1979 m. Čikagoje išleistoje atsiminimų knygoje "Jūrų keliais" jis aprašo buvusių Lietuvos prekybos laivyno laivų-dvynių "Kretinga" ir "Utena" paskutinį reisą, apie kurį jam papasakojo pas jį į namus netikėtai atvykęs buvęs Lietuvos prekybos laivyno jūreivis. Pastarojo pavardė knygoje jo paties prašymu buvo pakeista ir jis pavadintas Eduardu Venckumi.
Kirviu sudaužė radiją
1941 m. E. Venckus buvo "Kretingos" jaunesniuoju jūrininku. Laivas tada jau buvo sovietinės valdžios nacionalizuotas ir priskirtas Latvijos laivininkystei. Jis bazavosi Rygos uoste ir plaukiojo su SSSR vėliava, nors jo pavadinimas liko nepakeistas.
Nors sovietinė valdžia ir trimitavo apie "džiaugsmingą" Baltijos šalių savanorišką prisijungimą prie Sovietų Sąjungos, bet pati šia propaganda netikėjo. Laivuose netrukus atsirado kapitono ir įgulos prievaizdai: "politrukai" ir ginkluoti kariai, buvo vengiama vienataučių įgulų, todėl "Kretingoje" buvo tik keturi lietuviai. Laivo kapitonas buvo latvis Valdis Mileris, kiti įgulos nariai - latviai ir estai.
KAPITONAS Bronius Krikštopaitis laivo "Marijampolė" denyje 1937-1938 m.Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.
1941 m. birželio 22 d. laivui esant Saremos saloje, Kuresarės uoste, per radiją buvo išgirsta žinia apie prasidėjusį nacistinės Vokietijos ir SSSR karą. Kadangi jis sovietams prasidėjo netikėtai ir nesėkmingai, laivo "politrukas" kirviu sudaužė radijo aparatą, kad jūreiviai neklausytų užsienio radijo stočių ir nesužinotų apie sovietinės armijos nesėkmes.
Krovinys - tremtiniai
Netrukus laivas, prikrautas lentų krovinio, išplaukė į kitą Estijos uostą Piarnu. Čia atvykus uosto darbininkai į laivą nebuvo įleisti. Vietoj jų vidun pasipylė sovietinės armijos kariai, kurie skubiai tempė lentas lauk ir čia pat krantinėje jas mėtė į krūvas.
Iškrovus laivą, į prieplauką pradėjo riedėti sunkvežimiai su suimtais estais. Mosuodami šautuvais su pamautais ant jų durklais kareiviai, ragindami šūksniais "greičiau, greičiau", į laivą varė pasmerktuosius tremčiai - išsigandusius moteris, vyrus ir vaikus. Šis šiurpus vaizdas laivo įgulai buvo be galo skaudus, kai draugiški ir ramūs estai sovietų užgrobtu Lietuvos laivu buvo išvežami į tremties nežinią, o galbūt - ir į pražūtį.
Kai nedideliame laive buvo prigrūsta daugybė žmonių, denyje neliko vietos ir kur apsisukti. Po ilgo laukimo kapitonas iš sovietinių saugumiečių gavo įsakymą plaukti į gretimą Hapsalu uostą, kur tremtiniai buvo susodinti į čia laukiančius sunkvežimius ir išvežti nežinoma kryptimi.
KARO LAIVAS "Antanas Smetona" 1935 m. Klaipėdoje, Danės upėje, remonto metu. Laivo bocmano Kazio RUŠINO archyvo nuotr.
Užplaukė ant minų
1941 m. liepos 15 d. "Kretinga" atplaukė į Talino uostą. Iš ten netrukus vėl į laivą susodinus tremiamus estus, jis išplaukė į Leningradą. Iš ten "Kretinga" rugpjūčio 11 d. pasiekė Kronštatą. Šis dar caro laikais įkurtas karinis uostas-tvirtovė buvo gerai parengtas gynybai, smarki priešlėktuvinė ugnis nuvydavo karinius nacių lėktuvus.
Čia "Kretinga" pasikrovė maisto produktų: lašinių, kumpių, dešrų, taip pat nemažai rusiškos degtinės. Visa tai buvo skirta Talino uoste stovėjusiam kreiseriui "Kirov". Pasikrovusi krovinį, "Kretinga" kartu su automobilių pakrautu laivu "Utena" buvo įtrauktos į 17 laivų konvojų, kuris, saugomas karinių laivų, naktį iš rugpjūčio 13 į 14 dieną apleido Kronštatą ir išplaukė į Suomių įlanką.
Nežiūrint gausios karo laivų palydos, konvojaus laivai vienas po kito pradėjo skęsti. Pirmasis paskendo "Kretingos" dešinėje pusėje plaukęs ir ant minos užplaukęs estų laivas "Vadim". Netrukus pasigirdo kitas duslus sprogimas, į Suomių įlankos gelmes nusinešęs "Kretingos" kairėje plaukusį laivą "Utena". Tada visi suprato, kad konvojus įplaukė į minų lauką, apie kurį iki tol nebuvo žinoma.
"KRETINGA" gabena cemento krovinį. 1937-1938 m. LVCA nuotr.
Nusprendė bėgti
"Kretingos" kapitonas V. Mileris, matydamas, kad laivui gresia rimtas pavojus, nusprendė sustoti, ir laivas išmetė abu inkarus. Į jį netrukus buvo įsodinta dalis išgelbėtos nuskendusio laivo "Vadim" įgulos. Netrukus į vandenį buvo nuleistos dvi gelbėjimo valtys. Vienoje iš jų buvo E. Venckus ir laivo jūreivis estas. Jie laivo skendimo atveju turėjo būti pasiruošę gelbėti laivo įgulą ir be kapitono įsakymo negalėjo palikti valties.
O "Kretingos" laive buvusieji sovietiniai kariai, nė negalvodami apie tykančius pavojus laivui ir žmonių gyvybėms, uoliai puolė naikinti degtinės ir maisto atsargas. Matydami makabrišką lėbavimą, gelbėjimo valtyse sėdintieji nusprendė dezertyruoti plaukdami Suomijos krantų link. E. Venckus paprašė jų palaukti ir grįžo į laivą pasiimti šiltesnių drabužių. Deja, kiek užtrukęs, laukiančių valčių neberado. Jos jau buvo išplaukusios Suomijos krantų link, ir vėliau sužinota, kad sėkmingai juos pasiekė, nes vienoje iš valčių buvęs lietuvis jūreivis Artūras Gureckas laimingai sugrįžo į savo namus Kaune.
GARLAIVIS "Utena" 1937-1938 m. Lietuvos jūrų muziejaus archyvo nuotr.
Naciai pavaišino arbata su romu
Rugpjūčio 15-osios rytą "Kretingos" įgula išgirdo grėsmingą bombonešio burzgimą. Prisiartinęs nacių lėktuvas laivą apšaudė iš kulkosvaidžių, vėliau supratęs, kad laivas negali priešintis, pikiruodamas ant jo numetė bombą.
Laivui pradėjus skęsti, įgula šoko į jūrą. Tą padarė ir E. Venckus. Iškilęs į vandens paviršių netoliese pamatė tuščią gelbėjimo valtį, į kurią įsiritęs, į ją įtraukė ir laivo inžinierių, plaukti nemokantį laivo kūriką, krovinio palydovą rusą ir paskendusio laivo "Vadim" kapitono žmoną, kuri per trumpą laiką skendo net du kartus ir buvo ištikta nervinio šoko.
Vėliau dar buvo išgelbėtas karo laivyno karininkas rusas, du jūreiviai ir laivo "Vadim" antrasis šturmanas estas. Jis gerai pažinojo Suomių įlanką ir jos pakrantes, todėl perėmė vadovavimą, E. Venckui paliepęs užsiimti valties vairavimu. Po 4 valandų sunkaus irklavimo lūžo valties vairas, bet tolumoje jau matėsi Estijos krantai. Visus jaudino klausimas, kas krante: naciai ar sovietinė kariuomenė. Pasiekus krantą, netrukus iš krūmų nuaidėjo šūvis ir iš ten pasipylė nacių kareiviai, tarp kurių buvo ir suomių. Jie Baltijos kraštų piliečius sutiko maloniai.
Išsiaiškinus buvusių įvykių aplinkybes ir surašius skendusiųjų asmens duomenis, jie buvo pavaišinti arbata su romu, pavalgydinti ir apnakvydinti. Netrukus E. Venckus su savo likimo draugais latviais ir estais pasiekė Rygą. Vėliau buvo išvežti į karo belaisvių stovyklą Pagėgiuose.
Iš ten po kurio laiko E. Venckus, laivų "Kretinga" ir "Utena" paskendimo liudininkas, buvo paleistas ir laimingai sugrįžo į tėvų namus Radviliškyje. Jo dėka B. Krikštopaitis ir knygos "Jūrų keliais" skaitytojai sužinojo apie paskutinį laivų "Kretinga" ir "Utena" reisą bei jų žūties aplinkybes.
Turėtų būti paveldas
Šiandien Suomių įlankos dugne šalia Estijos krantų netoli vienas kito ilsisi 4 nuskendę lietuviški laivai - "Kretinga", "Utena", "Panevėžys" ir "Prezidentas Smetona". Laivas "Panevėžys" nuskendo 1939 m. lapkričio 13 d. plaukdamas su druskos kroviniu iš Leningrado, kai audros metu dėl laivo kapitoną pavadavusio šturmano navigacinės klaidos užplaukė ant povandeninių uolų. Tada žuvo ir laivo telegrafistas Ignas Prapiestis bei šturmanas Povilas Pažemeckas.
Vienintelis didesnis Lietuvos karinių jūrų pajėgų laivas "Prezidentas Smetona" sovietų buvo užgrobtas 1940-ųjų birželį. Pakeitus pavadinimą į "Koral", laivas buvo įtrauktas į Baltijos karinį laivyną. Karo metais kaip minų traluotojas dalyvavo kovose prieš nacistinę Vokietiją. 1945 m. sausio 11 d., lydėdamas laivų vilkstinę, plaukusią iš Helsinkio į Taliną, užplaukė ant minos ir nuskendo. Žuvo 28 jūrininkai.
Artėjant Lietuvos valstybės nepriklausomybės paskelbimo 100-osioms metinėms, surasti šiuos svarbius mūsų šalies istorijai laivus būtų svarus indėlis į Lietuvos jūrinio, istorinio ir kultūrinio paveldo išsaugojimą, atsivertų galimybės Estijos tarnyboms juos paskelbti povandeniniu istoriniu-kultūriniu saugotinu paveldu. Bendra Lietuvos ir Estijos mokslininkų ir istorikų ekspedicija ieškant šių laivų būtų puikus Baltijos valstybių bendradarbiavimo, ko šiandien neretai pasigendama, pavyzdys.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą