Tokią nuojautą jam sukūrė vis sudėtingesni tampantys santykiai tarp perkėlos keltų ir šiems panosėje klientus žvejojančių mažųjų laivelių.
"Klaipėda - ne Venecija, gondoljerų paslaugomis čia nepasinaudosi. Nepaisant to, klaipėdiečiams ir miesto svečiams vasarą norisi pasilepinti Smiltynės pliažuose. Kai to noro nuslopinti nebeįmanoma, jie keliasi Smiltynėn keltu.
Taip buvo anksčiau. Dabar kelto monopoliją begėdiškai pažeidė mažųjų laivų savininkai. Jie, nė kiek neraudonuodami, švartuojasi prie perkėlai priklausančios kairiosios Danės krantinės. Be mažiausio sąžinės graužimo jie zuja kelto maršrutu <...>
Mažųjų laivų savininkai mielai švartuotųsi prie dešiniosios krantinės - Danė, kaip ir visos upės, turi dvi krantines, bet komunaliniame ūkyje savininkams aiškina, kad dešinioji krantinė - "celofanuotu viršeliu". Tai yra ji - tik mediniai poliai, dėl padorumo šiek tiek apdrėbti betonu", - priverstinę kaimynystę aprašė būsimasis žurnalistas.
Tokios padėties rezultatų ilgai laukti nereikėjo - vieną dieną šlovingas" kelto "Kintai" kolektyvas savo plaukiojimo priemone pavijo katerį "Neringa" ir taranavo jį. "Neringa" nuskendo, abu jos įgulos narius pavyko "išžvejoti".
Kelto kapitonas tikino, esą kateris, kurį valdęs asmuo neva buvo neblaivus, nepasitraukė iš kelio. Jo versiją palaikė ir perkėlos dispečerė, pareiškusi, jog "Neringa" pati palindo po keltu. Ir dar su triumfo gaidele balse mestelėjo užuominą, kad tai - tik pirmas kartas.
"O juk kateryje ne visada būna tik du žmonės. Pasitaiko, plukdo ir vaikus. Kartais ir suaugęs žmogus nemoka plaukti. Juridiškai "Kintų" įgula, ko gero, liks teisi. Vandenyje stabdymo kelio neišmatuosi. Bet, žiūrėdamas į skaisčiai žalią Danės vandenį, supratau, kad nenorėčiau čia nuskęsti. O jūs?" - skaitytojų (ir sykiu perkėlos darbuotojų paklausė N. Kesminas.
Vėlesniais metais santykiuose tarp perkėlos keltų ir privačių keleivių plukdytojų dar būta visko. Laimei, Trafalgaro mūšis neįvyko. Danė - tikrai ne ta vieta, kurioje labai norėtųsi nuskęsti. Tam dalykui yra ir gražesnių vandens telkinių...
Pereinamasis periodas - o tokiu kelerius pirmuosius atgautos nepriklausomybės metus Lietuva ir gyveno (kartais atrodo, kad jis tęsiasi iki šiol) - yra palankus chaosui. Jis vyravo ne tik keltų ir katerių santykiuose. Jis vyravo visur.
"Priekulėje nebeįmanoma ramiai ilsėtis, nes naktimis šeimininkauja vagys. Tokia gaida prasidėjo miestelio gyventojų susitikimas su policija. Ir nors Klaipėdos rajono policijos komisaras inspektorius Edmundas Zbarauskas skaičiais ir kitokiais argumentais mėgino įtikinti, jog policija šiuo metu silpna (nes nesusiformavę kadrai, nusikaltimų skaičius sparčiai didėja dėl ekonominės reformos, kylančių kainų, prastos techninės policijos bazės, netobulų įstatymų), tačiau miestelio gyventojų šitokie argumentai neįtikino.
Vieni kvietė prisiminti prieš šešetą metų dirbusį Justiną Burbą, kuris turėjo tik motociklą ir šunį, o tvarka buvo. Kiti prisiminė ikikarinių laikų policininkus, kurie buvo vyrai - gražu pažiūrėti - ir savo pareigą atliko, nežiūrėjo rangų, neskyrė dienos nuo nakties.
O dabar... Vienas po kito pateikė pavyzdžių, kaip policininkai, pamatę girtuoklį, suka į šoną, kad nereiktų jo sutikti. Kaip, susitarus patikrinti, policija neatvyksta, kaip po kelias dienas neįmanoma jos prisišaukti į įvykio vietą, kaip pagal pateiktus degtindarių sąrašus beveik niekas nenubaustas", - rašė VE.
Jums nepasivaideno - kalbama tikrai apie J. Burbą, tą patį, kuris dabar prie savo pavardės visada nepamiršta pridėti, kad yra Žemaitijos prezidentas. Tas pats, kuris ginkluotas mikrofonu ir garso kolonėlėmis, yra surengęs daugiausiai (paties J. Burbos duomenimis) mitingų pasaulyje prieš korupciją.
J. Burba savo biografijoje išties nurodo, kad 1980-1984 metais dirbo Klaipėdos rajono apylinkės milicijos inspektoriumi. Ir, sprendžiant iš žmonių prisiminimų, gana sėkmingai. Tvarka nepamaišytų ir dabar, o mitingai, kaip matome, nėra veiksmingi. Tad gal imkime ir nupirkime jam motociklą bei šunį ir grąžinkime į tarnybą?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą