Olimpinės viršūnės papėdėje atsidūręs irkluotojas ant laurų nemiega

Irklavimas

Iš Šilutės rajono Stoniškių kaimo kilęs Einaras Šiaudvytis, jau užsitikrinęs teisę dalyvauti olimpinėse žaidynėse, poilsiu nesimėgauja. Užmigti ant laurų sportininkui neleidžia pečius užgulusi atsakomybė ir dėmesys.

Nuo penkiolikos metų irklų iš rankų nepaleidžiantis klaipėdietis tvirtino, kad dabartines aukštumas pasiekti nebuvo lengva. Teko praeiti ilgą, o kartais ir duobėtą kelią.

Pradžia - Stoniškėse

Dar besimokydamas mokykloje, E. Šiaudvytis pasižymėjo gera fizine forma, tad fizinio lavinimo mokytojas iš karto pastebėjo jaunuolio gabumus. Netrukus penkiolikmečiam vaikinui buvo pasiūlyta persikelti gyventi į Klaipėdą, kur ir gimė jo meilė irklavimui. Vien jau gyvenimas dideliame mieste, anot sportininko, tapo rimtu išbandymu.

"Man sudarė sąlygas tęsti mokslus Klaipėdoje, suteikė gyvenamą plotą ir aš pradėjau sportuoti. Iš pradžių buvo tikrai nejauku, bet atsirado gera draugų kompanija, su kuriais ir dabar sportuoju", - sakė E. Šiaudvytis. Pasak sportininko, besimokydamas Stoniškėse jis sėkmingai dalyvaudavo lengvosios atletikos varžybose, tačiau vėliau irklavimas tapo didžiausia aistra.

"Kurį laiką irklavau vienvietę valtį ir tik prieš keletą metų persėdau į dvivietę. Irkluojame kartu su kauniečiu Kęstučiu Kebliu. Vienas kitam tikome, tad bendras darbas davė vaisių", - džiaugėsi E. Šiaudvytis.

Olimpietis pasakojo, kad irkluotojo gyvenimas yra įdomus, nors ir labai įtemptas. Tenka dalyvauti begalėje pasiruošimo stovyklų, treniruočių, sportininkas netgi pajuokavo, kad porininko žmona suskaičiavo, jog vyras namuose per metus praleidžia tik tris mėnesius.

"Likusį laiką jis praleidžia su manimi", - juokėsi sportininkas.

Dienotvarkė kaip kariuomenėje

Treniruočių stovykloje sportininkų laukia griežtas režimas, tačiau laiko lieka ir pasivaikščiojimams.

"Iš ryto - mankšta. Po to pusryčiaujame, treniruojamės, pietaujame. Po pietų ateina laikas vakarinei treniruotei - iš viso per dieną susidaro penkios valandos darbo", - pasakojo E. Šiaudvytis. Sportininkas pasakojo, kad laisvu laiku bando kuo labiau atitrūkti nuo kasdienės rutinos.

"Laisvalaikį dažniausiai skiriu pasivaikščiojimams. Stengiuosi atsipalaiduoti, nueiti ten, kur daugiau žmonių. Skaitau knygas, klausausi muzikos. Kartais net labai garsiai", - sakė E. Šiaudvytis. - Paprastai šeštadieniais būna tik viena treniruotė, sekmadieniai visiškai laisvi, likusį laiką vyksta rimtas darbas".

Anot sportininko, ruošiantis olimpiniams startams, treniruočių grafikas tapo dar griežtesnis - stengiamasi ištaisyti visas klaidas. Pasak E. Šiaudvyčio, sunkiausia būna žiemą, kai nėra galimybių irkluoti.

"Kartais labai norisi paimti irklus į rankas, bet negali. Net specialūs treniruokliai neatstoja to malonumo, kurį pajunti plaukdamas valtimi, - sakė sportininkas. - Per žiemą atpranti nuo irklų ir kai vėl sėdi į valtį, rankos po pirmųjų treniruočių dažniausiai būna pūslėtos".

E. Šiaudvytis pripažino, kad kelialapis į olimpines žaidynes šiek tiek įpareigoja, nepaisant to, kad sportininkas turi būti visada pasirengęs.

"Kai pradėjau sportuoti, nelabai tikėjau, kad galiu pasiekti tokių rezultatų. Tačiau bėgant metams, augo pasitikėjimas savo jėgomis, įgavau patirties. Galbūt mano rezultatus lėmė ir sėkmė, - kuklinosi sportininkas. - Nežinau, kaip pavyks pasirodyti olimpiadoje, iškovota vieta priklausys nuo daugelio faktorių".

Gyvenimas ant ratų

Per savo karjerą sportininkams dažnai tenka palikti namus - tiek ruošiantis varžyboms, tiek jose dalyvaujant. Paskutinė E. Šiaudvyčio kelionė buvo į Lenkiją. Tai, pasak irkluotojo, buvo gera proga pabendrauti ir padirbėti kartu su kaimyninės šalies sportininkais.

"Mūsų ir Lenkijos sportininkų santykiai yra šilti. Dauguma iš jų yra mano pažįstami, nes aš priklausau vienam Lenkijos klubui", - pasakojo E. Šiaudvytis.

Sportininkas pripažino, kad dažnos kelionės kartais vargina. Olimpietis sakė, kad stovyklaujant užsienyje atsiranda tėvynės, artimųjų ilgesys. Per savo karjerą irkluotojas aplankė ne vieną šalį, bet labiausiai įstrigo Graikija.

"Įsiminė Atėnai. Dalyvavau jaunučių čempionate, nors ten ne itin sekėsi, bet parsivežiau gerų įspūdžių", - sakė sportininkas. - Paprastai, kai vyksti į varžybas, pasaulį matai tik per autobuso langą".

Sportininkas pripažino, kad išvykose lieka laisvo laiko, bet jis skiriamas ne pažintiniams pasivaikščiojimams, o poilsiui. Irkluotojams tenka ištverti keturių dienų varžybų maratoną, tad svarbi kiekviena poilsio minutė.

Sportininkai - taip pat žmonės

Paklaustas, kodėl jam patinka irklavimas, E. Šiaudvytis pašmaikštavo, jog todėl, kad ant kaklo užkabina aukso medalius.

"Patinka viskas. Startas, jaudulys, pats irklavimas. Būna sunku, užplūsta mintys "ko tu čia kankiniesi", bet prabėga kelios dienos ir vėl veržiesi į varžybas ar treniruotes", - pasakojo olimpietis.

E. Šiaudvytis prisipažino, kad jis, kaip ir daugelis irkluotojų, sportuoti pradėjo nemokėdamas plaukti. Anot irkluotojo, dar ir dabar jis nėra geras plaukikas. E. Šiaudvytis šmaikštavo, kad plaukti valtimi kur kas geriau, nei be jos.

"Pradžioje buvo visai baisu. Valtis tokia plona, sėdi lyg ant degtuko, bet kada gali apvirsti", - juokavo sportininkas.

Kalbėdamas apie poilsį, irkluotojas pasakojo, kad atostogos nėra ilgos. Pasibaigus sezonui, būna trys savaitės poilsio, kurios dažniausiai prabėga su artimais žmonėmis. Sportininkas džiaugėsi, kad jo draugė Milda jam nepavyduliauja. Anot jo, draugė nepyksta, kad didžiąją laiko dalį tenka praleisti be mylimo žmogaus.

Olimpietis prisipažino, kad apie vedybas dar rimtai negalvoja, bet kartais užplūsta ir tokios mintys.

E. Šiaudvytis noriai prisiminė, kaip susipažino su savo mergina.

"Su ja susitikome vienoje kavinėje. Mus abu pakvietė bendras draugas, kai pamatėme vienas kitą, tarp mūsų iš karto užsimezgė ryšys. Po to prasidėjo kvietimai nueiti išgerti arbatos, į kino teatrą", - sakė E. Šiaudvytis.

Kalbėdamas apie bendravimą su draugais, sportininkas pasidžiaugė, kad nuolat jaučia jų paramą ir dėmesį.

"Su draugais kartais nueiname į klubą, tada pasikraunu, atsipalaiduoju. Sportininkas toks pat žmogus, kaip ir visi, tik jis turi galvoti ir apie sportinius rezultatus", - sakė olimpietis.

Treneris - tarsi tėvas

Irkluotoją treniruoja klaipėdietis Liudvikas Mileška, kuriam olimpiados dalyvis negailėjo šiltų žodžių. Anot jo, treneris sportininkui kur kas daugiau, nei patarėjas.

"Per tuos metus treneris tapo tarsi tėvu. Kartu praleidžiame nemažai laiko, galime pasišnekėti praktiškai apie viską. Treneris visada pataria, jis kaip psichologas, visada pasiūlo geriausią variantą. Esu dėkingas Klaipėdos sporto centro treneriui L. Mileškai, kuris atvedė mane į sėkmės kelią", - pokalbį baigė sportininkas.

Tomas PRANYS