Pirmoji didesnio formato jūsų knyga "Generuotos kalbos mutacija" išėjo 2003 metais. "Ežerožemę" pradėjote kurti dar 1997 m. Kodėl taip ilgai? Rašytojai leidžia po keletą knygų per metus.
Aš niekur neskubu. Parašyti tekstai, mano nuomone, turi pabūti. Po kurio laiko aš juos arba perrašau, arba publikuoju tokius, kokie jie buvo parašyti, o dalis jų taip ir lieka tik eskizų sąsiuviniuose. Knyga "Ežerožemė" yra rinktinė, bet turi ir siužetą.
Jos kūrybinis procesas buvo ilgas ir sudėtingas. Pirminė mano idėja buvo išleisti savo tekstus "čiabukais" - mažo tiražo ir mažos apimties knygelėmis. Esu tokių "čiabukų" išleidęs dar 1997 metais. Tačiau vėliau tekstai pildėsi, plėtėsi. Ilgai ieškojau rakto, kaip juos atrakinti, koncepcijos. Kai jau sugalvojau, tada šešerius metus nepavyko gauti finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos knygai išleisti. Pagaliau gavau ir išleidau.
Ką reiškia knygos pavadinimas?
Ežerožemė - tai tokia sąmonės būsena, kai vienu metu esi ir savyje, ir jauti, kas vyksta išorėje. Tai pasaulio patyrimo laukas, stichijos, gyvybės atsiradimas, vanduo ir žemė yra susiliejančios, susipinančios terpės.
Knygą sudaro 13 skyrių po 13 eilėraščių. Tokia buvo ir ankstesnės mano knygos sandara. Kodėl 13?
Kompoziciškai ir struktūriškai 13 yra pakankamas skaičius atskleisti vienai temai, kad knyga nebūtų efemeriška. Iš viso yra 169 tekstai, sukomponuoti į du didelius pasakojimus-skyrius: "Skaidiškės" ir "Jungėnai". Skaidiškės - tamsioji laiko pusė, nematomas "aš", vandenų gelmė ir dugnas. Jos tekstai yra niūrūs, dekonstruktyvūs. Jungėnai - šviesioji erdvės dalis, permatomas "tai", žemės lengvumas, jos tekstai orientuoti į šviesą, į savęs pažinimą, atsiskleidimą.
Koks knygos žanras?
Tai yra eilėraščių romanas. Yra jame eksperimentavimo, kuris man visada buvo artimas, yra naujų poetinių formų ir išraiškos priemonių, yra ne tik poezija, bet ir proza, vienas skyrius antiesė, taip pat yra konkrečiosios poezijos ir dvi poemos "Mylintis organizmas" bei "Jūrų valstybė".
Tekstai rašyti įvairiais laikotarpiais. Yra visas skyrius ankstyvosios lyrikos. Man tie eilėraščiai labai mieli, paprasti, dominuoja baltosios eilės. Man labai svarbus knygos vizualumas.
Knyga yra 360 puslapių apimties ir išleista 360 egzempliorių tiražu.
Labai mažas tiražas?
Poezijos knygų poreikis nėra didelis. Jas sudėtinga realizuoti, o spauda kainuoja. Tad pagal biudžetą ir ankstesnius skaičiavimus pasirinktas toks kiekis.
Prie kiekvieno teksto knygoje yra iliustracija. Į akis krenta vaizdai iš Klaipėdos. Pakomentuokite "Ežerožemės" vaizdus.
Pirmoje dalyje dominuoja fotografijos, koliažai, antrojoje - žemėlapiai. Nors gyvenu Vilniuje, tačiau Klaipėda yra mano gimtasis miestas, jaučiu jai sentimentus, domiuosi Klaipėdos praeitimi sovietiniu laikotarpiu, istorinėmis peripetijomis. Todėl knygoje atsirado Hitlerio fotografija Teatro aikštėje. Ši fotografija publikuota prie manifesto, kuriame lyrinis subjektas dėsto, koks yra poeto vaidmuo politiniame valstybės gyvenime.
Prie vieno eilėraščio panaudojau Albino Stubros fotografiją su laivo profiliu. Pateko ir monumentas tarybiniams kariams, Anikės aikštė, Klaipėdos apylinkių sena fotografija, pasakojanti mano senelio istoriją.
Knygoje sudėti eilėraščiai yra gimę daugelyje pasaulio valstybių, į kurias keliavau per tuos metus. Tad knygoje yra ir globalaus pasaulio vaizdų.
Esate ne tik poetas, bet ir leidėjas, architektas. Kokią jūsų gyvenimo dalį užima poezija, kada ir kaip ji ateina?
Jau daug metų labai mažai rašau, tačiau poezija visada buvo labai svarbus saviraiškos ir minčių sudėliojimo būdas. Knyga kaip terapija išreiškia tam tikrą sąmoningėjimo proceso etapą, joje sugulė mintys apie tai, kas aš esu, kur einu, kuo noriu tapti. Manau, kad poezija neegzistuoja atsieta nuo visa kita, eilėraštis visada gali būti platesnio konteksto dalis.
Tomo S. Butkaus knygą "Ežerožemė" galima įsigyti internetu knygyne "Eureka".
ozono dramblys
jie nebekalba jie barška
makaluodami savo baranka
berdami pelenus
jie nebeina
jie varo kramtydami gumą
kartodami okai ir ka-ira -
istoriją vertą trijų serialų
kirčiuoja matj-ina te-vina
užsivežę žybsi pedalais
šviesoforo lempelėms --
užprogramuoti kaip civilizacijos potvynis
nešantis mūsų atomo triukšmą
prisidengusį savo vaizduotės skyle
pro kurią dabar lenda
keisčiausi gyvūnai:
ozono dramblys
išsitraukia iš tinklo
ir įdomiausių dalykų ašigalyje
mus visus pasiunčia
xxxuj
(priedainis)
--
kožini bičai
dažytos čiuvychos
kas jūsų grožį
nujobinį tiki?
-- -
-------- --------
-- -- --- -
-- ---
--
poeto valstybė
bet visa tai nesvarbu. šis tekstas tik tam, kad neužmirščiau.
kad užfiksuočiau tai, ką buvau pastebėjęs. kad dar
turėčiau pakankamai aštrų savo buvimo įrodymą. nes
poetas nėra abstrakcija. veikiau absorbuojantis galios
simbolis prisitaikantis prie savo susikurtų ir išsibraižytų
geografinių tapatumų kažkieno užmautų ant socialinio
kūno - lyg nesaugu šį pasaulį būtų matyti kitokį. galbūt todėl
nebeegzistuojančioje valstybėje gimę ir patys gyvena taip
lyg jų nebūtų. kitaip kaip būtų galima paaiškinti maniakišką
jų rūpestį kasdienybe. lyg nebūtų valstybės fikcijos. lyg
nebūtų kontrolės prasmės gimdančios sąvokų abrakadabras -
prieraiškumą atsakomybę ir laisvę. ką bendro su tuo turi poetas.
valstybei reikia poeto. jai reikia pagrįsti savo prieraišumą
prieraišumą institucinei tuštumai mintančiai fikcijos
tobulumu. prieraišumą kalbos konteineriui į kurį sumesta
visa kas toje valstybėje dar liko. tik poetui nereikia valstybės.
poetui nereikia prieraišumo.
kokią atsakomybę jis jaučia asmeninius išgyvenimo
malonumus paversdamas tautos egzistenciniu klausimu? ar
poeto pareiga rašyti (arba nerašyti) laikytina atsakomybės
ženklu? ar poetas pakėlęs ranką prieš savo artimą galėjo ją
pakelti prieš save? silpnumo akimirką iš atsakomybės lieka
tik neatsakyti klausimai: valstybės fikcija; sugadinta pasaulio
kaip poetinės materijos retransliacijos įranga; miręs poetas
ir paskutinis jo įrašas: DABAR AŠ ESU VALSTYBĖ
ps
ir dar
poeto laisvė yra aukščiausia disciplinos forma
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą