Turistai, gamtos mėgėjai ir šamanai prie Baikalo plūsteli vasarą. Žiemą pamatyti užšalusį, skaisčiai mėlyna spalva spindintį ir įspūdingais varvekliais apaugusį Baikalą yra didžiausia fotografų svajonė. Keliautoja, fotografė Daiva Mikuckaitė šią svajonę išpildė kovo mėnesį. Tada, kai visas pasaulis sustojo ir užsidarė nuo koronaviruso pandemijos, moteris su keliomis bendramintėmis iš Lietuvos vienos pačios mėgavosi Baikalo stebuklais.
Traukinio meditacija
Kelionė iki Baikalo iš Lietuvos - tolima. Skrydis į Maskvą, o iš ten galima skristi į Irkutską, tačiau Daiva pasirinko kitą alternatyvą - kelionę traukiniu.
"Transsibiro ekspresu" iki Irkutsko iš Maskvos važiavome tris paras ir dvi valandas. Kaina - tokia pati, kaip skrendant lėktuvu (tą padarėme grįždamos), tačiau važiavimas greituoju traukiniu - viena iš šios kelionės unikalių patirčių. Traukinys buvo apytuštis. Kadangi mūsų kelionė - ne sezono metu, tad turistės traukinyje buvome vienintelės. Kiti keleiviai važiavo ne tokius didelius atstumus.
"Transsibiro ekspresas - labai tvarkingas, švarus, patogus traukinys. Kiekvieną dieną kajutės yra išvalomos, tualetai blizga. Viename vagone įrengtas puikus dušas. Žinoma, svarbiausias vagonas traukinyje yra restoranas.
Kelionė traukiniu - lyg meditacija. Važiuoji, nieko neveiki, žiūri pro langą ir ilsiesi. Rusijos vaizdas pro traukinio langą - monotoniškas, beveik nekintantis, tačiau nepaprastai raminantis: baltas sniegas, balti beržynai ir didelės upės. Tarp jų įsiterpia maži miesteliai su mediniais namais ir retsykiais išnyra koks nors didelis miestas: Omskas, Krasnojarskas", - pasakojo D. Mikuckaitė.
Iš Maskvos iki Irkutsko Transsibiro ekspresu lietuvaitės važiavo tris paras ir dvi valandas.
Amžinoji ugnis Irkutske
Irkutskas, esantis 66 km nuo Baikalo ir Angaros upės, keliautojas sužavėjo kaip aukštos kultūros ir mokslo centras.
"Dabar daugiau kaip 600 tūkst. gyventojų turintis miestas įkurtas XVII a. ir yra įtrauktas į istorinių gyvenviečių sąrašą. Jame skaičiuojami net 685 istorijos ir kultūros paminklai. Architektūrai būdingas stilių susimaišymas: Rytų ir Vakarų motyvai, rusų stilius, net mauritaniškas. Mus labai sužavėjo medinės architektūros kvartalas pačiame miesto centre. Jo namus puošia įspūdingi medžio raižiniai, langinės", - dalijosi įspūdžiais pašnekovė.
D. Mikuckaitė papasakojo, kad Irkutskas turi labai seną muziejų tradiciją. "Dar 1782 m. miesto viešojoje bibliotekoje gubernatorius F. N. Klička ir gamtininkas Erikas Laksmanas atidarė nedidelį muziejinį kabinetą, kuris žinomas kaip pirmasis muziejus ne tik Sibire, bet ir visoje Rusijoje. Muziejinę ir mokslinę veiklą Irkutske labai išplėtojo lenkų tremtiniai, atsidūrę čia po 1863 m. sukilimo.
Moksleivių garbės sargyba prie amžinosios ugnies Irkutske
Šiuo metu Irkutske veikia ne tik istorijos, kraštotyros, geologijos, faunos, zoologijos, aviacijos, meno muziejai, penki profesionalūs teatrai. Deja, pažiūrėti spektaklio mums nepavyko - teatrai užsidarė dėl karantino", - pasakojo D. Mikuckaitė.
Restauruota cerkvė Irkutske.
Vienas keisčiausių ir netikėčiausių dalykų, kuriuos išvydo Irkutske, lietuvėms buvo sargyba prie amžinosios ugnies. "Nebūčiau pagalvojusi, kad kur nors pasaulyje dar gali būti toks dalykas. Ypač Irkutske, kurio Antrasis pasaulinis karas net nebuvo pasiekęs. Čia buvo plėtojama karo pramonė, gydomi sužeistieji, tačiau karo veiksmų nebuvo. Karo aukoms atminti mieste įrengtas memorialas, kuriame nuolat dega ugnis. Prie tos ugnies visą dieną pamainomis garbės sargyboje budi moksleiviai", - stebėjosi D. Mikuckaitė.
Prie Angaros ištakų
Baikalo apylinkės visame pasaulyje garsėja unikalių ir labai brangių mineralų radavietėmis. Nefritas, čeroitas, serafinitas - tai akmenys, kurie atrandami išskirtinai vienoje vietoje pasaulyje, Sajanų kalnuose, čeroitas - prie Čaros upės. Užsukusios į privatų geologijos muziejų, keliautojos išvydo mineralus, kurie kainuoja milijonus dolerių. "Ne tokie brangūs pakabukai ir apyrankės su nuostabiais mineralais tapo pagrindiniais mūsų suvenyrais", - džiaugėsi Daiva.
Vietoje, kurioje iš Baikalo išteka Angaros upė, keliautojos sustojo Listviankos miestelyje. "Angaros ištakos plačios - apie 10 km pločio, o ištekėdama upė krenta į 3,5 m duobę. Ši žiemą neužšąlanti vieta yra patraukli paukščių žiemojimo vieta. Čia prasidėdavo kelias į Rusijos rytus, iš čia išplaukdavo kazokų laivai. Šiandien Listvianka yra Pribaikalės turizmo centras.
Golomianka: dviejų per daug
Pagrindinis miestelio lankytinas objektas - Baikalo muziejus. Jis panašaus lygio kaip mūsų Jūrų muziejus. Jame galima pamatyti Baikalo ruonius nerpas, endemines žuvų rūšis, sužinoti, kuo ir kodėl Baikalas toks ypatingas. O jis tikrai labai ypatingas.
Baikalas yra didžiausias gėlo vandens telkinys pasaulyje. Jo amžius - apie 20-25 mln. metų.
Į Baikalą įteka 336 upės, o išteka tik vienintelė Angara. Baikale gyvena 1 550 gyvūnų bei 1 085 augalų rūšys. Daugiau kaip 1 200 rūšių (60 proc. gyvūnijos ir 15 proc. augmenijos) nėra niekur kitur pasaulyje. Baikalas - vienas audringiausių pasaulio ežerų, jo bangų aukštis per audrą gali siekti 6 m.
Didžiuliais varvekliais apaugusios Baikalo ežero pakrantės.
Mums labai patiko salė, kurioje imituojamas panėrimas į ežero gelmes batiskafu. Sėdi tamsoje ir stebi vaizdą ekranuose, kurie atrodo lyg iliuminatoriai. Tariamai nusileidus iki tam tikro lygio, išgirsti pasakojimą apie ežerą ir jo gyventojus, kurie tame gylyje aptinkami. Taip iki pat Baikalo dugno, iki 1,6 km", - pasakojo D. Mikuckaitė.
Muziejuje apžiūrėtas žuvis Listviankos turguje keliautojos turėjo progos paragauti. "Garsiausia ir skaniausia žuvis Baikale yra omulis. Anksčiau omulių žvejyba klestėjo, žvejai juos valtimis traukdavo iš vandens. Tačiau jie pradėjo nykti ir dabar Baikale omulių žvejyba yra uždrausta, tačiau yra keletas fabrikų, kurie augina šias žuvis pramoniniu būdu", - pasakojo D. Mikuckaitė.
Turguje keliautojos paragavo ir dar vienos labai išskirtinės žuvies - golomiankos. "Golomianka (skaidrioji plernė) - smulki, permatoma žuvis, kuri beveik neturi kaulų. Ji gyvena tik Baikale ir slepiasi ežero dugne, kur vandens slėgis gali suknežinti 3 colių storio plieną. Dauginasi golomianka ne ikrais, o yra gyvavedė. Skani ji kaip ungurys, tačiau daugiau kaip vienos nesuvalgysi, nes tokia riebi, lyg ant jos kas būtų šaukštą taukų užpylęs. Golomiankos yra pagrindinis didesnių Baikalo žuvų maistas", - pasakojo pašnekovė.
Šventa sala
Baikalo ežere yra 30 salų, tačiau tik viena - Olchono sala - gyvenama. Ši sala, vienodai nutolusi nuo šiaurinio ir pietinio Baikalo galų, yra geografinis, istorinis ir sakralinis ežero centras.
Buriatai Olchoną laiko grėsmingų dvasių buveine. Čia iš dangaus nusileido svarbiausias chanas Chaan-Chute-baabai, aukštesniųjų dievų pasiųstas į žemę. Čia kaip baltagalvis erelis - berkutas gyvena jo sūnus Chan Šubuu-nojon, tengrijų įšventintas pirmuoju šamanu. Ir saloje slėpėsi šamanai, kai Čingischano laikais juos persekiojo lamos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą