Trumpam sustosiu apsidairyti, pakelsiu akis į žydrą dangų, kontrastuojantį su terakotine pastatų spalva, į nosį skverbsis senų laiptinių kvapas. Iš tokių kiemų išeinama dažniausiai pro vartus. Todėl akimis greitai surasiu juos - arką, pro ją tekės akinanti šviesa. Pasuksiu ten.
Širdis pradės tuksėti greičiau, primins apie save. Jaudulys kils link gerklės, bet žingsnių nelėtinsiu. Priešingai - kojos likusį atstumą matuos šuoliais. Tik prie pat išėjimo, tarsi sapne, koja sustings ore, o po to lengvai nusileis ant grindinio.
Trumpam užsimerksiu - aš tikrai nesapnuoju. Po sekundės mano akys pamatys tai, ką seniai regėjau tik prisiminimuose. Juos sukau ir sukau, tarsi mieliausią meilės sceną iš kažkada matyto filmo.
Aikštė bus užlieta vakarėjančios saulės šviesos, minia šurmuliuojančių žmonių laimingais, besišypsančiais veidais. Matysiu spalvotus lauko kavinių stogelius, po jais - staliukai, tarp kurių lakstys padavėjai. Jie bus sukaitę, pavargę, bet laimingi. Jų iškeltose rankose padėklai su garuojančiu maistu, užkandžiais ir gėrimais. Akimirkai mane apakins šokantys saulės zuikučiai stikluose, nosis užuos maloniausius kvapus - pražydusių petunijų, maisto ir vyno... Ausys pagaus nuostabiausią garsų mišinį, susijungiantį į mieliausią vasaros vakaro melodiją: muzikos garsų, juoko ir indų skambesį...
"Vakarinis pasivaikščiojimas", drobė, akrilas, bronza.
Dalios Kirkutienės paveikslas.
Rašyti komentarą