Dar ir šiandien tik puse lūpų kalbama apie pokario vaikus, vilko vaikais vadintus. Kas jie tokie, šiek tiek paaiškės iš žemiau spausdinamo laiško, kurio autorius taip ir pasirašė: Vilko vaikas.
Jie plūdo į Lietuvą iš okupuotos Rytų Prūsijos. Vienų tėvai žuvo frontuose, kitų į gimtąsias žemes negrįžo todėl, kad nebebuvo nei jų namų, nei įdirbtų žemių. Vilko vaikai karo ir pokario metais svajojo tuos negrįžusius tėvus surasti. Kai kuriems tai pavyko žymiai vėliau. Tačiau dauguma jų taip ir "nusėdo" Lietuvoje, net ir neišsiaiškinę, kokiame fronte ir prieš ką kariaudami žuvo jų tėvai, ar kur kitur Vakaruose jiems pavyko jau kitus gyvenimus susikurti. Graudžios tų vilkų vaikų istorijos. Dar graudžiau, kad šiame laiške vilko vaikų gyvenimai sugretinami su šių dienų "vilkolakių"...
Nežinau ir nepamenu mūsų šaknų. Kalbėjome pusiau lietuviškai, pusiau vokiškai. Po to iš naujai atvykusių į mūsų kraštą dėdžių pramokome rusiškai. Toji kalba parankiausia būdavo, kai supykdavome dėl ko nors ant ko nors. Naujieji atvykėliai atėmė iš mūsų tėvų žemdirbių žemes, gyvulius, padargus. Iš mūsų sodų skindavo vyšnias ir trešnes, pirmiau nukirsdami vaismedžius... Benamiais pavertė ištisus kaimus, šaukdami "zveria nado bit v jego berloge" (žvėrį reikia mušti jo irštvoje), nors, mūsų visų manymu, seneliai, moterys ir vaikai tuose kaimuose niekam grėsmės nekėlė.
Atsimenu savo motinos paskutinius žodžius: "Sūneli, eik į Lietuvą". Buvo vasaros pabaiga. Mūsų buvo gal aštuoniolika, gal dvidešimt. Kelionė truko gal porą savaičių, kol priėjome didelę upę. Vyresnieji ieškojo seklesnės vietos, kad būtų lengviau perplukdyti mus, mažesniuosius. Bijojome kareivių, kad negrąžintų atgal. Radome seną medinę valtį. Po to vyresnieji mus išskirstė į mažesnius būrelius po tris keturis. Mitome uogomis, iš varpų išsilukštentais grūdais, daržuose aptiktais griežčiais ir morkomis. Grupės vyresnėlis pas tenykščius gyventojus ieškodavo mums prieglobsčio. Darbo radome pas tokią šišioniškę. Vyresnėlis ganė karves, o mudu, pypliai, pasikeisdami ganėme tai avis, tai žąsis. Rudenį sukasėme daržus, surinkome bulvių derlių. Žiemą plėšėme plunksnas, pašėme vilnas, prižiūrėjome šeimininkės mažus vaikus. Pavasarį vyresnėlis liko piemenauti, o mudu "nupirko" kita ūkininkė, lietuvė. Be savo tikrųjų vardų, gavome naujus - vilko vaikai. Toji pravardė mums visai patiko, nes jau tapome piemenėliais, tikrais vilkiūkščiais.
Daug kas sako, kad mus taip vadino dėl piktumo, priešiškumo. Galbūt. Bet kaip mes būtume išgyvenę ir užaugę, jeigu tokie būtume buvę iš tiesų? Gal ir jautėme nuoskaudas, bet dauguma mūsų stengdavomės to neparodyti. Kiekvienam globėjui stengdavomės įtikti, būti paklusnūs. Nuo to priklausydavo lėkštės turinys, klumpės, medpadžiai ar švarkelis. O svarbiausia - rekomendacija kitam darbdaviui.
Mūsų, vilko vaikų, vaikystė ir jaunystė dabartinei jaunajai kartai, esu įsitikinęs, net nebeįsivaizduojama. Tačiau tarp mūsų ir kitų kaimo vaikų nebūdavo jokio smurto. Vyresnieji niekada neskriausdavo mažėlių. Mes savo ruožtu neskriausdavome gyvulių ir gyvūnų. Ir niekada nedaužydavome nieko, kas žmogaus rankų ar gamtos sukurta.
Galbūt didelių mokslų mes, vilko vaikai, ir nepasiekėme, netapome įžymybėmis. Tiesiog esame darbštūs specialistai. Krašto, kuris mus priglaudė, kūrėjai ir patriotai.
Tad aš niekaip negaliu suprasti, iš kur randasi šių dienų "vilkolakiai"? Taip, o ne kitaip pavadinsi šių laikų tam tikrą jaunimo dalį. Iš kur tiek neapykantos viskam, kas gražu, kas žmogaus ar gamtos sukurta? Kodėl reikia teplioti pačias gražiausias sienas? Kodėl reikia deginti ir spardyti šiukšliadėžes? Pačias gražiausias Tiltų ir Turgaus gatvėse. Kur matyta, kad dienos metu apiplėšiamas ir sužalojamas nusipelnęs Lietuvos mokytojas, Gargždų miesto garbės pilietis Stanislovas Globys? Ir gal tai padarė buvę jo mokiniai? Kodėl nuo vaikystės jų nepratiname prie darbo? Kodėl sukurti įstatymai, neleidžiantys juos įdarbinti iki 18 metų? Kodėl vaikai supažindinami su jų teisėmis, tačiau nenurodomos bent kokios jų pareigos?
Kai žmogus iki 18 metų beveik nesimoko ir nedirba, žinoma, kažkur energiją turi eikvoti. Ir "ruošiasi" visai kitokiam gyvenimui - gyvenimui už grotų. Juk ir ten nebereikia dirbti.
Mokykla ir valdžia neišauklės mūsų atžalų. Tėveliai, stabdykime savo vaikų krokodilėjimą, ruošdami juos gyventi, o ne griauti tai, kas kitų sukurta.
Iš kur randasi šių dienų vilkolakiai? Taip, o ne kitaip galima pavadinti tam tikrą šių laikų jaunimo dalį. Iš kur tiek neapykantos viskam, kas gražu, kas žmogaus ar gamtos sukurta?
Kai žmogus iki 18 metų beveik nesimoko ir nedirba, žinoma, kažkur energiją turi eikvoti. Ir "ruošiasi" jis visai kitokiam gyvenimui - gyvenimui už grotų. Juk ir ten nebereikia dirbti
Vilko vaikas, bet ne vilkolakis
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą