (203-271 Eur).
"Viskas Australijoje yra gerai iki tol, kol esi sveikas. Tarkime, jeigu susirgtum vėžiu ir tektų išoperuoti auglį, atlikti chemoterapiją ir kitas gydymo procedūras, vėliau gali gauti milijono dolerių dydžio sąskaitą, kurią draudimas padengtų minimaliai. Gali būti, jog tik dešimtadalį sumos, - atskleidė Paulius. - Patirtis Australijoje man parodė, kad Lietuvoje sveikatos sistema yra tobula. Nors vaistai Lietuvoje brangesni nei čia, paslaugos dažniausiai nemokamos, kokybė puiki."
Viską gydo šeimos gydytojas
Savo patirtimi pasidalino ir prieš keletą metų iš emigracijos į Klaipėdą grįžusi Lauryna. Ji kartu su vyru trejus metus gyveno Didžiojoje Britanijoje, Ipsvičo (Ipswich) miestelyje. Ten, panašiai kaip ir Lietuvoje, dauguma sveikatos paslaugų nemokamos, kadangi piliečiai ir legaliai dirbantys imigrantai kas mėnesį už privalomąjį sveikatos draudimą sumoka dalį savo pajamų.
"Pirmaisiais metais šios šalies sveikatos sistema mus labai stebino, buvo gana sudėtinga prie jos priprasti, pasitaikė ir kuriozinių situacijų. Pamenu, vieną vakarą man pakilo temperatūra iki 40 laipsnių, prasidėjo didžiulis kosulys. Nebežinojome, ką daryti, tad vyras man iškvietė greitąją pagalbą. Į skambutį atsiliepęs medikas uždavė daugybę klausimų, tačiau vėliau pasakė nesąs kompetentingas, tad perdavė ragelį kitam. Šis vėl iš naujo klausinėjo tų pačių klausimų. Galiausiai pasiteiravo keleto esminių klausimų: ar aš kvėpuoju, ar esu sąmoninga ir ar gausiai kraujuoju. Kadangi buvau sąmoninga ir nekraujavau, jie pasakė, kad atvažiuoti neturintys teisės. Vietoje to pasiūlė atsidaryti langus, išvėdinti kambarį - kad ligonė pravėstų", - dabar jau juokiasi Lauryna.
Pašnekovė panašių istorijų girdėjo ir iš kitų miestelyje gyvenusių lietuvių. Viena pažįstama kviesdama greitąją pamelavo, kad kraujavo ir kurį laiką buvo be sąmonės, tad atvykę medikai išrašė jai sąskaitą.
Kai tąkart nesulaukusi greitosios Lauryna kitą dieną nuvyko į apžiūrą pas šeimos gydytoją, jai buvo nustatytas ūminis plaučių uždegimas.
"Kai gydytojas rengėsi paklausyti mano plaučių, aš pasikėliau viršutinius drabužius - megztuką, marškinėlius. Juk stetoskopą įprastai medikai priglaudžia prie nuogo kūno. Tačiau britas gydytojas mane sustabdė ir pasakė klausysiąs plaučių per rūbus", - pasakojo Lauryna.
Gydytojas jai išrašė antibiotikų, kurie, beje, D. Britanijoje išduodami pacientams nemokamai. Grįžusi namo jau buvo besirengianti gerti tabletę, tačiau sulaukė skambučio iš ligoninės ir įspėjimo negerti išrašytų vaistų. Pasirodo, gydytojas suklydo, tad teko vykti pasiimti kito recepto.
Įdomu, kad net ir dėl plaučių uždegimo pacientas neguldomas į ligoninę, nors štai Laurynos draugė Lietuvoje jau pusantros savaitės dėl tos pačios diagnozės gydoma vienoje Klaipėdos ligoninių.
"Anglijoje ne tik sunku pakliūti į ligoninę, bet ir pas specialistus. Čia, Lietuvoje, apsilankai pas šeimos gydytoją, pasiskundi, kad dėl kažko neramu, ir gauni siuntimą pas tam tikrą specialistą, o Anglijoje viską stengiasi išspręsti šeimos gydytojas. Pavyzdžiui, po gimdymo mane apžiūrėjo ne ginekologas, o pats šeimos gydytojas", - prisiminė pašnekovė.
Tuščiame priimamajame laukė tris valandas
Kanadoje apie pusmetį pagal programą "Work and Travel" praleidęs Vidmantas pasakojo turėjęs du susidūrimus su tos šalies gydymo įstaigomis.
"Kartą man labai skaudėjo dantį. Išgėriau daug nuskausminamųjų, bet ir jie nepadėjo. Nuvykau į ligoninę, registratorė pasiteiravo, kuo skundžiuosi, ir man liepė prisėsti priimamajame. Nors buvo vakaras, daugiau sergančių žmonių nemačiau, laukiau maždaug pusantros ar dvi valandas. Tuomet buvau pakviestas prisėsti kitoje vietoje, kur laukiau dar valandą. Pagaliau mane pasikvietė gydytojas, pravėrė burną, pasižiūrėjo ir konstatavo, jog man reikalinga odontologo pagalba! - juokėsi Vidmanas. - Žinoma, reikalingo gydytojo kone vidurnaktį jau nebebuvo, tad liepė ateiti kitą dieną."
Negana to, už šią konsultaciją vyriškiui liepta susimokėti, nors Vidmantas, kaip ir kiti legaliai į Kanadą atvykę užsieniečiai, turėjo socialinį draudimą. Tačiau, kaip pasirodė, neturėjo specialios ir būtinos sveikatos kortelės.
"Už paslaugą bandžiau apmokėti banko kortele, bet niekaip nepavyko. Tad gydytojas nusprendė mane paleisti - juk nieko pernelyg man nedaręs, o ir man susimokėti nepavyko. Danties skausmas kaip ir praėjo, tačiau po savaitės ar po dviejų gavau 240 dolerių sąskaitą. Kad mane gydytojas paleido, pasirodo, dar nereiškia, jog mano vizitas nebuvo užfiksuotas", - prisiminė pašnekovas.
Galiausiai jis gavo sveikatos kortelę, kurios duomenis nusiuntė į gydymo įstaigą, ir sąskaita buvo anuliuota.
"Vis dėlto man buvo keista, kokia reikšminga ta paprasta popierinė kortelė, nors ir esi socialiai draustas. Juk ją būtų paprasta padirbti. Negi nėra duomenų bazės?" - prisiminė Vidmantas.
Pasak pašnekovo, Kanadoje, kaip ir Lietuvoje, pacientai, mokantys mokesčius, džiaugiasi nemokamomis gydymo paslaugomis. Netgi už vizitą privačioje klinikoje jiems mokėti nereikia.
Didžiausias pliusas - gydytojai
Klaipėdos jūrininkų ligoninės Chirurgijos klinikos vedėjas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanas Artūras Razbadauskas įsitikinęs, kad, palyginti su užsienio šalimis, geroji Lietuvos sveikatos sistemos pusė - žmonės, kurie joje dirba. Savo kompetencija gydytojai esą kur kas pranašesni ir už Didžiosios Britanijos, ir už JAV kolegas.
Lietuvoje puikiai paruošiami ir slaugytojai, kurių daugelis, deja, išvyksta į užsienį. Emigruoja ir daug puikių Lietuvos medikų. A. Razbadausko žiniomis, vienoje Danijos ligoninėje dirba net 44 lietuviai, vienas jų yra vyriausiasis ligoninės gydytojas.
"Daug lietuvių, tarp jų ir mano klasės draugų, Norvegijoje, JAV, Izraelyje. Apie slaugytojus išvis nekalbu. Praktiškai Lietuvoje ruošiame juos tam, kad išvažiuotų", - dėstė A. Razbadauskas.
Kalbėdamas apie gerąsias sistemos puses jis akcentavo, kad Lietuvoje pacientams netenka ilgai laukti planinių operacijų.
"Štai Skandinavijoje žmonės jų laukia metus ar net pusantrų. Dar vienas pliusas - nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, dalis vaistų - valstybės kompensuojami", - tikino gydytojas.
Anot jo, didžiausias trūkumas sistemoje - ilgos eilės pas specialistus. Vizitų tenka laukti po mėnesį ar du.
"Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, sistema nėra pati blogiausia, tačiau nėra ir tobula. Čia reikalingos pertvarkos. Mūsų šalyje - per daug ligoninių, finansavimas galėtų būti kur kas efektyviau paskirstytas. Kalbama, kad išvis nebereikalingos ligonių kasos. Žiūrėkit, rajonuose pripirkta magnetinio rezonanso aparatų, kurie kainuoja po kelis milijonus eurų, tačiau nėra kam prie jų dirbti", - dėstė A. Razbadauskas.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, sistema nėra pati blogiausia, tačiau nėra ir tobula. Čia reikalingos pertvarkos.
Artūras RAZBADAUSKAS, Jūrininkų ligoninės Chirurgijos klinikos vedėjas, KU Sveikatos mokslų fakulteto dekanas
"Už paslaugas būtinos priemokos"
Rūta VAINIENĖ, ekonomistė
Nesu medikė, kad vertinčiau sveikatos apsaugos kokybę užsienyje. Tačiau remiantis kūdikių, moterų mirtingumo, hospitalinių infekcijų rodikliais, pasaulyje mes atrodome labai gerai. Dėl to ir į užsienį emigravę lietuviai labai retai kada pasirenka gydytis svetur - jie grįžta į Lietuvą.
Geroji Lietuvos sveikatos sistemos pusė - kompetentingi gydytojai, medikų parengimas, ligoninių aprūpinimas modernia įranga. Čia mes pasiekėme didelę pažangą ir aukščiausią lygį.
Tačiau didžiausia bėda - finansavimas. Sistema, kai 9 procentus nuo pajamų reikia mokėti sveikatos draudimui, labiausiai nesidžiaugia tie, kurie dirba pagal darbo sutartį, turi autorinių darbų ir dar vykdo individualią veiklą. Nesidžiaugia ir tie, kurie daug uždirba, nes nuo jų atskaičiuojami ir dideli mokesčiai. Juk būna, kad visus metus žmogus neserga, tačiau vis tiek tenka mokėti didelius mokesčius. Lietuvoje yra labai didelis perskirstymas iš turtingų - neturtingiems, iš nesergančių - sergantiems. Taigi, jeigu tu esi neturtingas ir dažnai sergi, santykinai gauni daug nemokamų paslaugų, kurias tau apmoka kiti. Dėl to, kad nereiktų mokėti didelių mokesčių, nemaža dalis žmonių tiesiog slepia savo pajamas ir taip nugvelbia dalį mokesčių.
Taigi, palyginti su kitomis valstybėmis dėl pajamų slėpimo procentiškai finansavimas sveikatos priežiūrai Lietuvoje nėra didelis. Na, o ši problema sprendžiama per šešėlines priemokas gydytojams. Iš esmės pacientai jiems tiesiogiai sumoka atlyginimus.
Didelis sistemos minusas yra tai, kad kone visos paslaugos nemokamos - dėl to žmonės jomis taip aktyviai ir naudojasi. Reikia papildomų, bent jau simbolinių priemokų už paslaugas. Tai taptų ir papildomu finansavimo šaltiniu, ir atgrasytų tuos, kurie pas gydytojus lankosi be reikalo. Anksčiau gydytojai liepdavo neužsiimti savigyda, tačiau šiandien jie ragina savęs paklausti, ar savijauta yra tokia, kad reiktų kreiptis į gydytoją.
Rašyti komentarą