Kovo 6-7 dienomis Kolumbo mieste vykusiame prestižiniame galiūnų turnyre dėl nugalėtojų taurės ir 70 tūkst. JAV dolerių čekio varžėsi dešimt pasaulio stipruolių. Nugalėtojas paaiškėjo po penkių rungčių: 500 kg rentinio nešimo, 680 kg naščių nešimo, 200 kg rąsto kėlimo, 125 kg svarmens kėlimo viena ranka ir maksimalaus svorio atkėlimo. 2003-2008 ir 2014 m. šių varžybų nugalėtoju tapęs Ž.Savickas į JAV išvyko tvirtai apsisprendęs į savo laimėjimų sąrašą įsirašyti dar vieną pergalę.
Po pirmos varžybų dienos atrodė, kad sėkmė šypsosi Lietuvos sportininkui. Pirmoje rungtyje Ž.Savickas vienintelis iš visų dalyvių iškėlė apie 204 kg sveriantį rąstą ir tą padarė keturis kartus. Tai leido jam nugalėti rąsto kėlimo rungtyje, nes kiti dalyviai apsiribojo apie 175 kg sveriančiu įrankiu. Rentinio nešimo rungtyje Ž.Savickas (13,8 sek.) užėmė trečiąją vietą. Nugalėjo islandas Hafturas Bjornsonas (Hafthor Bjornsson, 10,2 sek.). Po dviejų rungčių Ž.Savickas turėjo 18 taškų ir 4,5 taško lenkė islandą H.Bjornsoną bei lenką Mateušą Keliškovskį (Mateusz Kieliszkowski).
Antrąją varžybų dieną „Arnold Strongman Classic“ varžybų dalyviams reikėjo dalyvauti maksimalaus svorio atkėlimo, naščių nešimo ir svarmens kėlimo viena ranka rungtyse. 482 kg svorį atkėlęs Ž.Savickas šioje rungtyje užėmė trečią vietą, o naščių nešimo rungtyje distanciją įveikė per 29,25 sek. ir buvo antras. Pasak Ž.Savicko, būtent šioje rungtyje įvyko lemtingas teisėjų akibrokštas. „Galiu drąsiai pasakyti, kad naščių nešimas yra mano rungtis, esu šios rungties pasaulio rekordo savininkas, bet šį kartą nutiko neįtikėtinas dalykas. Kai su visu svoriu ant pečių kirtau finišo liniją ir padėjau naščius ant žemės, laikas nebuvo sustabdytas, o teisėjai man pradėjo aiškinti, kad yra dar kažkokia mistinė linija, kurios aš nepasiekiau. Tai nebuvo numatyta jokiose taisyklėse, aš apie tai nieko nežinojau, o svarbiausia, kad visi mano varžovai ligi tol finišavo taip pat kaip aš ir viskas buvo gerai. Žodžiu, tas stabtelėjimas man kainavo kelias sekundes“, - teigė Ž.Savickas.
Kelių sugaištų sekundžių pakako, kad amerikietis Brajanas Šo (Brian Shaw) pasivytų ir aplenktų lietuvį. Pagrindinis Ž.Savicko konkurentas distanciją įveikė per 27,57 sek. Nepaisant to, Ž.Savickas ir po keturių rungčių išsaugojo lyderio poziciją. 39 metų lietuvis turėjo 34,5 taško ir 1,5 tšk. vis dar lenkė JAV galiūną. Nugalėtojas paaiškėjo paskutinėje - penktoje rungtyje. Keturis kartus 125 kg svarmenį viena ranka iškėlęs Ž.Savickas liko trečias, o tuo pasinaudojęs B.Šo (6 kartai) užėmė pirmąją vietą ir išplėšė pergalę „Arnold Strongman Classic“ varžybose.
Grįžęs į Lietuvą Ž.Savickas neslėpė, kad tokia varžybų baigtis jį labai nuvylė. „Jei būčiau buvęs silpnesnis ar prastesnės sportinės formos, tai nebūčiau nusivylęs. Bet šioms varžyboms buvau labai gerai pasiruošęs ir tikrai būčiau jas laimėjęs. Bet dėl, švelniai tariant, teisėjų nekompetencijos, o gal net tikslingo noro neleisti man laimėti likau antroje vietoje. Todėl man tikrai labai skaudu. Galima sakyti, kad teisėjai pavogė mano pergalę“, - konstatavo Ž.Savickas, kuriam teko pasitenkinti antros vietos laimėtojui skirtu 20 tūkst. JAV dolerių paguodos čekiu.
- Ar nebandėte protestuoti prieš tokią teisėjų savivalę?
- Bandžiau ir protestavau. Bet tai niekam neįdomu.
- Bet juk jūs daugkartinis „Arnold Strongman Classic“ varžybų nugalėtojas, nejaugi jūsų balsas nieko nereiškia?
- Taip, bet aš žaidžiu svetimoje aikštelėje. Šį kartą teisėjai ant nugalėtojų pakylos labiau norėjo matyti savo atletą. Ir pasistengė, kad taip nutiktų.
- Kaip manote, ar B.Šo tikrai vertas nugalėtojo titulo?
- Dabar gal ir nekorektiška svarstyti. Jei jis laimėjo, tai laimėjo. Tiesiog tos aplinkybės, kurios lėmė jo pergalę, buvo labai įžūlios. Tas teisėjų sprendimas šokiravo ne tik mane, bet ir visus dalyvius.
- Vis dėlto net ir po ketvirtosios rungties jūs vis dar pirmavote bendrojoje įskaitoje. Kas nutiko, kad paskutinėje rungtyje likote tik trečias?
- Susidėjo įvairūs faktoriai. Reikėjo labai stipriai dirbti, bet aš ir pats padariau klaidų. Be to, prisidėjo ir traumos. Dar praėjusių metų liepą varžybose pasitempiau dvigalvį raumenį. Ilgai gydžiausi, bet šios traumos padariniai vis dar jaučiasi. Dėl to trečioje rungtyje, maksimalaus svorio atkėlime, nusprendžiau šiek tiek pasitaupyti. Šiaip rezultatas nebuvo blogas, bet galėjau kelti ir daugiau. Tačiau neabejojau, kad laimėsiu naščių nešimo rungtį ir pergalės nepaleisiu. Deja, kaip žinote, su naščiais man nepasisekė. Ir ne tik dėl to, kad likau antras, bet ir dėl to, kad šioje rungtyje rimtai susižeidžiau. Kai teisėjai pasakė, kad aš dar nefinišavau, turėjau dar kartą ant pečių užsiversti 680 kg svorį. Dėl tokio staigaus manevro labiausiai nukentėjo sprandas. Nežinau, kas tiksliai nutiko, bet įtariu, kad galėjo lūžti kakle esantis stuburo slankstelis.
- Kaip jums apskritai pavyko užbaigti varžybas su lūžusiu slanksteliu?
- Nežinau, gal suveikė adrenalinas, emocijos... Bet po varžybų skausmas labai sustiprėjo, šiuo metu sunku net ir paprasčiausią krepšį pakelti. Per savo karjerą esu patyręs įvairių traumų, bet tokios dar neteko. Jaučiu, kad tai tikrai rimtas dalykas. Iš tiesų dar niekada neteko atsidurti ir tokioje padėtyje, kai po finišo tau sako, kad turi vėl pakelti svorį ir judėti į priekį. Suveikė refleksas, nes žinojau, kad laikas eina. Skubėdamas gal ne visai techniškai pakėliau, padariau klaidą. Ir patyriau traumą.
- Ar tai pirmas atvejis per jūsų karjerą, kai teisėjai akivaizdžiai padeda jūsų varžovui?
- Tikrai ne pirmas. Kai varžybos vyksta Amerikoje, o pagrindiniai varžovai yra amerikiečiai, teisėjai visada jiems šiek tiek padeda. Ypač tokiose rungtyse, kaip svarmens kėlimas. Jei svarmenį iškelia sportininkas iš Europos, svarmenį reikia palaikyti bent 3 sek., kol teisėjai užfiksuoja rezultatą. O kai kelia amerikietis, net ir palaikyti nereikia. Bet kai visa tai žinai, tai ir būni tam pasiruošęs. O su tokia neteisybe naščių nešimo varžybose iki šiol dar neteko susidurti.
- Balandžio 8-ąją prasidės pasaulio galiūnų čempionatas. Ar planuojate ginti nugalėtojo titulą?
- Iš pradžių apsilankysiu pas gydytojus, pasikonsultuosiu dėl kaklo traumos. Jei paaiškės, kad galiu treniruotis ir dalyvauti varžybose, tada, be abejo, startuosiu. Vis dėlto tai yra vienos iš svarbiausių sezono varžybų, praleisti jas būtų labai apmaudu.
Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą