Ne taip seniai buvo iškelta hipotezė, jog alerginių reakcijų epidemija yra susijusi su visuotine vakcinacija bei paplitusiu antibiotikų vartojimu. Tai esą išnaikino kai kurias kadaise po pasaulį laisvai klaidžiojusias infekcijas, tačiau žmogaus imuninė sistema, netekusi didelės dalies darbo, ėmėsi ieškoti sau kitų taikinių. Šią hipotezę patvirtino daugelio tyrimų rezultatai. Pavyzdžiui, paaiškėjo, jog vaikai, užauginti toli gražu ne steriliomis sąlygomis, turi stipresnį imunitetą.
Genetikai yra nustatę apie 20 genų, atsakingų už polinkį sirgti astma, alerginiu rinitu arba dermatitu. Anot jų, polinkis sirgti šiomis ligomis yra paveldimas. Tačiau tai nereiškia, jog alergiškų tėvų vaikai būtinai bus alergiški. Liga gali ir nepasireikšti, jeigu jai nebus sudaryta sąlygų. Deja, šiuolaikiniame pasaulyje ne taip paprasta išvengti potencialių alergenų: mus supa užterštas oras, buitinė chemija, kosmetika, pesticidai, herbicidai ir t. t.
Kita vertus, aplinka mus dirgina ne tik tiesiogine, bet ir perkeltine prasme: kūnas patiria stresą kartu su siela. Kaip tai vyksta, apžvelgiama žurnale "Psychologies".
Emocijos
Alergija visada susijusi su organais, per kuriuos mes kontaktuojame su išoriniu pasauliu: tai nosis, bronchai, oda. Psichoanalitikų požiūriu, alerginė reakcija reiškia baimę susidurti su aplinka. Ne veltui sakome: "Man nuo jo šiurpsta oda", "Aš tai jaučiu savo oda". Kad alerginės reakcijos tiesiogiai susijusios su emocijomis, neneigia ir gydytojai dermatologai. Pasak jų, jeigu emocinis dirgiklis ir nėra alergijos priežastis, jis smarkiai padidina reakcijos intensyvumą. Todėl, be įprastų tablečių nuo alergijos, pacientams dažnai skiriami ir raminamieji preparatai.
Alerginės reakcijos priežastis nebūtinai psichologinė, tačiau jeigu ji turi emocines šaknis, ją sunkiau gydyti. Tai ženklas, kad gali padėti psichoterapija.
Gynyba
Organizmo imuninės sistemos misija - atrasti ir nukenksminti virusą, bakteriją, parazitą. Tačiau kartais priešu palaikoma visai nekenksminga substancija: žiedadulkės, gyvūnų baltymas, augalų pluoštas. Organizmas skelbia pavojų ir paleidžia į darbą visą savo gynybinį arsenalą (histaminus, prostaglandinus etc.). Jis visais būdais bando išvyti priešus. Paprastai toks persistengimas nėra pavojingas gyvybei, jo rezultatas - sloga, patinimas, bėrimas, niežulys. Kartais šiame fone sukyla astma, blogiausiu atveju - anafilaktinis šokas. Esama ir "melagingos alergijos": panašiai organizmas gali reaguoti į jūrų produktus, baltą vyną arba kai kurias sūrio rūšis. reikalas tas, kad šiuose produktuose esama daug medžiagų, panašių į tas, kurias gamina organizmas imuninės reakcijos proceso metu.
Dusulys
Mes sakome: "Užėmė kvapą", "Mane tai dusina" ir pan., kai norime nusakyti patiriamą įtampą. Astmatikui tai turi tiesioginę reikšmę: džiaugsmingas arba liūdnas įvykis gali sukelti dusulio priepuolį. Taip nutinka ir susidūrus su alergenu. Dažniausiai būna ir viena, ir kita. Fiziologai tai vadina "stimulų suma": pasunkėjęs kvėpavimas sukelia priepuolio baimę, o ji savo ruožtu išprovokuoja bronchų spazmus.
Astma - psichosomatinė liga. Psichoanalitikų požiūriu, astmos pagrindas yra baimė, bejėgiškumo jausmas ir priklausomybė nuo motinos. Pirmą kartą šią mintį savo knygoje "Psichosomatinė medicina" išdėstė psichiatro Zigmundo Froido (Sigmund Freud) sekėjas Edvardas Vaisas (?dward Weiss). Astmos priepuolis, jo nuomone, yra nuslopintas vaiko verksmas, skirtas motinai. Iš tiesų daugelis astma sergančių žmonių pripažįsta, kad jiems sunku pravirkti. Jeigu žmogui pavyksta išlieti nuslopintus jausmus, padidėja tikimybė, jog astmos priepuoliai liausis.
Motinos dėmesio trūkumas (arba per didelė kontrolė, valdingumas) galiausiai priveda prie to, kad vaikas "nebegali kvėpuoti". Astmininkas kenčia, tačiau kentėdamas jis pasiekia ir savo tikslą: būti motinos saugomas, globojamas. Tai primena uždarą ratą: astma sergantys vaikai patenka į hiperglobos atmosferą, kuri dar labiau skatina jų priklausomybę nuo motinos. Vaikas nesąmoningai provokuoja savo priepuolius, kad išsireikalautų iš jos švelnumo ir dėmesio. Priepuoliai išgąsdina ir patį ligonį, ir jo artimuosius. Šeimos nerimastingumas vis didėja ir sukuria tarpusavio priklausomybę. Psichoterapijos tikslas šiuo atveju - padėti žmogui įveikti bejėgiškumo jausmą, realybės baimę, stiprinti pasitikėjimą savimi, skatinti asmeninį tobulėjimą.
Vaizduotė
"Astmos priepuolis ponui N. prasidėjo naktį, kai jis buvo apsistojęs viešbutyje. Vyriškiui rodėsi, kad jis dūsta. Šiaip taip pasiekęs duris, atidarė jas ir giliai įkvėpė. Šviežias oras padėjo, ir priepuolis liovėsi. Rytą pabudęs ponas N. suprato, kad iš tiesų buvo atidaręs ne lauko duris, o drabužių spintą."
Šią istoriją papasakojo vokiečių psichoterapeutas, neuropatologas Nosyratas Pezeškianas (Nossrat Peseschkian), norėdamas parodyti, kokią galią turi vaizduotė.
Šveicarų mokslininkas Volfas Langevicas (Wolf Langewitz), dirbantis psichosomatnės medicinos srityje, yra sukūręs alergijos gydymo metodą, paremtą vaizduotės galia. Ligoniams jis pataria įsivaizduoti vietą, kurioje astma jų nepasieks (pvz., Alpes). Mokslininko įsitikinimu, bet kuris žmogus gali įgyti tam tikrų savihipnozės įgūdžių ir palengvinti alergijos simptomus minties galia.
Kūno kalba
Taigi alerginė reakcija yra tam tikras pranešimas, kurį transliuoja mūsų kūnas.
"Homeopatai vartoja dvi sąvokas: "psore" (odos sudirginimas) ir "sychose" (auglys), - aiškina prancūzų otolaringologas Rišaras Veriselis (Richard Vericel). - Prie pirmojo tipo sutrikimų linkę nerimastingi, baikštūs žmonės; juos dažniau puola alerginė sloga, odos paraudimai, bėrimai, - tokiu būdu jų emocijos tarsi "išeina" iš kūno. Antrasis tipas labiau būdingas introvertams, kurie linkę saugoti savo emocinius išgyvenimus viduje. Jie dažniau suserga vidaus organų ligomis, pavyzdžiui, skrandžio opa arba netgi vėžiu."
Prancūzų laboratorijos "Marion Merrel Dow" duomenimis, ryšys tarp alergijos tipų ir žmogaus psichikos ypatumų tikrai egzistuoja. 25 Europos universitetų ir mokslo centrų mokslininkai tyrė alergijos bei astmos priežastis. Tyrie dalyvavo 17084 žmonės. Pastebėta, kad žmonės, linkę sirgti elerginiu rinitu (nosies paburkimas, niežulys, čiaudulys), pasižymi nepriklausomu charakteriu, astmininkai - atvirkščiai: ieško meilės ir globos. Alerginis odos bėrimas dažniau pasireiškia narcisistinio charakterio žmonėms, perdėtai besirūpinantiems savo išvaizda.
Meilę gimdo prisilietimai
Paryžiaus Sorbonos universiteto Psichobiologijos laboratorijos mokslininkė Žaklina Nadel (Jacqueline Nadel) įsitikinusi: "Meilė gimsta per prisilietimus." Tai puikiai jaučia naujagimiai, kurie visą laiką nori, kad juos laikytų ant rankų.
Oda priima ir perduoda pranešimus. Ji vibruoja ir gyvena. Ji atspindi jausmus. Tuo įsitikinęs ir psichoanalitikas Didjė Anzjė (Didier Anzieu), knygos "Aš - oda" autorius. Pagrindinė knygos mintis ta, kad asmenybė pradeda formuotis tada, kai žmogus ima suvokti egzistuojant savo odą - tam tikrą ribą, skiriančią jį nuo kitos erdvės. Naujagimio savivoka įgyja formą būtent tada, kai jo oda susiliečia su motinos oda. Šis raidos etapas leidžia vaikui eiti toliau - prie kitų psichinės evoliucijos etapų.
Bet kurio amžiaus tarpsnyje mūsų oda atspindi vidinio gyvenimo pakilimus ir atoslūgius: veidas raudonuoja iš pykčio, bąla iš baimės, spindi iš laimės arba papilkėja nuo slogių minčių...
Sielos žaizdos - odos stigmos
Akivaizdu, kad psoriazė, herpesas, egzemos arba aknė liga pasireiškia stipriau, kai žmogus išgyvena stresą. Dermatologė ir psichoanalitikė Daniel Pomi-Rėjus (Daniele Pomey-Rey) teigia, jog netgi 80 proc. odos ligų yra psichologinės kilmės. "Tas, kuris serga panašiomis ligomis, norėtų daug papasakoti, bet jam nepavyksta. Tada už jį ima kalbėti jo oda."
Regis, žmogaus oda turi savo kalbą. Ji kalba apie tai, ko žodžiais pasakyti nesugebame arba neįstengiame. Tokios smegenų ir odos sąveikos priežastis - paprasta: jos susijusios embriologiniu lygiu, nes formuojasi vienu metu - 21-ąją vaisiaus vystymosi dieną.
Nuo to momento informacija nuolat cirkuliuoja tarp smegenų ir odos. Stresas, stipri emocija - ir nervų sistema šią informaciją "išverčia" į biocheminę kalbą. Cheminės medžiagos neuromediatoriai (serotoninas, dopaminas, noradrenalinas), kurie po smegenis "nešioja" mūsų mintis ir signalus, veikia ne tik žmogaus budrumą, mąstymo tempą, nuotaiką, bet ir odą; jie gali ir sukelti, ir išgydyti jos ligas.
Kad mūsų psichika ir oda susijusios, rodo ir tokios medicinos srities kaip psichodermatologija egzistavimas. Šios srities objektas - sergančiųjų odos ligomis psichologinės problemos (intrapsichinės ir tarpasmeninės) bei psichosocialiniai faktoriai, galintys būti tiek ligos priežastis, tiek padarinys.
"Su kiekvienu pacientu, kuris ateina dėl odos problemų, reikia dirbti akis į akį, įsigilinant būtent į jo atvejį, jo ligos ypatumus", - sako D. Pomey-Rey. Pasak psichodermatologės, pastebėta, kad psoriazė (žvynelinė) dažniausiai būna susijusi su nuslopintu pykčiu, egzema - su baimėmis, o aknė (tai spuoguota, inkštiruota oda, apibrėžiama kaip odos riebalinių liaukų sutrikimas) - gedėjimo, sielvarto išraiška.
Parengė Vaiva VAIDILAITĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą