Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis žinių agentūrai BNS džiaugiasi - “padidinti akcizai alkoholiui pasiteisino”. Mokesčių esą surinkta tiek pat arba daugiau, “Turime vartojimo sumažėjimą atskiruose sektoriuose - silpnųjų alkoholinių gėrimų. Manau, kad tikslai yra pasiekti. Suvartojimas yra mažesnis, o akcizų nepraradome, kas buvo gąsdinama“, - interviu Žinių radijui ketvirtadienį sakė ministrų kabineto vadovas. Ponas Skvernelis kukliai nutylėjo, kad sumenkus alaus bei vyno pardavimui, spiritinių gėrimų (esmingiau “kertančių į galvą”) per tą laikotarpį parduota 8,5 proc. daugiau.
Maga grįžti prie premjero tezės “manau, kad tikslai yra pasiekti”. Suprantamas džiaugsmas, kad akcizų didinimas drastiškai nekitro biudžeto pajamoms. Galima suprasti teigiamą reakciją dėl sąlyginai mažiau vartojamų silpnųjų alkoholinių gėrimų. Tačiau 8,5% išaugęs “rašalo” ir “arielkos” pardavimas taip pat buvo vienas prieštaringos reformos tikslų? Abejoju. Greičiau tai panašu į fiasco. Arba visos pseudo moksliniais argumentais grįstos problemos sprendimo fiasco.
Buitiniu lygiu tas akivaizdu kone kiekviename žingsnyje. Populiariausias šalia mūsų renovuojamo namo statybininkų maistelis - “jogurtas suaugusiems”(degtinė jogurto pakuotėje). Sprendžiame iš šalia teritorijos aptvaro suštabeliuotos taros. Ir prieš penkerius, ir prieš trejus metus ir dabar, nepaisant prieš kovoje alkoholizmą iki alkūnių paraitotų sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos rankovių. Pono Vegyros ta proga norėtųsi paprašyti išspręsti lygtį: x (absoliutus alkoholis “ant statistinio lietuvio galvos”)= - 14,5 proc. (alaus) - 12,4 proc. (tarpinių produktų) - 5,9 proc. (vyno) + 8,5 proc. (spirituotų gėrimų). Nes ministras tiesiog orgazmą jaučia žongliruodamas absoliutaus šioje šalyje išgeriamo alkoholio kiekio skaičiais. Leidžia sau tam tikras variancijas ta tema, tačiau neišeina iš apokalipsės ribų.
O gal jau nebe apokalipsė? Ir Pasaulio sveikatos organizacijai pavyktų pateikti aritmetinį įrodymą, kad per vieną dieną Seime priimtų įstatymų poveikis radikaliai pakeitė gėdingą Lietuvos statistiką.
Nelabai tikiu, kaip ir daugeliu panašių kapojimų kirviu politikoje, neturint nei aiškių tikslų, nei suskaičiuotų šalutinių pasekmių. Man panašios kampanijos primena, regis, Kinijoje prieš keletą dešimtmečių vykusį mūšį su žvirbliais, kurie ten valdančių komunistų požiūriu, buvo didžiausi iškultų grūdų vagys. Komunistinė valdžia, patirianti šalies pusbadžio recidyvą dėl to paskelbė karą žvirbliams. Tačiau kada paukštelių populiacija sumažėjo, staiga paaiškėjo, kad be žvirblių nėra daugiau kam naikinti į tuos pačius grūdus nusitaikiusius vadzdžius, jų lervas. Po vienos kampanijos tada reikėjo kitos – žvilrblių importo iš nelabai draugingo užsienio ir jų populiacijos atkūrimo.
Kita vertus, nieko labiau ir negali tikėtis politikoje iš žmonių, kurie savo veiklą grindžia ne skaičiavimais, o ideologija. Tokie politikai dažniausiai patenkina savo ambicijas, sprendimais atkeršija savo oponentams ir jau vien dėl to jaučia milžinišką pasitenkinimą. Jų ne itin domina tokie dalykai, kaip visuomenei reikšmingi tikslai, sprendimo būdai, pasekmės, taip pat ir šalutinės. Dėl to man atrodo, kad p. Veryga savo įgyvendintomis iniciatyvomis jau atkeršijo visiems, kas jo rimtai nevertino kaip visuomenininko, šaipėsi senesniais laikais – iš alkoholio pramonės gyvenanti sporto, laisvalaikio industrija. Spėju, kad ir idėjų, kaip toliau blaivinti Lietuvą jis turi ne bagažinę. O esminius kampanijos papildinius – bambalių, suaugusiųjų jogurtų, spirituoto vyno ribojimą - teks organizuoti kitiems jo kolegoms jau iš dešiniojo Seimo flango – Antanui Matului, Pauliui Saudargui ir kitiems. Nebūtinai sulaukiant valstiečių-žaliųjų politinės paramos. Ponas Skvernelis juk sakė, kad [antialkoholinės kampanijos] “tikslai pasiekti”...
Kita vertus, žvirblių traiškymo sindromas šioje valdančiojoje koalicijoje yra akivaizdžiai apsėdęs ne tik valstiečius-žaliuosius, bet ir jų partnerius socialdemokratus. Klausimas dar, kurie iš jų pavojingesni. Mažieji koalicijos partneriai deklaruoja ieškantys arba sugrįžtantys prie savo socialistiškai komunistinių šaknų. Būsų nieko baisaus: atšoktų nuo valdžios, atrastų savo šaknis ir, rinkėjų valia (jei jie šaknų sveikumu patikėtų) galėtų sugrįžti į aktyvę politiką. Dabar jų identiteto laboratorijos bandomaisiais triušiais tapsime mes visi. Dabar saldžioji socialdemokratų trijulė Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Algirdas Sysas, Biudžeto ir finansų bei Audito komitetų nariai Andrius Palionis ir Rasa Budbergytė žada teikti progresinių mokesčių iniciatyvą. Ne bet kokią, o su keturių kartelių gyventojų pajamų mokesčio (GPM) skale. 15% tarifas tiems, kurie per metus gauna iki Eur 20 tūkst. pajamų. pajamų daliai nuo 20 tūkst. iki 30 tūkst. eurų - 16 proc., nuo 30 iki 40 tūkst. eurų - 17 proc., o didesnėms kaip 40 tūkst. eurų - 20 proc. tarifą.
Šitaip esą sumažės socialinė atskirtis. Tačiau labiau įtariu, kad čia tai toks ideologinis veiksmas: padarom, kol galim, kol esam valdžioj. Nei tau išsamesnių skaičiavimų, nei tikslų ir pasekmių. Kada nors rinkėjams pasigirti: mes daugelį metų žadėjom, žadėjom, bet va: ėmėm ir apipjaustėm turčius didmiesčiuose... Po teisybei, būtų daug aiškiau ir ramiau, jei net šiomis, braškančios koalicijos aplinkybėmis socialdemokratai pasiimtų Raimundo Kuodžio mokesčių reformos planą ir pradėtų jį nuosekliai įgyvendinti. Su tuo planu galima būtų ginčytis, bet didžiąja dalimi jis bent yra aiškus ir gana skaidrus.
Tačiau ne. Ideologinis žvirblių šaudymas ir triušiukų smaugimas yra arčiau sielos.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą