Jokūbavas tragiškiausiais 1939-1945 m.

Tauta, pamiršusi istorinę savo praeitį, yra be ateities, teigė Jonas Basanavičius. Rašyti šį laišką mane paskatino Ivonos Žiemytės straipsnis "Jokūbavas: kryždirbių ir muziejininkų bendruomenė".

Jokūbavas man gerai žinomas. Žinomi tolimų metų įvykiai, takai, takeliai. Žinomi žmonės ir jų likimai, neretai tragiški. Čia keletą metų mokiausi pradžios mokykloje, kurioje 1942 m. baigiau 6-ąjį skyrių. Čia dirbo taurių širdžių patriotai mokytojai Elena ir Petras Bartkevičiai, Janina Pačekaitė, Janina Valiukaitė, mokytojai Petrauskai.

1937 m. ar 1938 m. buvo pastatyta Jokūbavo pradžios mokykla. Atvykus dirbti mokytojams Bartkevičiams prasidėjo aktyvus kultūrinis-visuomeninis Jokūbavo gyvenimas. Mokykloje vyko įvairūs kultūriniai renginiai, įvairių datų minėjimai. Mokytojai Bartkevičiai buvo ta ašis, apie kurią ir sukosi visa veikla.

Pirmoji okupacija

Iki 1939 m. žmonės Jokūbave sugyveno taikiai, buvo draugiški kaimynai. Patekus į bėdą vieni kitiems padėdavo. Jokūbave nuo seno gyveno šešios žydų tautybės šeimos. Niekam net minties nebuvo, kad galimi konfliktai nacionaliniu pagrindu. Hitlerinei Vokietijai užgrobus Klaipėdos kraštą, Jokūbave pasirodė pabėgėliai, kurie čia ilgiau neužsibuvo.

Spauda vėluodavo, radijo aparatų niekas neturėjo, tik mokytojas P. Bartkevičius. Žinia, kad Lietuva okupuota, 1940 m. buvo didelė staigmena ir šokas. Į Jokūbavą atvyko ir prezidento Aleksandro Stulginskio dvare įsikūrė sovietų 105-ojo pasienio pulko užkarda. Pasienio ruože buvo uždraustas laisvas judėjimas. Netrukus prasidėjo žmonių areštai ir kitos represijos, gyventojai nelegaliai bėgo į Vokietiją. Pasienio ruože Palanga-Švėkšna, valsčių centruose buvo dislokuota sovietų 10-oji šaulių divizija ir kiti techniniai daliniai.

Lietuvos patriotai, atsargos karininkai, šauliai ir kiti šviesuoliai nenuleido rankų. Susikūrė slapta pagrindinė ginkluota organizacija LAF, kurios tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lietuvą. Apie tai byloja tardymo protokolai knygoje "Hitlerininkų penktoji kolona Lietuvoje".

1940 m. ankstų rudenį pasienio ruože sparčiais tempais buvo statomi inžineriniai kariniai įtvirtinimai, užtvaros tankams, spygliuotų vielų užtvaros, kulkosvaidžių ir pabūklų bunkeriai ir t. t. Jų buvo gausu Jokūbave ir apylinkėje. Iš pasienio ruožo prievarta buvo iškelti gyventojai. Plito šnekos, buvo akivaizdu, kad netrukus prasidės Vokietijos ir sovietų karas. Tai kėlė gyventojų nerimą. 1941 m. suaktyvėjo žmonių areštai, trėmimai į Sibirą.

KGB ir NKVD verbavo įvairaus plauko informatorius, agentus. Ir darė tai gana sumaniai, keldama tarp gyventojų sumaištį, nepasitikėjimą. Taip buvo ir Jokūbave. Klastomis ir provokacijomis pasižymėjęs aukšto rango KGB veikėjas V. Voldžiūnas pokario metais savo memuarų knygoje "Aukštaitijos kalvose" ir kitur pasigirdamas rašė: "Kretingos čekistai atidžiai sekė buvusį Kretingos policijos viršininką Joną Ramanauską ir Jokūbavo pradžios mokyklos vedėją - mokytoją Petrą Bartkevičių ir neapsiriko. Abu buvo suimti ir pasirodė esą pogrindžio vadovai. Ir dar kokie..." Tačiau V. Voldžiūnas nieko nerašė apie užverbuotus agentus, informatorius ir jų talkininkus.

Visgi tai detaliai savo prisiminimuose aprašė Osvaldas Žadvydas, kalėjęs Kauno kalėjime kartu su mokytoju P. Bartkevičiumi. Jiems 1941 06 23 pavyko ištrūkti į laisvę. O. Žadvydas rašė: "Iš rastų Kretingoje KGB būstinėje dokumentų aišku, kad KGB užverbavo ir infiltravo į LAF Gargždų miesto gyventoją Riauką - "Regatą". Jam žinias apie LAF padėjo rinkti dar du agentai (pavardžių nėra). Riauką LAF organizacijai rekomendavo Stasys Dakinevičius. Riaukos asmenybė man kėlė įtarimų, abejonių, bet S. Dakinevičius užtikrino, jog patikimas asmuo. Riauka išdavė ne tik S. Dakinevičių, bet ir kitus LAF narius."