Žmogus - tai paprasta

Pasiblaškęs po internetą, neradau išsamaus apibūdinimo, kas yra valstybė. Iš to ką radau, galima daryti išvadą, kad valstybė,tai žemės lopinėlis, žemės planetoje, kurios teritorijoje egzistuoja augmenija ir gyvunija, tame tarpe ir žmonės. Evoliucijos eigoje susiklosčiusioje situacijoje, žmonės įgavo dominuojantį vaidmenį gyvunų ir augalų tarpe, todėl jie sudalino žemės planetą į lopinėlius, kuriuos pavadino valstybėmis. Toje teritorijoje žmonės kalba viena kalba ir sugeba tą teritoją rūpintis, grubesnis žodis būtų vadovauti ir valdyti.

Valstybių teritorijos, jų valdymas nuolat keitėsi ir šiuo metu keičiasi. Keičiasi ir jų turtai - tai jos klesti, tai jos skursta. Žvelgiant moralės, kitaip socialiniu, o paprastai kalbant turto tarp žmonių pasidalinimo aspektu, valstybiu evoliucijoje valdymo sistemos, kartais sukasi ratu, kartais žengia žingsnį atgal, bet laiko erdvėje, tvirtai galime sakyti, kad žmonija žengia pirmyn, eidama viena kryptimi - nuo blogio link gėrio.

Žmonija per paskutiniuosius kelis tūkstantmečius valstybių valdyme, turėjo tris pagrindines žmonių tarpusavio santykių ir turto pasidalinimo pakopas, tai buvo: vergovė (baudžiava), kapitalizmas ir socializmas.

Vergovė – tai valstybės valdymas, kurioje vieni žmonės, yra kitų žmonių vergai.

Kapitalizmas – tai valstybės valdymas, kai didžioji valstybės turto dalis priklauso nedideliai žmonių grupei.

Socializmas – tai valstybės valdymas, kai didžioji valstybės turto dalis proporcingai padalinta visiems valstybės piliečiams. Socializmo idėjų klestėjimas prasidėjo dvidešimtojo amžiaus pradžioje ir plečiasi toliau vienaip arba kitaip keisdamas savo formą.Vienose valstybėse jį būtų galima pavadinti vyriausybiniu - feodaliniu socializmu, kitose kapitalistiniu socializmu o trečiose dar kitaip, bet esmė išlieka ta pati. Socializmą turėjo pakeisti komunizmas, bet jo autoriams neužteko filosofinio ir įdeologinio valstybės valdymo sistemos paaiškinimo, todėl komunizmas kaip valstybės valdymo sistema nebuvo suformuota.

Nors socializmas dominuoja mūsų planetoje, tačiau kapitalizmas ir vergovė nėra išstumti iš gyvenimo. Vergovė, kapitalizmas ir socializmas ir šiuo metu, darniai gyvuoja visuose valstybėse, tik skirtinguose valstybėse yra skirtingas jų santykis. Žemėje nerasime valstybės, kurioje nebūtų vergovės. Nerasime valstybės, kurioje nebūtų kapitalizmo. O dabartinis socializmas panašu įgavo paskutinę fazę ir nustojo tobulėti. Tai yra šių dienų valstybės valdymo sistemų problema ir trūkumas.

Visai nesvarbu, kaip ateityje bus pavadinta nauja žmonijos santvarka, tai yra valstybės valdymo sistema, bet mes tikim, kad žmonija prieis prie vieno tikslo, tai maksimaliai sutartinio gėrio tarpusavio santykiuose. Žiūrint į mūsų planetoje vykstančius šiandieninius įvykius, tai panašu į utopiją, nes žmonija dar labai toli nuo to ir didžiulis pavojus tame, kad mes protiškai vystomės žymiai lėčiau nei technologiškai, o tai kelia grėsmę mūsų planetos sunaikinimui.

Paskutiniu metu pasaulyje bandoma diskutuoti, kokia turėtu būti nauja valstybės valdymo sistema, ieškoma naujų minčių ir idėjų, kurių dėja nedaug. Pamėginkim sudelioti dvidešimt pirmo, o gal ir vėlesnio amžiaus valstybės formavimo ir valdymo modelį.

Kas valdo valstybę? Valstybę valdo sistema!

Tam, kad sukūrti sistemą - reikalinga filosofija. (abstraktus žmogaus mąstymas)

Pagrindinis filosofijos tikslas - gėrio ir blogio suvokimas ir išaiškinimas.

Gėris gali būti absoliutus, sąlyginis ir sutartinis.

Sutartinis gėris – valstybės formavimo pagrindas

Turėdama pagrindą, kuriuo formuojama valstybės sistema, tai yra valstybė kurioje dominuoja gėris ir yra smerkiamas ir net baudžiamas blogis, valstybė turi turėti tikslą kurio siektų, o tas tikslas yra žmogaus gyvenimo prasmė.

Apibendrinant galima būtų pasakyti - ateities valstybės valdymo sistema turetų būti kuriama vadovaujantis sutartiniu gėriu, siekiant žmogaus gyvenimo prasmės tobulėjimo.

Dabar detaliau pakalbekime apie sistemą, filosofiją ir žmogaus gyvenimo prasmę, apie tai kas yra protingas žmogus, kas yra gėris ir blogis kalbėjome jau anksčiau.

SISTEMA

Kas valdo valstybę ? Yra manančių, kad valstybę valdo prezidentas, parlamentas, seimas, kongresas, dūma ar kažkas panašaus. Valstybę valdo sistema ! Prezidentas, parlamentas, seimas, dūma, turi tiesioginę galimybę kūrti, keisti ar kitaip įtakoti valstybės sistemą. Kokia yra ar bus suformuota valstybės valdymo sistema, priklauso nuo tų žmonių proto ir padorumo.

FILOSOFIJA

Filosofija, kaip ir viskas gyvenime turi gerąją ir blogąją pusę. Pakalbėkime apie žmogaus mąstymo ir kalbos spragas.

Filosofija – mokslas apie bendriausius, universaliausius principus ir dėsnius. Iš to teiginio matome, kad žodis filosofija plati sąvoka. Nors filosofijos mokslas, vienintelė disciplina mokymo įstaigose, kuri tiesiogiai bando mokyti žmogų būti protingu, tačiau dažniausiai ir daugiausiai ji moko filosofinių idėjų istorijos, bei terminų ir savokų analizės, bet labai mažai apie konkrečius reiškinius. Kad būtume šiek tiek arčiau klasikinės filosofijos terminų mes pasinaudosime fenomenologija – sąmonėje patiriamų reiškinių aprašymu ir sukursime tokia sąvoką ( filosofini teiginį ) - parazitinė filosofija. ( parazitinis mąstymas ). Kalbėdami apie valstybės sistemos kūrimą, turime atkreipti dėmesį į tai, kad ne tik žmogaus mąstymas , bet ir žmogaus kalba tam turi labai daug įtakos . Ir visai neaišku, kas šioje situacijoje daugiau kaltas ar žmogaus mąstymas,ar žmogaus netobula kalba, kuri neturi konkretumo ir sudaro galimybę manipuliacijoms. Išsiaiškinkime kuri filosofijos, žmogaus mąstymo dalis, bendraujant tarpusavyje yra kenksminga pačiam žmogui. Žodis, kuris duotu momentu neapibūdina konkretaus daikto – gali būti traktuojamas kaip parazitinės filosofijos (mąstymo ) sąvoka. Pvz. Žmona vyrui sako: - nueik į parduotuvę ir parnešk maisto. Vyras parsineša kelis butelius alaus, ir užkandos prie jų. Žmona bardama vyrą sako: - aš liepiau parnešti maisto, o tu ką pernešei ? O kas gali pasakyti, kad čia nėra maistas – atsako vyras. Du žmones ištarę tą patį žodį, - maistas, skirtingai supranta to žodžio prasmę. Šiuo atveju žodis maistas yra filosofinis, (abstraktus ) kadangi neapibūdina konkretaus daikto ir parazitinis, nes dėl jo kyla nesusipratimai. Gali būti kitokia situacija. Žmona grįžusiam vyrui iš parduotuvės, sako: – jeigu tau norisi tokio maisto, tai yra kelių butelių alaus ir užkandos prie jo - gero tau apetito. Šiuo atveju, žodis maistas įgauna ne filosofinę, o galutinę daikto prasmę, nes keli alaus buteliai ir užkanda prie jų pilnai gali būti vadinami maistu, o svarbiausiai tos pačios nuomonės yra vyras ir žmona, todėl nekyla jokių konfliktų. Mūsų gyvenime pilna tokių žodžių ir situacijų dėl kurių kyla pastovūs erzeliai ir konfliktai. Pvz. Atnešk paltą – aišku. Atnešk rūbus – paltą ir pirštines , dar ką nors ? Paruošk pamokas – užteks jeigu paruošiu dailę ir muziką, ar turiu paruošti ir kitas užduotis - fiziką, matematiką. Buitinės parazitinės filosofijos (mąstymo ir kalbos ) žodžiai kenksmingi konkrečiai nedideliai žmonių grupei, jeigu atsiranda buityje, ar tarp būrelio žmonių. Priklausomai nuo žmonių išprusimo, problemos gali būti lengvai sprendžiamos. Kur kas didesnis pavojus kyla kai tos sąvokos perkeliamos į valstybinę, politinę erdvę. Visi žodžiai, laisvė, gerovė, nepriklausomybė, teisingumas, tai yra visos parazitines filosofijos sąvokos. Tais žodžiais yra manipuliuojama žmonėmis. Visi šie žodžiai patys savaime nieko nereiškia ir kiekvienas juos supranta savaip, todėl tiems žodžiams dar turi būti labai konkretūs paaiškinimai. Visų partijų, visos politinės programos parašytos parazitinės filosofijos sąvokomis, jos yra skirtos masių kvailinimui ir valdymui, prisidengiant ta pačia parazitinės filosofijos sąvoka – demokratija, norint pakeisti situaciją pirmiausiai turėtume sukurti žodžių prasmių katalogą.

ŽMOGAUS GYVENIMO PRASMĖ

Kalbėdami apie žmogaus gyvenimo prasmę, turime du variantus:

Pirmas – žmogaus gyvenimas yra beprasmis.

Antras – žmogaus gyvenimas prasmingas, tiktai belieka ji apibūdinti.

Pirmas. Baigiu nugyventi gyvenimą ir nesutikau nei vieno argumentuotai pagrįsto įrodymo, kad žmogaus gyvenimas prasmingas. Milijardai žmonių nugyveno šioje planetoje, gal dar pavyks ir kitiems pagyventi. Gyvenimas tik akimirka, kurioje visų žmonių pradžia ir pabaiga, o dalinai ir vidurys yra vienodas. Vienintelė paguoda yra tik ta, kad galbūt žmogaus gyvenimas prasmingas, tik mes tos prasmės nežinome. Iš visų girdėtų variantų apie gyvenimo prasmę man labiausiai patinka dvi. Pirma, apie sielos tobulėjimą ir reinkarnacija, antra apie tai, kad esame civilizuoto pasaulio iš kitų planetų eksperimentas. Ar šios hipotezės teisingos atsakys laikas.

Jeigu gyvenimas beprasmis, tai kokia prasme gyventi ? Atsiranda nemažai žmonių kurie pasirenka savižudybės kelią, bet jeigu jau mes atėjome į šį pasaulį, kodėl turėtume skubėti iš jo išeiti. Būtų protingiau ir prasmingiau atrasti priežasčių čia pagyventi, o kad kiltų noras šiame pasaulyje gyventi, reikia labai nedaug – tikslo ir prasmės.

Antras. Gyvenimas įgauna prasmę – kai žmogus turi tikslą. Atsiranda tikslas, atsiranda prasmė - nėra tikslo, nėra prasmės. Žmonija jau būtų senai išnykusi, bet gamta ir evoliucija padarė viską, kad to neatsitiktų. Gamta į mus sudėjo daugybę įvairiausių tikslų, todėl mums nereikia labai galvoti, tik vykdyti tai, ką sugalvojo gamta. Pamiegoti, pavalgyti, pasidauginti ir t.t. visi gamtos į mus sudėti tikslai, kuriuos mes vadiname instinktu ir kurie sudaro didesnę mūsų gyvenimo dalį, suteikia daug smagių akimirkų, dėl ko visai verta gyventi. Štai remiantis tuo principu vienas žmogus pasakė – gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas. Atrodo nieko geriau ir nesugalvosi, bet tai tinka tik gyvūnams, o žmogui norėtųsi daugiau, nes žmogus gali būti protingu.

Gyvenimas tuščias ir beprasmis, bet gyventi verta dėl malonumų, kuriuos sukuria instinktas ir protas.

Žmogus turi turėti kūninius, emocinius ir protinius malonumus ir privalo tobulinti savo kūną, dvasinį pasaulį ir protą.

Žmogaus gyvenimo prasmė ir valstybės tikslas – kūno, instinktų ir protu sukurti malonumai, bei kūno ir proto tobulėjimas.