Vis prisimenu disko metiką Romą Ubartą, laimėjusį nepriklausomai Lietuvai pirmąjį olimpinį aukso medalį. Visuotinė euforija netikėtai išvirto į atskirų veikėjų uoliai kurstomą pavydo ir pagiežos laužą. Olimpinis čempionas kažkaip tyliai, iš pasalų, o vėliau ir viešai buvo pradėtas kaltinti nebūtais dalykais, neva tą auksą laimėjo neteisingai, kažką ten pažeidęs, kažką ne taip daręs. Nieko konkretaus, vien paskalos, užuominos, nutylėjimai, kalbėjimas puse lūpų...
Ir taip elgėsi ne kokių nors tarptautinių sporto organizacijų atstovai, bet savi, juodo pavydo kamuojami otelai. Atrodė, kad olimpinis čempionas parvežė namo ne aukso medalį, o kažkokią bjaurią ir nepagydomą ligą. Akivaizdu, kad buvo veikėjų, dažniausiai nieko gyvenime nepasiekusių, kuriems tas olimpinis auksas lyg rakštis sėdynėje, kurią traukdami, ko gero, jautė kažką panašaus į orgazmą. Ką galima pasakyti apie žmones, kurie kenkia kitiems be jokios naudos sau? Mizantropai, ko gero, būtų pats švelniausias apibūdinimas.
Įdomu, kad kai po metų iš Lietuvai eilinių nesėkmingų žiemos olimpinių žaidynių grįžo mūsų slidininkai, užėmę ten "prizines" vietas nuo galo, nė vienas otelas neišleido nė garso. Kai pagalvoji, o kam, juk viskas gerai - lietuviai savo vietoje, sąrašo gale, kur ir pridera jiems būti! Nei pavydo, nei pagiežos, visi laimingi ir patenkinti!
Mano dviratukas rieda nesustoja...
Panašus likimas ištiko ir legendinį dviratininkų trenerį Narsutį Dumbauską. Neabejotinam autoritetui, aukščiausios klasės specialistui, nuvedusiam į pasaulines aukštumas krūvą savo auklėtinių, atlaikiusiam baisų Sovietų Sąjungos sporto funkcionierių spaudimą, neteisybę ir patyčias, rankos nusviro čia, gimtojoje Lietuvoje.
Bėdos prasidėjo, kai jo auklėtiniai Seulo olimpiadoje nesivilko uodegoje, o laimėjo... tris aukso medalius! Suprantama, kad pasiekęs tokias viršūnes treneris norėjo jei ne kopti dar aukščiau, tai bent jau išsilaikyti esamame lygyje. Deja, tai mažai kam rūpėjo. Pradžioje viskas buvo puiku - gėlės, sveikinimai, plojimai. Visi lyg ir geranoriškai nusiteikę, maloniai šypsosi, per petį paploja, o reikalai nė iš vietos. Vėliau kažkaip nepastebimai, bet kryptingai ir užtikrintai treneris ir jo darbai pradėti menkinti: "persekiojimo rungtis nepopuliari, dalyvauja mažai valstybių, tad bepigu ten medalius laimėti", "ką čia kalbėti, kai gauni tokį finansavimą", arba "prie ko čia Dumbauskas, jei ne Maskva, medalius matytume kaip savo ausis" ir t. t. Laikui bėgant tai peraugo į neslepiamą priešpriešą, nebeliko palaikymo, darbai buvo akivaizdžiai žlugdomi. Supratęs, kad toliau dirbti nėra jokios prasmės, treneris pasitraukė.
KEITĖSI NUOMONĖS. Kažkada Rūtos Meilutytės treneris Džonatanas Rudas (Jonathan Rudd) buvo nešiojamas ant rankų, o vėliau "ekspertai" ėmė jį malti į miltus. Irmanto SIDAREVIČIAUS nuotr.
Pavyduoliai ir piktavaliai savo pasiekė, bet ar dėl to geriau tapo vyrų dviračių sportui, kuris kelis dešimtmečius gyvena vien prisiminimais apie tuos tris nelemtus aukso medalius? Klaipėdoje kaip paminklas pavyduolių pergalei stūkso trekas, kur jau seniai niekas nebesitreniruoja, o per metus įstengiama suorganizuoti vos vienerias dvejas varžybas. Miesto valdžia neapsikentusi leido ten įrengti teniso kortus. O ką darysi, reikės laukti, gal dviratukai kada nors vėl pradės judėti nesustodami?
O dabar svarbiausia, kad visi lygūs, ramūs, nė vieno išsišokėlio, niekas niekam nepavydi, niekas nedrumsčia ramybės. Dar viena rakštis ištraukta. Ko daugiau norėti - gyvenk ir žvenk!
Lietuviškas dėkingumas
Kai Rūta Meilutytė Londone laimėjo olimpinį auksą, jos trenerį britą Džonataną Rudą kone ant rankų nešiojome, raudonus kilimus klojome, ordinus ant krūtinės kabinome. Talentas, beveik genijus, aukščiausio lygio profesionalas!.. Ir kaip viskas staigiai pasikeitė po Rūtos nesėkmės Rio de Žaneire! Atrodė, kad visi tik ir laukė, kol ant jo bus galima pradėti pilti pamazgų kibirus: "trūksta kvalifikacijos, nežino metodikų, ne taip skirsto krūvius, ugdė jėgą, o reikėjo greitį, pasinaudojo mergaite, per metus žolė neužauga, o jis, matai, olimpinę čempionę užaugino!.."
Bet, gerbiamieji kritikai, jei esate taip didžiai kvalifikuoti, žinote metodikas ir kada bei ką reikia ugdyti ir per kiek laiko užauga žolė, kodėl beveik nieko negirdime apie jūsų pasiekimus? Pagaliau nejaugi jūsų kvalifikacija yra pasiekusi tokį lygį, kad sugebate tik niršti ir tyčiotis, bet neatkreipiate dėmesio į tai, kad auksą Londone laimėjo vaikas, o Rio dalyvavo jau subrendusi mergina, dar neseniai išgyvenusi visas su tuo virsmu susijusias problemas, visai kito kūno sudėjimo, kitokios fiziologijos ir motyvacijos. Be abejo, žinote, kad prie viso to reikia priprasti, reikia laiko, kantrybės ir požiūrio į sportininkę ne kaip į aukso medaliais kakojančią būtybę, bet kaip į žmogų.
O ką matėme? "Mūsų auksinė žuvelė", "mūsų auksinė žuvelė" - euforija ir sentimentais springo žurnalistai. O "žuvelė" - iš Europos į Aziją, iš vieno pasaulio krašto - į kitą. Ir visur triumfas, medaliai, rekordai, prezidentiniai ir vyriausybiniai priėmimai, labdaros fondai, filmavimas reklamai, traumos... Tuo pat metu bala žino kam iki didžiausių apsukų įsukamas konfliktas su rusų plaukike Julija Jefimova. Ar gali vaiko psichika atlaikyti tokius krūvius? Pagaliau juk sportininkas - ne robotas, jis turi teisę ir pralaimėti, kad ir kaip skaudu tai būtų. Tad gal specialistams reikėjo ramiai išnagrinėti tuos ir panašius klausimus, o ne kaip nuo grandinės paleistiems viešai pulti ką tik visų ant rankų nešiotą užsienio specialistą.
Visos šios istorijos rezultatas labai lietuviškas - pasimėgaudami apdergėme Lietuvai nusipelniusį žmogų ir likome labai patenkinti savimi. Kaip ir prieš daugelį metų, kaip visada! Taip ir knieti visa gerkle užplėšti: "Lietuviais esame mes gimę..."
Žvėriškai baisus skausmas
Kaip veikia tas destrukcinis mechanizmas, niekinantis atletų ir jų trenerių pasiekimus ir ilgiems dešimtmečiams į užribį nustumiantis atskiras sporto šakas?
[CITATA]
Iš pradžių reikia pasėti abejonę, t.y. į viešumą paleisti kokį nors gandą, ir zulinti juo žmonėms smegenis, kol jis pavirs abejone, o ilgainiui - plačiai aptariamu "faktu". Kitas būdas - iki isterijos išpūsti jau į viešumą patekusį įvykį. Sporte tai dažniausiai būna draudžiamų preparatų vartojimas.
Tokia bėda atsitiko ir mūsų sunkiaatlečiams Ramūnui Vyšniauskui ir Aurimui Didžbaliui. Suprantama, tai jų biografijų nepuošia, tačiau jie išlaikė visus reikiamus testus, sąžiningai atbuvo visas diskvalifikacijas. Lietuvos ir tarptautinės organizacijos jiems jokių pretenzijų nebeturi. R. Vyšniauskas jau penkeri metai nebesportuoja, A.Didžbalis, kaip ir kiti Lietuvos elitiniai sportininkai, reguliariai ir labai kruopščiai tikrinamas.
Žmonės, kurie labiau domisi sportu, supranta, kad stimuliatorių vartojimo problema nėra toks vienareikšmiškas dalykas, kaip iš šalies gali atrodyti. Juk sportininkai serga, o gydytojai jiems prirašo vaistų, kuriuose neretai pasitaiko nedideli kiekiai draudžiamų preparatų, kurį laiką išliekančių organizme. Pagaliau sportininkų legaliai vartojami maisto papildai ilgainiui yra įtraukiami į neleistinų sąrašą, o jų pėdsakai kraujyje ir kitur aptinkami net po kelerių metų. Be abejo, pasitaiko, ir sąmoningo piktnaudžiavimo atvejų. Visko pasitaiko ir ne vien sunkiaatlečiams! Dauguma žmonių tai supranta, smerkia ir atleidžia, tačiau toli gražu ne visi.
Spaudoje reguliariai pasirodo aistringų straipsnių, kalančių prie kryžiaus sunkiaatlečius ir jų trenerį Bronislavą Vyšniauską. Atrodo, kad jie daugiau nieko neveikia, kaip nuo ryto iki vakaro ryja dopingą. Tuo pat metu visuomenininkais prisistatantys veikėjai daro viską, kad Klaipėdoje neiškiltų specializuota sunkiosios atletikos salė, vienintelė tokia Baltijos valstybėse. Jie atakuoja savivaldybės administracijos darbuotojus reikalaudami pasakyti pavardes žmonių, kurie tai sugalvojo, kas pasiūlė įtraukti salės statybą į miesto strateginį planą, kam sumokėta už projektavimą. Jie nenuilsdami miesto tarybai rašo raštus, reikalaudami panaikinti visus su šiuo projektu susijusius sprendimus. Trumpai sakant - išduoti nusikaltėlius!
Keisčiausia, kad tokie veikėjai visas išgales skiria papjauti vištai, jau keleri metai Lietuvai ir Klaipėdai dedančiai auksinius kiaušinius. B. Vyšniauskas mieste įsteigė mini sunkiosios atletikos centrą, kur, be 80 miesto vaikų, treniruojasi visi pajėgiausi Lietuvos sunkiaatlečiai, studentai, šios sporto šakos veteranai. Griovėjams nė motais, kad per pastaruosius kelerius metus sportininkai iš olimpinių žaidynių, Europos ir pasaulio čempionatų, studentų olimpiadų ir kitų aukščiausio lygio varžybų atvežė daugiau nei 40 medalių, kad čia užaugo ir auga pasaulio ir Europos čempionai, olimpiniai prizininkai, kad čia sportuoja, o ne gatves šlifuoja moksleiviai, kad miestas, kuriame įvyko jau keturi Europos čempionatai, įtrauktas į pasaulio sunkiosios atletikos žemėlapį...
Kažkam dėl to labai skauda. Ir skausmas toks žvėriškai baisus, kad gyvenimas nebemielas.
Ir pabaigoje pora sakinių lengvam pamąstymui. Iš 27 Lietuvos lengvosios atletikos rekordų atvirame ore 15 pasiekta dar praėjusiame amžiuje. Dvylikai jų - nuo 30 iki 39 metų, o vieną prie žemės lenkia net 48 metų našta.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą