2018 m. rugsėjo 21 d. 04:44 val., penktadienis

Žmogaus istorija

Iš griuvėsių graibytas gyvenimas

(11)

2015-09-16, 12:00

Saturnina GRAUŽINIENĖ

Iš griuvėsių graibytas gyvenimas nuotrauka, foto

Pokarinis Klaipėdos gyvenimas buvo ir sunkus, ir įdomus. Mūsų tėvams, pergyvenusiems ilgamečio karo audras, patyrusiems artimųjų netektį, viską reikėjo pradėti iš naujo.

"Barachlavimas"

Pirmiausia - tarp namų griuvėsių rasti sveikesnį, gyvenimui tinkamą būstą, pasirūpinti kuru ir šildymui, ir maistui gaminti. Juk nebuvo nei dujų, nei elektros viryklių. Ieškoti šaukštų, puodų, patalynės, drabužių, baldų butui apstatyti, pradėti gyventi. O tai mes, vaikiukai, atlikdavom nepriekaištingai! Kasdien, užsrėbę balandų putros, vietoj mėsos prilaužytos juodos duonos trupinių ir užbalintos ožkos pienuku (prisiminus ir dabar seilė tįsta), susirinkę būrin viso kiemo vaikai eidavom "barachlauti". Lįsdavom į dar nevisiškai sugriautus namus, ropodavom į palėpes, rūsius, ir grįždavom apsikarstę puodais, keptuvėmis, žaislais, rūbais ir t.t. Vyresnieji vaikai rinkdavo tai, kas mamoms reikalinga, o mažesnieji neatsidžiaugdavom žaisliukais.

Rūpėjo žaislai

Iki šiol atsimenu, kaip įėjom į pusiau sugriautą namą, atidarėm duris, o ten plytų nuolaužose stovi pakrypusi, pradarom durelėm drabužinė spinta. Joje kabo suknelės, kostiumai, paltai. Iš lentynėlių dalis sulankstytų drabužių iškritę, kiti tvarkingai sudėti dar laikosi lentynose. Plati lova su sujaukta gražia, puria patalyne. Stebėjausi, kaip gali būti tiek drabužių, žaislų, valgių pas tuos žmones, kurie kažkur "trumpam išėjo"? Juk į "rybportą" atvykom tuoj po karo iš Vokietijos koncentracijos stovyklos, kur visi suvarytieji miegojo didelėje mūrinėje daržinėje ant šiaudų. Pirmuosius savo gyvenimo metus nemačiau normalaus gyvenimo, todėl man svarbiausia buvo žaislai. Pasiėmiau didelę vygę lėlei supti, kurioje ir pati ilgokai susirietusi supausi. Kiti, vyresnieji, susirinko iš spintutės knygų, stiklainį raugintų burokų (kokią sriubą mamytė išvirė!). Tik tada likau nesupratusi, kodėl mamytė man, taip džiaugsmingai pasakojusiai, ką ten matėm, tik glostė galvą, o nusisukusi braukė ašaras.

Su mama, broliuku ir sese (viduryje)

Lobis

Didžiausią laimikį, kuris taip pat įstrigo atmintin, radom Nemuno gatvėje, buvusioje jūreivių mokykloje (po to Jūrininkų ligoninė) pastate. Susilenkę įlindom į apgriautą pusrūsį. Sienos - tik nuolaužos, o ant jų kybojo samčiai, puodai, apgriuvusiose lentynose - daugybė metalinių dubenėlių, lėkščių, stalo įrankių. Tikriausiai ten buvo valgyklos virtuvė. Kažkas iš vyresniųjų vaikų nubėgo pakviesti mamų, o jos ten ir prisirinko ko reikėjo. O aš, kaip visada, šmirinėjau tarp plytgalių, ieškojau lėlyčių. Ir, kaip dabar galvojų, didelė nelaimė pykčio, pavydo nepripažįsta. Nei tarp vaikų, nei tarp mamų (mūsų visų tėveliai buvo žuvę) niekad nebuvo rietenų, nesutarimų dėl rastų daiktų, tik susitarimai tarpusavyje: "Gal tau tas labiau patinka? Imk. Tu turi daugiau vaikų. Imk." Tiesiog viena darni šeima.

Apgavikas Moišė

Be "barachlavimo" dar rankiojom kaulus, skudurus, gelžgalius. Kai kieman užvažiuodavo brikelė su skambučiais tempiama palaiko kuino, "targovščikui" Moišei nešdavom savo "brangenybes", už tai gaudami pilkę su gumike (toks sviedinukas), kelis čiulpinukus, kaspinėlį kasytėms. O kai sužinojom, kad tas Moišė mus labai apgaudinėja, susiradę apgriuvusį vežimėlį, ridendavom savo rakandus į toliau įsikūrusį priėmimo kioską, pas kitą sąžiningesnį Moišę. Jis atsiskaitydavo pinigais. Laimingi bėgdavom juos atiduoti mamytėms. Atlikę "rimtus" darbus, kieme žaisdavom, dažniausiai "Skelbiu skelbiu karą", "Batsiuvį", "Klases", šokinėdavom per virvutę. O žiemą nusilipdę iš sniego avių, ožkų, arklių, pagal gumuliuko dydį juos skirstėm ir ganėm, kol peršalus nejausdavom pirštų.

Tėveliai su sese, kai Saturninos dar nebuvo
(fotografuota Tauragės E. Konienės fotoateljė)

Autobusų nebuvo

Netrukus sesuo su broliu pradėjo lankyti I vidurinę mokyklą (dabar Vytauto Didžiojo). Keldavosi anksčiausiai ir pėsti nuo "rybporto" eidavo į savo šviesulėlį - mokyklą. Autobusai dar nevažinėjo. Pirmieji trumpasnukiai autobusiukai pradėjo važinėti ar ne 1947 metais? Kas dabar tokį atstumą kasdien vaikščiotų? Kai išgirsdavom, kad į M. Melnikaitės (dabar I. Kanto) gatvės parduotuvę atvežė duonos, tuoj susiburdavom į vaikų gvardiją ir pėsti nukakdavom tenai. Atstovėję 2 val. ilgiausioj eilėj, gaudavom kepalėlį juodos ir pusę kepalėlio baltos duonos. Laimingas neši duonelę namo, o ji kvepia! Dabar, iš toli atsigręžus, atrodo - tai vargom! Tačiau tuo metu mes buvome pilni vaikystės džiaugsmo. Kaip galėtų būti kitaip, net negalvojome. Na ir kas, kad dažniau esi alkanas negu sotus, kad ploną juodos duonos riekutę persilauži per pusę ir vaizduodamas, kad viena pusė lašinys, o kita duona, kandi po kąsnelį nuo abiejų, aiškiai burnoje jausdamas lašinių skonį. Vaikystė viską užtušuoja. Tikriausiai tam, kad taip greitai nepalūžtum užaugęs, susidūręs su tikru vargu.

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Negi

2015-10-13   01:57

IP: 85.232.138.203

norite pasakyti, kad dabar turėtume kalbėti rusėniškai, naudotis kirilica ar rašyti lenkiškai (kaip nors "po prostu", o gal graikiškai)? Dabar!

"Lietuvos patriotams"

2015-10-08   19:21

IP: 84.46.246.14

isitraukiu i diskusija ir man idomu kada gi atsirado rasytine lietuviu kalba ir kokia naudojo iki jos atsiradimo???išsimokslinimo spragos na rodykit kur jos??

> "Lietuvos patriotams"

2015-10-08   14:43

IP: 78.56.73.87

Mėgini juokauti ar šiaip išsimokslinimo spragas demonstruoji?

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Žmogaus istorija

1924 m. Įsrutyje buvo pastatytas paminklas 12-ajam lietuvių ulonų pulkui, įkurtam 1860...

Stanislavas Kaueris. Karaliaučiaus skulptorius nuotrauka, foto

Neseniai archyvuose šių eilučių autoriaus rasta Bagdanavičių šeimos tremties byla - unikalus...

Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai - Darbėnų žydų paskutinė viltis (I) nuotrauka, foto

"Jeigu ne Nemuno potvynis, Druskininkuose nunešęs mūsų namelį, gal ir šiandien ten...

Nuo Uchtos konclagerio iki Marijos Taikos Karalienės bažnyčios (2) nuotrauka, foto

"Niekada neturėjau baimės jausmo: nei tuomet, kai į miškus pasitraukiau, nei konclageriuose,...

Nuo Uchtos konclagerio iki Marijos Taikos Karalienės bažnyčios nuotrauka, foto

Irkluotojų pergalės Kaliningrade ir Kupiškyje nuotrauka, foto

Sportas, Klaipėdos irklavimo centro atstovai pastarosiomis dienomis varžėsi Kaliningrade ir Kupiškyje. Į Klaipėdą...

KUL medikai apie žmonių naivumą: tai vos nekainavo gyvybės nuotrauka, foto

Sveikata, Klaipėdos universitetinės ligoninės medikai priblokšti, to jų praktikoje dar nėra buvę:...

L. Williamsas: „Džiaugiuosi vėl galėdamas būti savimi“ nuotrauka, foto

Sportas, Į Klaipėdą iš Panevėžio persikėlęs Lorenzo Williamsas uostamiestyje rado keletą bičiulių...

Biudžetą papildė 4 mln. eurų „bešeimininkių“ lėšų nuotrauka, foto

Lietuva, „Tokiu būdu 4 milijonai eurų buvo pervesti į Lietuvos biudžetą, o ...

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...