Kilnių tikslų įkaitai

"Tai, ką išgyvena Baltijos šalys, nereiškia, kad tą patį jaučia ir kitos. Vakarai yra mažiau suinteresuoti ginti Baltijos šalis ir pradėti ginkluotą konfliktą su Rusija", - sakė "John Cabot", didžiausio Italijoje amerikiečių universiteto, prezidentas Frankas Povančelo (Franco Pavoncello).

Tame tekste italų kilmės pašnekovai stebėjosi, kad net dešinieji Italijos laikraščiai, pavyzdžiui, "Correre della Sera", atvirai palaiko Rusijos politiką, oficialią Ukrainos valdžią vadina "fašistais". Dar radikalesnės prorusiškos idėjos šmėklomis sklando Italijos akademinėse įstaigose.

Dar vienas svarbus to straipsnio kontekstas buvo neseniai per žiniasklaidos "copy paste" nuvilnijusi žinia, kad daugelis Vakarų Europos šalių piliečių pasisako, jog NATO kolektyvinės gynybos politinis stulpas - Penktasis Šiaurės Atlanto sutartis straipsnis, reikalaujantis visų NATO narių atsako, jeigu yra užpuolama kuri nors aljanso šalis narė - nebūtų interpretuojamas paraidžiui. Esą daugelis Italijos, Vokietijos ir kitų didžiųjų Europos Sąjungos (ES) šalių piliečių nėra pasirengę moraliai eiti kariauti už Lietuvos, Latvijos ir Estijos laisvę, jeigu šios būtų užpultos.

Tačiau tai nėra jokia iš koto verčianti naujiena arba žinia apie didžiųjų Europos valstybių piliečių nuotaikas, nes tai požiūris, kurį bent jau šiuo metu galėtume laikyti pamatiniu.

Rusija mūsų bendrapiliečiams europiečiams vis dar yra geidžiamas partneris, o ne grėsmė. Nepaisant, kad ir ką ji darytų jau ne tik Gruzijoje, Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, bet ir Ukrainoje. Norim to ar nenorim, tačiau europiečių mąstysenoje Rusijos interesų zonos geopolitiniai kuoliukai yra sukalti labai kokybiškai.

Siekdamas įrodyti tokią prielaidą pateiksiu dar vieną citatą - genialiojo Nobelio literatūros premijos laureato ir vieno didžiųjų šių laikų italų Umberto Eko (Umberto Eco). Kaip tik apie 50 metų Baltijos ir kitų tautų vergovę. Tekstas rašytas ispanų laikraščio "El Pais" skiltyje prieš dvylika metų ir buvo skirtas aptarti amerikiečių invazijai į Iraką ir europiečių neigiamą (išskyrus britus) laikyseną to karo atžvilgiu.

"Ar mums (europiečiams. - R. S.) kada nors toptelėjo į galvą mintis išlaisvinti nelaimingus rusus, ukrainiečius, estus, uzbekus, kuriuos Stalinas pasiuntė į GULagą? Ne, todėl, kad, jeigu mes skelbtume karą visiems diktatoriams, pergalės kaina - sumokėta žuvusių žmonių krauju, branduoline grėsme - būtų milžiniška. Ir todėl, kaip visada ir būna politikoje, kuri visada lieka realistinė, jeigu vadovaujamasi idealistiniais sumetimais - mes delsėme, norėdami pasiekti didžiausių įmanomų rezultatų nesmurtiniais, taikiais būdais. Tai variantas, kuris neleidžia pralaimėti. Ypač prisiminus, kad Vakarų demokratijai pavyko sužlugdyti sovietinę diktatūrą nenaudojant branduolinio ginklo. Mums prireikė tam tikro laiko ir tuo metu kažkam teko patirti kančias, dėl ko mes apgailestaujame. Tačiau vis dėlto mums pavyko išvengti keleto šimtų milijonų žmonių žūties."

Dėl šios nuostatos galima ginčytis iki trečio prakaito, piktintis, vadinti išdavikiška arba tiesiog priimti ir nesistebėti. Kaip ir prielaidą: jeigu kada nors, kur nors Europai teks susiremti su kuriuo nors diktatoriumi arba totalitariniu režimu, Senoji Europa - visiškai įmanomas dalykas - ims skaičiuoti, kaip išvengti šimtų milijonų žmonių aukų, susitaikius su daug mažesnės dalies kančiomis Sibiro lageriuose. Susitaikyti su tūkstančiais paaukotų kančioms, išsaugant šimtus milijonų ir demokratinę ES? Taip...

Europa po šiai dienai keikia britų premjerą Nevilį Čemberleną (Neville Chamberlain) ir prancūzų ministrą pirmininką Eduardą Daladjė (Edouard Daladier) 1938 m. Miunchene naciams pardavusius tuometinę Čekoslovakiją. Tačiau beveik niekas nebado akių kitiems italų mąstytojams, kurie sako, kad keletas tūkstančių estų bei lietuvių Sibire galėtų išgelbėti Vakarų demokratiją. Veidmainystė. Tačiau kvailiausia dėl to piktintis. Šitai reikia tiesiog žinoti.

Vienas specialiųjų operacijų pajėgų kariškis iš Lietuvos, dalyvavęs keliose misijose Afganistane, paklaustas apie asmeninę motyvaciją vykti komandiruočių į Afganistaną, Kandahare atsakė: "Tikrai negalvok, kad labai rūpi šios šalies nepriklausomybė, laisvė bei demokratija. Tai - mūsų duoklė amerikiečiams. Jiems reikėjo, kad mes čia būtume, todėl mes čia. Viliuosi, kad, mums prireikus, jie bus Lietuvoje ir padės mums gintis." Kažkodėl jis nepaminėjo nei prancūzų, nei italų, nei vokiečių.

Taip apčiuopiami strateginiai partneriai. Ir jų reikia laikytis. O Europoje gyvenančių genijų reikia pasiklausyti. Nekvailai jie sušneka. Su įkvėpimu. Tačiau jų aukštųjų tikslų kaina mums gali būti labai didelė. Jei išvis pakeliama.