Vaikų futbole svarbu ne pergalės

Vaikų futbole svarbu ne pergalės

Kol Lietuvos futbolo olimpe vyksta nuožmi kova dėl vietos po saule, vargu ar galima tikėtis, kad kam nors labai jau rūpi stovintys jo papėdėje. Aišku, galima palaukti, kol vėl įsivyraus taika, tačiau realybė tokia, kad ir jos metu vaikų ir jaunimo futbolo reikalai šalyje mažai ką domina.

Lietuvos vaikai futbolo paslapčių pradeda mokytis stovėdami tose pačiose „starto“ pozicijose, kaip ir jų bendraamžiai visame pasaulyje. Tačiau žengimas greta vienas kito trunka labai jau neilgai. Užsieniečiai pamažu didina greitį ir mūsiškiai vis labiau nuo jų atsilieka, kol galiausiai tarp jų atsiveria praraja, kurią puikiausiai iliustruoja Lietuvos nacionalinės rinktinės vieta Tarptautinės futbolo federacijos (FIFA) skelbiamoje pasaulio futbolo rinktinių reitingų lentelėje.

Ar įmanoma šį atotrūkį panaikinti ar bent jį pradėti mažinti? Klaipėdos futbolo mokyklos treneris, „Verdenės“ progimnazijos kūno kultūros mokytojas bei Klaipėdos universiteto futbolo komandos vadovas Marius Komovas tuo neabejoja. Netrukus 35-ąjį gimtadienį švęsiantis klaipėdietis savo pavyzdžiu įrodinėja, jog nebūtina futbolą žaisti profesionaliai, kad jam paaukotum nemažą dalį savo gyvenimo. Užtenka jį tik mylėti ir šią meilę skiepyti vaikams.

- Kuo skiriasi futbolo treniruotes lankantys Lietuvos vaikai nuo savo bendraamžių iš kitų šalių? - „Sporto gyvenimas“ paklausė Mariaus Komovo, kurį žaidžiant kieme išugdytas meistriškumas nuvedė iki Lietuvos futbolo I lygos, o atstovaujant Klaipėdos rajono „Plikių“ komandai Lietuvos futbolo federacijos taurės varžybose padėjo nugalėti net Vilniaus „Žalgirį“.

- Vaikai visur yra vienodi. Jiems visiems reikia ir pažaisti, ir padūkti, ir kokią nors išdaigą iškrėsti, ir viską išbandyti patiems. Kalbant apie futbolą, tik vėliau ima ryškėti labiau futbolo srityje pažengusiose šalyse gyvenančių vaikų kitoks mąstymas, mentalitetas ir auklėjimas.

Lietuvos vaikai negyvena futbolu. Pažiūrėkite, ką jie daro pasibaigus treniruotei. Atėjo, pažaidė ir viskas, nes kamuolį labai greitai pakeičia maigomas telefonas. Kitose šalyse taip pat ne visi vaikai gyvena futbolu. Tačiau tokius labai gražiai atrenka, prieš tai suteikdami galimybę pasireikšti visiems. Gal mes nemokame vaikų taip pritraukti. Blogai ir tai, kad pas mus jie dažnai negyvena savo gyvenimo, už juos tai daro tėvai. Norint tapti geru žaidėju, futbolu reikia gyventi. Ką nuo mažų dienų ir darė geriausi pasaulio futbolininkai.

- Jei vaikai bent pradžioje niekuo nesiskiria, tai gal įtakos turi pats treniruočių procesas?

- Mes mokomės iš futbolo korifėjų, tokių kaip vokiečiai ir olandai. Ir niekuo, bent pradinės stadijos, mūsų treniruotės nuo jų nesiskiria. Ir pas juos atsiranda vaikų, kurie per treniruotes nenori dirbti ar klausyti. Bet ten treneriai su tokiais vaikais nevargsta. Kam, jei užtenka norinčių dirbti ir klausyti, kas jiems yra sakoma. Nenori, nereikia. Tave pakeis kitas. Taip užsienyje vaikai daug greičiau supranta, kad jei nedirbsi, tai nieko ir nepasieksi. O pas mus, jei talentingas vaikas nenori ar tiesiog tingi, treneris yra priverstas jį įkalbinėti treniruotis.

- Lietuvos vaikų futbolo komandos iš pradžių ne tik niekuo nenusileidžia bendraamžiams iš užsienio, bet ir juos nugali. Tačiau jiems augant pergales keičia pralaimėjimai.

- Tikrai negalima teigti, kad mūsų vaikai netalentingi. Didžiausia Lietuvos vaikų futbolo problema - mes, treneriai, nežinome, kam juos rengiame. Toks jausmas, kad savo pačių rezultatams. Dabartinėje sistemoje mes net neturime bendro tikslo.

- Ar per ankstyvą pergalių siekimą galima įvardyti, kaip vieną iš didžiausių daromų klaidų?

- Kiekvienas treneris nori, kad jo vaikai pasiektų kuo geresnių rezultatų. Tačiau pas mus dažniausiai tai asocijuojasi tik su pergalėmis. O užsienyje tai neturi jokios reikšmės, dažnai rungtynių rezultatai net nefiksuojami. Tai pradedama daryti tik nuo tam tikro amžiaus. Juk yra daug svarbesnių dalykų už pergalę. Svarbiausia, kad žaisdamas futbolą vaikas jaustų malonumą. Ir tai liečia ne tik vaikus. Kaip futbolu mėgaujasi brazilai. Jiems tai ne tik sporto šaka, bet ir spektaklis, reginys, šventė ir net visas gyvenimas. Jei bus tik vien be jokios meilės sunkiai dirbama, o tikslas bus vien tik pergalė, nieko gero nebus. Kaip galima laimėti, daug kartų nepralaimėjus.

- Ar įmanoma, kad bent artimiausiu metu šalies vaikų futbole situacija nors kiek pradės keistis?

- Visiškai įmanoma. Lietuvos futbolas turi problemų, bet ateina nauji ir jauni žmonės, turintys idėjų, dirbantys ir norintys jas įgyvendinti. Tik gal jie ne visada greitai sulaukia palaikymo.

Turime jauną rinktinės trenerį, kuris yra daug matęs ir dalijasi ta patirtimi. Yra ir federacijoje žmonių, atsakingų už jaunimo ugdymą, kurių visai kitoks požiūris, paremtas geriausiais užsienio pavyzdžiais ir naujovėmis. Einame teisinga kryptimi, tik reikia daugiau palaikymo ir komandinio darbo, visiems siekiant bendro tikslo.

Man tiesiog tobulas yra Islandijos pavyzdys. Juk ši šalis į futbolą atsigręžė nenorėdama visus priblokšti Europos čempionate. Tiesiog buvo atkreiptas dėmesys į jaunimą ir įrengus daugybę aikštelių pasirūpinta, kad jis turėtų ką veikti ir kur sportuoti. Gal ir pas mus kada nors taip atsitiks. Bent aš tikiu dar to sulaukti.

- Tikrai optimistiškos viltys žinant, kad šiuo metu Klaipėdoje visi futbolininkai, nuo pačių mažiausių iki profesionalų, priversti tilpti viename stadione. Ir dar net draugiškai juo dalytis su kaimynais.

- Čia labai didžiulė problema. Jei žodžiu „didžiulė“ galima ją apibūdinti. Kol už tai atsakingi žmonės asmeniškai nepamatys, kaip ne tik vaikai neturi kur treniruoti, lipa vieni kitiems ant galvų, problemos sprendimas greičiau nepajudės. Dėl to kenčia treneriai, treniruočių procesai ir svarbiausia - vaikai. Jie negauna laiko, kuris turi būti skirtas tik jiems.

Tai anksčiau buvo galima žaisti paprastoje pievoje, vartais pavertus du medžius. Už lango XXI amžius ir jaunimas dabar visai kitoks. Aš galiu treniruotę padaryti miškelyje, tarp medžių. Tačiau kiek? Vieną ar dvi. Po to vaikai paklaus - „treneri, kur vartai“, ir trečiojoje nebepasirodys.

Klaipėdoje yra labai didelis susidomėjimas futbolu ir norinčių lankyti treniruotes tikrai netrūksta. Net ne visus sutalpiname. Todėl būtina jiems sudaryti sąlygas sportuoti. Tik eidami sveikatinimo ir švietimo keliu mes galime atitraukti vaikus nuo blogų dalykų. Vien tik drausdami mes nieko nepasieksime. Aš niekaip negaliu suprasti, kaip gali vaikų treniruotės būti mokamos.

- Sportuoti norinčių vaikų netrūksta, ar užtenka trenerių?

- Daug važinėju po šalį ir matau, kad turime daug gerų ne tik patyrusių, bet ir jaunų trenerių. Tačiau yra ir bėgančių iš Lietuvos. Palieka stiprias grupes ir išvažiuoja dirbti į užsienį. Vien iš vaikų futbolo trenerio atlyginimo šeimos neišmaitinsi. Aš taip pat dirbu ne tik treneriu, bet ir mokytoju. Gerai, kad šios mano veiklos susijusios.

- Gimtinę palieka ir joje užauginti jaunieji futbolo talentai.

- Kad jaunimas išvažiuoja į užsienį, skaudu nėra. Tačiau blogai, kai kartais apžiojamas per didelis kąsnis. Pamato išugdytą talentą, išveža į labai stiprų klubą ir pasodina ant suolo. Žmogaus nebematyti. Negalima tikėti, kad tokio amžiaus patekus į aukščiausią lygį visą laiką žaisi. O tobulėti gali tik žaisdamas. Tad gal geriau pasirinkti kad ir žemesnį, bet gana stiprų lygį, kad netektų vien tik trinti atsarginių suolelio.

- Ar nepasigendi pajėgiausių šalies komandų didesnio indėlio į jaunosios kartos auginimą?

- Dabar yra nemažai diskutuojama, kas yra geriau vaikams - likti futbolo mokyklose ar tapti klubų dalimi. Manau, kad Lietuvos klubams dar per anksti perimti visus vaikus. Mūsų šalyje nėra stiprių klubų, kurie galėtų pasigirti savo nusistovėjusiomis tradicijomis ir filosofija. Lietuvos čempionate pirmaujančios komandos dar visai neseniai išgyveno pačius prasčiausius savo laikus ir niekas negali garantuoti, kad tai nepasikartos. Užtenka tik pasitraukti rėmėjui ir vaikai nukentės pirmiausiai. Kol kas vaikais geriausiai gali ir turi pasirūpinti valstybė. Aišku, klubai gali prie to prisidėti, bet ne visi šiuo metu finansiškai yra pajėgūs tai daryti. Blogai būtų, jei vaikai taptų paprasčiausio sporto verslo dalimi.

- Kokią įtaką skatinant vaikus sportuoti turi tėvai?

- Auklėjimas pirmiausiai prasideda šeimoje. Joje paklojami pamatai. O tėvų yra visokių. Bendravimo su jais kultūra pas mus dar yra labai silpna. Trenerių darbas sunkus ir jie nori jį dirbti ramiai. Yra tėvų, kurie nurodinėja, kur ir kiek jų vaikai privalo žaisti, kišasi į treniruočių procesą. Tačiau yra ir labai gražių pavyzdžių, kai tėvai labai padeda ne dėl kokių nors savo asmeninių ambicijų. Jau pamažu pradeda formuotis ir futbolo bendruomenės.

Blogiausia, kai norima labai greito rezultato. Futbole jis pasimato vėliau. Ir jei vaikas šiandien žaidžia labai gerai, tai nereiškia, kad jis taip pat žais ir rytoj, ar taps labai geru futbolininku. Tas pats yra ir su neišsipildžiusiomis pačių tėvų svajonėmis, kurias bandoma išpildyti per vaikus. Tai labai trukdo, nes vaikai įspraudžiami į rėmus. O juk jie yra dailininkai, kurie piešia, ką patys nori. Tik reikia jiems padėti teisingai piešti. Todėl tėvai, treneriai, mokyklos, klubai, valstybė, žodžiu, visi turi veikti kartu siekdami bendro tikslo. O jis labai paprastas - kad vaikas augtų sveikas ir laimingas.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder