Įstatymų kaina pranoksta fantaziją

Europos Sąjungos įstatymai Bendrijos šalims atsieina milijardus. Tik ar įvairūs, kartais net absurdiški teisės aktai atsiperka? Neretai ne tik neatsiperka, bet ir yra nuostolingi.

Britai, nors yra vieni turtingiausių ES, mėgsta skaičiuoti. Todėl dažnai skundžiasi, kad ES sumoka pernelyg daug. Eurokratai turėtų būti sunerimę. Apie milžiniškas išlaidas kalba ir kitos bloko šalys.

Didžiosios Britanijos mokslo centras “Open Europe” neseniai suskaičiavo, kad privalomi 100 ES teisės aktų, šalyje įvestų nuo 1998 m., iki 2020 m. valstybei atsieis 184 mlrd. svarų (708 mlrd. litų). Tarp britų, kurie ir taip nėra patenkinti naryste ES, šie skaičiai sukėlė pasipiktinimą.

Mat milžiniškas sumas Vyriausybė galėtų skirti šalies biudžeto skylei užlopyti ar ūkiui skatinti. Tam, anot “Open Europe”, 184 mlrd. svarų pakaktų su kaupu. Maža to, britai pyksta, kad vos keli ES teisės aktai buvo naudingi šaliai, kiti buvo arba nesuprantami, arba nuostolingi.

Teisės aktais piktinasi ir kitos ES valstybės. Nepaisant to, kasmet direktyvų skaičius pučiasi, o jų kaina auga kaip ant mielių.

Rumunija skaičiuoja, kad vien ES atliekų tvarkymo teisės akto įvedimas šaliai atsiėjo 1100 mln. eurų (3795 mln. litų). Dar 200 mln. eurų (690 mln. litų) reikia skirti deginimo atliekų direktyvai įvesti. Neaišku ir kiek rumunams atsieis dar planuojami įvesti ES potvarkiai.

Vokiečiai ar prancūzai kol kas nekėlė sąmyšio dėl to, kiek jiems kainuoja ES teisės aktai, tačiau abi šalys yra ne kartą pareiškusios, kad siekdamas viską kontroliuoti Briuselis neretai peržengia ribas.

Tuo tarpu olandai apskaičiavo, kad vien ES direktyvos, susijusios su šalies pensijų kaupimu, įvedimas būtų atnešęs valstybei apie 1,47 mlrd. eurų (5,07mlrd. litų) nuostolio, todėl tam pasipriešino.

Reikia veržtis diržus

Vien per praėjusį dešimtmetį britai Bendrijos teisės aktams jau išleido 106 mlrd. svarų (422,94 mlrd. litų). Tai sudaro net 72 proc. visų šalyje galiojančių teisės aktų kainos.

Deja, didžiausia mokesčių už šiuos teisės aktus našta teko vidutiniam ir smulkiajam verslui, o pastarajam per nuosmukį reikia pagalbos, o ne naujų mokesčių.

“Open Europe” vadovas Matsas Personas (Mats Persson) įsitikinęs, kad britų Vyriausybė ir visa ES turi pradėti taupyti. Jo nuomone, keli daugiausiai pinigų išsiurbiantys teisės aktai galėtų mokesčių mokėtojams ir verslui kasmet sutaupyti milijardus.

Bet juos pakeisti reikia ryžto. “Manau, būsima šalies vyriausybė turi stengtis būti tvirtesnė ir sumanesnė, derėdamasi su Europa”, - apie būsimus rinkimus ir juose prognozuojamą pergalę Konservatorių partijai užsiminė M. Personas.

Ne nauda, o problemos

“Open Europe” vadovas pareiškė, kad kai kurie teisės aktai kenkia ne tik britų, bet ir ES ekonomikai.

“Kai kurios direktyvos ne tik daug kainuoja, bet gali nusmukdyti Bendrijos konkurentiškumą, paskatinti protekcionizmą, investicijų pasitraukimą ar padidinti nedarbą, - įspėjo M. Personas. - Dažnai teisės aktai reikalus ne palengvina, o apsunkina”.

Britai tvirtai tiki, kad taupyti visuomet yra kur. Vien per metus Didžiajai Britanijai narystė ES kainuoja apie 65 mlrd. svarų (259,35 mlrd. litų), o kiekvienas bloko gyventojas vidutiniškai į ES iždą kasmet sumoka po 2400 eurų (8280 litų). EK, savo ruožtu, kalba apie 235 eurus (810,75 lito) kasmet.

“Skaičiai puikiai rodo, kaip ES yra švaistomasi pinigais, - piktinasi Didžiosios Britanijos konservatorių partijos narys Rodžeris Helmeris (Roger Helmer). Konservatoriai jau žada, kad imsis pergalvoti šalies politiką ES, mat šalis greitai neturės iš ko mokėti.

Britai tvirtina, kad po dešimtmečio jų valstybės skola taps nekontroliuojama. Skolos smaugia ir kitas ES nares.

Britai piktinasi ir tuo, jog, gaudami iš ES paramą, viso labo leidžia savo pinigus. Skirtumas tik tas, kad įvairiems projektams įgyvendinti reikia gauti Briuselio leidimą, o pinigai juk yra jų pačių.

Kvailos direktyvos

Kartais ES teisės aktai neatitinka sveiko proto kriterijų.

ES biurokratai vienam britų vynų gamintojui iš Vakarų Sasekso skyrė baudą už tai, kad buteliai, į kuriuos buvo pilstoma jo kompanijos gaminama produkcija, neatitiko nustatytų Bendrijos standartų. Jei vyndarys Džeris Šuleris (Jerry Schooler) būtų tokiuose buteliuose ir toliau pardavinėjęs savo produkciją, jam būtų grėsęs teisinis persekiojimas. Mat verslininkas pažeidė ES priimtą teisės aktą, kuris numato vienodą parduodamo produkto kiekį. Iš viso vyndarys apskaičiavo, kad gamybos pertvarkymas pagal ES standartus jam kainavo net 30 tūkst. svarų (119 tūkst. litų).

Parengė Valentinas BERŽIŪNAS ("Respublika")