Vytauto Landsbergio politikos krachas

- Katalikai atšventė Kalėdas, stačiatikiai dar švęs. Kokia situacija Ukrainoje dabar, kai Ukrainos stačiatikių bažnyčia atsiskyrė nuo Rusijos stačiatikių bažnyčios, o Maskva supyko dėl Konstantinopolio patriarcho Baltramiejaus I sprendimo suteikti Ukrainos bažnyčiai savarankiškumą. Galima tikėtis, kad Maskva nenorės taip lengvai perleisti įtakos Ukrainos stačiatikiams ir stengsis kurstyti nesantaiką tarp tikinčiųjų. Ar tai jau pasireiškia Ukrainoje?

- Be abejonės, pasireiškia. Tačiau šį klausimą reikia aptarti Ukrainos valstybingumo virsmo procese. Ukrainos stačiatikių bažnyčios atsiskyrimas ir prisijungimas prie pasaulinės provoslavijos valdymo centro Konstantinopolyje yra dar nepakankamai suvokiamas ir įvertintas procesas. Visų pirma, reikia turėti omeny, kad vadinamoji Rusijos provoslavų cerkvė yra Stalino laikais sukurtas produktas. Sukurtas po to, kai bolševikai sunaikino vadinamąją Rusijos ortodoksų arba graikų pavyzdžio tikėjimo cerkvę. Ir šitas rusiškasis darinys Rusijos carų pavyzdžiu buvo sukurtas kaip atskira valstybės valdymo institucija.

Iš esmės tai buvo dar vienas rusiškosios propagandos elementas, bet ne cerkvė. Todėl Konstantinopolyje esantis provoslavų bažnyčios galva nebuvo davęs Rusijos provoslavų cerkvei vadinamojo tomoso. („Tomos" - tai yra dalelė, dalis nuo bendros provoslavų bažnyčios). Kitaip sakant, tai buvo bolševikų sukurta sekta, kuriai, kaip ir pridera, vadovavo KGB karininkas. Taigi visa institucija, kuri Ukrainoje buvo pavaldi Rusijos provoslavų cerkvei, buvo tiesiogiai pajungta prie rusiškosios valdymo sistemos ir kontroliavo tokias provoslavams svarbias vietas kaip Kijevo Pečorų laura, kurioje yra daugybė provoslavams išskirtinai svarbių šventenybių. Tai yra vieta, kuri leidžia rusams teigti esą jie buvo krikštyti ir yra gavę krikščionybę ganėtinai anksti - visa Rusijos virsmo provoslaviška krikščioniška valstybe istorija yra pasisavinta iš Kijevo istorijos.

Ir tai, ką dabar matome, iš esmės yra labai svarbus politinis, bet ne religinis procesas. Žinoma, tikintys ukrainiečiai dabar gana efektyviai ir sparčiai perima šią tikėjimo instituciją, kuri anksčiau buvo pavaldi Maskvai ir netgi mokėjo duoklę. Susidaro keliolika tūkstančių duoklės surinkimo punktų per visą Ukrainą, iš kurios pinigai tekėdavo į Rusiją. Todėl virkštelės perkirpimas labai svarbus ne tik Ukrainos valstybingumo stiprėjimo prasme, bet ir gerokai apkarpo Rusijos provoslavų cerkvei finansavimą.

Ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, paleidęs šį procesą, žinoma, prisidėjo sau balų ir tuo pačiu uždarė dar vieną įtakos kanalą Maskvai. Ar dėl to galimi konfliktai? Taip, jie, manau, netgi neišvengiami. Viskas priklausys nuo to, kaip efektyviai veiks Ukrainos specialiosios tarnybos, kurios iš esmės turi suvaldyti visus pasiutusius religinius veikėjus, tarnaujančius Maskvai. Norisi tikėti, kad per tuos 5 metus jie suprato, kaip yra pavojinga viso to laiku nepadaryti, kaip pavojinga laiku neužgesinti ugnies ir nesuvaldyti religinių nesutarimų. Todėl jie tą darbą pradėjo daryti. Ir jei pasižiūrėsime, tai ypatingo klyksmo, konflikto, tuo labiau konflikto, pagrįsto fiziniu smurtu, nėra. Nors ukrainiečių parlamentarai daužo vienas kitam nosį tiesiog Radoje, tačiau sumuštų religinių fanatikų nėra. Taigi, procesas valdomas.

- P. Porošenka atšaukė karinę padėtį dešimtyje su Rusija besiribojančių Ukrainos regionų. Kaip vertinti šį žingsnį - karinės padėties nė nereikėjo skelbti?

- Ukrainos prezidentas, nepadaręs šių žingsnių, nebūtų galėjęs tikėtis netgi ir tokios ne itin didelės Vakarų valstybių reakcijos, kokia buvo. Europa šiandien yra labai pragmatiška. Vokiečiai, demonstruodami, jog bando sudrausminti Rusiją, iš tikrųjų yra pagrindiniai jos finansuotojai, pirkdami Rusijos energetinius resursus. Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų Europos valstybių.

Dėl kažkokių ukrainiečių veltis į vis didėjantį konfliktą ir atsisakyti savo gerovės niekas per daug nenori. Tad norint priversti Vakarų valstybes laikytis savo deklaruojamų principų, bent jau prieš savo pačių rinkėjus, P. Porošenka ir ukrainiečiai turi daryti tokius išskirtinai gerai matomus žingsnius. Jeigu jie nebūtų paskelbę karinės padėties, tai laivų užgrobimas būtų laikomas tokiu nedideliu pasienio konfliktėliu, į kurį nereikia kreipti dėmesio.

Nors iš esmės Azovo jūros blokada ir pastatytas rusų tiltas per Kerčės sąsiaurį yra geopolitinis darinys, kuris atitveria atskiras teritorijas, kurias Rusija automatiškai priskiria sau. Dabar ne tik Krymas yra Rusijos, bet ir Azovo jūra, ir visa daugybė pakrantės zonų, kurios pagal ankstesnes sutartis su Ukraina buvo laikomos abiejų valstybių naudojimo zona. Rusija padarė antrą žingsnį po Krymo užgrobimo - tai yra papildomas teritorijų ir šelfo grobimas. Ir nepadarius to, ką ukrainiečiai padarė, visa tai nebūtų užfiksuota. Ar buvo pakankama Vakarų, JAV reakcija? Ne. Bet vis tik naujos agresijos ir teritorijų grobimo faktas fiksuotas politinėje istorijoje, ir Rusija nuo šios situacijos nebegalės nulipti taip lengvai, kaip norėtų.

Ar karinės padėties skelbimas buvo beprasmiškas žingsnis? Tikrai ne. Rusija yra pasiruošusi daugybę karinių priemonių, įskaitant specialius karinės paskirties kelius, kurie jau yra pastatyti ir kuriais ji gali permesti sunkiąją karinę techniką į Ukrainos teritoriją. Ir mums apie tai yra gerai žinoma. Esant reikalui, Rusija yra pasiruošusi atakuoti akimirksniu. Jeigu ukrainiečiai nereaguos į Rusijos akivaizdžią agresiją hiperaktyviai, kaip jie reagavo, tai vieną dieną Rusijos karinė technika ir tankai gali sustoti ties Dniepru, o Europos politikai apsimes, kad nieko nematė ir kaltins ukrainiečius: „O kodėl jūs nieko nesakėte?"

- D.Trampas antrąją Kalėdų dieną pirmąkart nuo kadencijos pradžios nuvykęs aplankyti užsienyje dislokuotų karių, savąjį vizitą Irake pradėjo lyg ir nuo pasiteisinimo dėl karių iš Sirijos išvedimo. Ar tai reiškia, kad, pasipylus kritikai net iš bendražygių, sprendimai dėl Sirijos, pajėgų mažinimo Afganistane gali būti koreguojami?

- Aš taip nemanyčiau. D.Trampas išveda pajėgas ne tik iš Sirijos, mažina karių skaičių Afganistane, Irake dar kažkur. Kokios čia pajėgos: 2 tūkst. žmonių Sirijoje, 7 tūkst. karių iš 14 tūkst. Afganistane. Iš esmės tai svarbus simbolinis žingsnis, ne karinis! D.Trampas ženklina savo naujos saugumo ir gynybos politikos pradžią. Aš ne kartą bandau pabrėžti, jog šiais laikais gynybos organizavimas nėra susijęs su tiesioginiu, tarkime, vienos ar kitos karinės jėgos, ar JAV kariškių buvimu konkrečioje teritorijoje.

Tai ne pirmojo pasaulinio karo metai, kai E.Hemingvėjus buvo prašomas apsivilkti amerikiečių uniformą ir Italijoje marširuoti priešais austrų ir vokiečių pozicijas demonstruojant, kad „Amerika yra čia". Situacija iš esmės pasikeitusi. Ir šiuo atveju svarbūs ne grynai kariniai, o politiniai-simboliniai aspektai. Ir D.Trampo naujai skiepijamas teiginys, kad Amerika nebus pasaulio policininkas, kad valstybės pačios privalo rūpintis savo saugumu, keičia ir tarptautinius valstybių įsipareigojimus. D.Trampas elgiasi skirtingai, nei Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri iš esmės savo valdymo laikotarpiu sunaikino Vokietijos karines pajėgas.

Beje, ji yra puikus pavyzdys, kaip žmogus, save pristatinėjęs  didžiausiu Rusijos priešu, iš tikrųjų veikia kaip  Putino agentas. D.Trampo valdymo laikotarpiu Pentagono pajėgos intensyviai perginkluojamos ir stiprinamos atsisakant antraeilių užsienio politikos uždavinių. Šie naujos D.Trampo saugumo politikos aspektai yra išskirtinai svarbūs ukrainiečiams ir Lietuvai.

Esu tikras, kad greitai D.Trampas ukrainiečiams paskaičiuos, kokias konkrečiai sumas jie patys gali skirti gynybai, kokie tai yra biudžetai, ką už tuos biudžetus galima padaryti tvarkingai dirbant, visiems staiga taps aišku, jog tas senasis žaidimas, kai yra viliamasi, jog amerikiečiai ir toliau viską darys, o mes galėsime ir toliau vogti savo gynybos biudžetus, aš kalbu ir apie Lietuvą, ar pirkti iš tos pačios A.Merkel netikslingą karinę techniką nepagrįstai užkeltomis kainomis, visa tai nebepraeis. Manau, kad D.Trampas nepasidrovės įvertinti ir Lietuvos valstybės vadovų retorikos...Vos tik tai pradės kenkti jo politikai Rusijos atžvilgiu. Dabar viskas stoja į vietas.

- Tada kaip vertinti D.Trampo aplinką, kai pasipylė virtinė atsistatydinimų: gynybos sekretorius Džimas Metisas (Jim Mattis), JAV pasiuntinys kovos su džihadistų judėjimu "Islamo valstybė" reikalams Bretas Makgerkas (Brett McGurk), prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Herbertas Reimondas Makmasteris (Herbert Raymond McMaster), Baltųjų rūmų administracijos vadovas Džonas Kelis (John Kelly). Ar D.Trampas nelieka vienišas ir izoliuotas, nes jo aplinka nuo jo traukiasi?

- Pradėkime nuo to, jog D.Trampas, visiškai ignoruodamas jam pačiam, kaip prezidentui, kylančius pavojus, peržiūri ir pertvarko savo užsienio politiką. Įgyvendinti savo politines idėjas jam svarbiau, nei būti politine marionete, kuria jį norėtų paversti. Politiniai patarėjai, tapę savo vykdytos veiklos įkaitais, nesugebantys staigiai pakeisti savo sukurtų struktūrų, perorientuoti politinių ryšių tinklų, turi atsistatydinti!

Politiniai JAV sąjungininkai, pirkę galimybę nieko nedaryti ir vartytis kaip inkstai taukuose deleguodami atsakomybę už savo saugumo klausimus amerikiečiams, pagaliau priversti suprasti, kad pirko tik iliuziją. Šie žodžiai ypač tinka Lietuvos politikams, ilgus metus kartojusiems mantras apie 5-ą NATO straipsnį ir Jungtinių Amerikos Valstijų pagalbą. Tiesos valanda: JAV stiprina savo pajėgumus, tačiau tai visai nereiškia, kad jie bus panaudoti nedrausmingų ar nenaudingų sąjungininkų gynybai. D.Trampas aiškiai nurodė, kad yra ir 3-ias NATO sutarties straipsnis, reikalaujantis iš visų narių sutartinių įsipareigojimų vykdymo...

Iliuzija, kad amerikiečiai sprendžia visur ir viską pasaulyje, akivaizdžiai baigėsi. Matyt, ji ir turėjo baigtis, nes pasaulis stipriai pasikeitė nuo tų laikų, kai Jungtinės Amerikos Valstijos vienintelės turėjo atominę bombą ir galėjo visus paveikti. Užtenka žvilgtelėti į Indokiniją, užtenka pakeliauti po Japoniją, Kiniją, abi Korėjas, kad suvoktum, jog mes čia, Europoje, esame tokia keistuolių kompanija, gyvenanti senuose nameliuose, kai visas kitas pasaulis gyvena stiklo dangoraižiuose.

Pasaulis apsivertė ir tik mūsų politikai, tradiciškai laikantys Europą pačia svarbiausia pasaulyje vieta, vis dar galvoja, kad ir toliau kažkas juos turi laikyti pasaulio bamba. D.Trampas taip nebemąsto, jis mato, kur atsirado nauji galios svertai, ir suvokė, kad Amerika viena nebegali suvaldyti šito stipriai pasikeitusio pasaulio.

Tad ką iš tikrųjų daro D.Trampas? Jis labai stipriai didina Jungtinių Amerikos Valstijų gynybinius biudžetus. Nes iš tikrųjų JAV yra perginkluojamos, tuo pat metu performatuojama visa situacija - JAV prezidentas atsitraukia iš nereikalingų vietų, kur buvo metami  pinigai, informaciniai, politiniai ir kiti strateginiai resursai, kad būtų išlaikomos bazės tose vietose, kurios iš esmės, be tam tikrų ambicijų ir galios demonstravimo, nieko Amerikai nereiškia. Ir daugeliu atvejų, stebėdamas tai, kas darosi, aš visa tai labiau vertinčiau kaip tam tikrą karinės jėgos koncentraciją ir rimtą pasiruošimą grėsmingai ir menkai nuspėjamai ateičiai.

Grįžtant prie temos apie atsistatydinusius D.Trampo patarėjus, sakyčiau, kad buvęs gynybos sekretorius Dž.Metisas labiau veikė kaip kariškis, įpratęs gerbti savo sąjungininkus, gerbti ir išlaikyti duotą žodį, nei kaip politikas, turintis naują pasaulio vaizdą ir jo įgyvendinimo strategiją. Tiesiog „girdžiu", kaip D.Trampas jam teisingai užduoda klausimą: „O tu pasakyk, kas yra tie kurdai, kuriuos gini Sirijoje? Ar jie tik ne socialistai - marksistai maoistinio kvapelio?Kokią ideologiją jie išpažįsta?"

Natūralu, kad D.Trampas užduoda Metisui ir kitą klausimą: „Tu gini kurdus, bet dar dvi savaitės, ir kurdai pareikalaus savo valstybės. Jie pareikalaus savo valstybės ne tik Sirijos teritorijos, bet ir Turkijos, Irako teritorijos sąskaita. Ką aš, kaip prezidentas, galėsiu pasakyti NATO sąjungininkams Turkijoje? Kad taip myliu kurdus, jog skaldau jūsų valstybę? Ką turėsiu pasakyti irakiečiams, su kuriais Ameriką sieja beveik tris dešimtmečius trunkantys bendri reikalai".

- Ar tai, ką dabar sakote, gali paaiškinti tai, kodėl D.Trampo sprendimą trauktis iš daugiašalių aljansų Europos lyderiai priėmė gana santūriai?

- Be abejo. Bet kas tą supranta. Dabar atsistatydina H.R.Makmasteris, kuris Afganistane vedė karą su talibais. Natūralu, kad jis neturi ką atsakyti, kai klausiama, kokios yra karo su talibanu perspektyvos, kiek mesta ten pinigų ir koks gautas rezultatas. Manau, kad D.Trampas taip vertina ir visų JAV vykdytų karinių kamapanijų rezultatus, pradedant Korėjos karu...

Manau, jis sako: „Absoliutus minusas, pone sekretoriau!!!" Be to, D.Trampas gali pasakyti Makmasteriui, jog JAV bazių išlaikymas Afganistane iš esmės suėda pinigus, kurie būtų skirti rimtai ginkluotei ir netgi strateginiu požiūriu svarbesnių pozicijų Rytų Europoje gynimui.

Vadinasi, tų pozicijų išlaikymas niekaip negali sustiprinti Jungtinių Amerikos Valstijų. Kam visa tai reikalinga? Kas pasikeis Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir jų saugumui po to, kai iš Afganistano bus išvesti 7 tūkst. karių? Visa tai dabar reikia vertinti ir pakitusio JAV politikos naftos pardavimo rinkoje kontekste. Jungtinės Amerikos Valstijos anksčiau neprekiavo nafta, dabar tą daro pačiu intensyviausiu būdu. Kodėl jie turi palaikyti potencialius konkurentus? D.Trampas tiksliai suvokia, kad tvarkos palaikymas šiose teritorijose Amerikai jokios naudos neduoda.

Europiečiai, žinoma, pradės šaukti, kad, išvedus pajėgas, kils daugybė konfliktų, kadangi niekas nepalaikys tvarkos, ir į Europą plūstelės naujas pabėgėlių srautas. Bet D.Trampas niekada nesakė, kad yra Europos draugas. Jis į Europos Sąjungą, valdomą neaišku kokių tikslų siekiančių žmonių, žiūri kaip į konkurentą. Tad kodėl nebakstelėti šitai Europos Sąjungai ir žmonėms, kurie visą laiką ignoravo savo saugumą, kurie išmetė iš europinio žaidimo britus, tą Jungtinių Amerikos Valstijų dedamąją, kuri buvo labai svarbi.

Tad pasižiūrėję blaiviu ir atidžiu žvilgsniu, ką iš tikrųjų daro D.Trampas, galime teigti, jog tai iš esmės yra V.Landsbergio politikos krachas. Politikos, kuri rėmėsi pasakojimais apie tai, kad ateis geras dėdulė iš Amerikos ir išspręs visas mūsų problemas.

Visi europiečiai, įskaitant ir mūsų lietuviškus politinius vadovus, kurie dešimtmečiais svaigo  „gero dėdulės" tema, liko apstulbę. Nes tas geras dėdulė parodė, kad užtenka menkiausio lozungo "Pirmiausia Amerika", ir kad Amerika, pasak D.Trampo, nesiruošia būti „pasaulio policininke", ir visos fantazijos apie galingą NATO skėtį, kuriuo užtikrinamas Grybauskaitės, Juknevičienės ir Degutienės, ir kitų Landsbergių klano statytinių įtikėtas saugumas, akimirksniu tampa pernykščiu sniegu.

Kaip pasakytų amžinatilsį mano senelis partizanas Stanislovas: „Amerikonai jau antrą kartą nebeateina". Jis dar pasakytų: "Anūkėli, kur mano strielba, kurią tau palikau?"

Kas vyksta iš tiesų? D.Trampas atitraukinėja antraeiles pajėgas. Ir žymiai masiškiau koncentruoja jėgas performuodamas Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgas. Jis daro tai žymiai vėluodamas, žymiai vėliau, negu tai padarė Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.

- Ką tai reiškia?

- Kad visi ruošiasi rimtam konfliktui. Visi ruošiasi karui.

- Rusija skelbiasi antrąją Kalėdų dieną išbandžiusi naują strateginio ginklo tipą - ultragarsinį raketų kompleksą „Avangard". V.Putinas jau rimtai pradėjo ginklavimosi varžybas?

- Jis tą darė visą laiką, vertai laikydamas amerikiečius ir europiečius idiotais. Prie prezidento Barako Obamos (Barack Obama) jam tas puikiai sekėsi. Jie gaminosi daugybę trumpo ir vidutinio nuotolio raketų modifikacijų, kurios pažeidinėjo esamą sutartį, bet europiečiai, kaip į miltus pridėję katinai, tylėjo, kadangi kuo puikiausiai suprato, kad trumpo nuotolio raketų dislokavimo klausimas yra tiesiogiai susijęs su Europos saugumu. Taip sakant: kas bus taikiniais!

B.Obama apskritai elgėsi kaip žmogus, kuriam yra nusispjauti į bet ką pasaulyje, kad tik nereikėtų priimti sprendimo. Ir rusai kuo puikiausiai gyveno. Dabar D.Trampui teko srėbti visą šitą situaciją. Ir lozungas „Pirmiausia Amerika" reiškia, kad D.Trampas išeina iš visiškai jam nenaudingos sutarties. Maža to, reikalauja, kad ir kiti pažvelgtų į šią sutartį iš pasikeitusio pasaulio pozicijų.

Juk pasaulis stipriai pasikeitė, jog galios centrai iš tradicinės „Europa - Valstijos" ašies yra beveik persistūmę į Indokiniją. Geopolitinis pasaulio žemėlapis keičiasi taip, jog visa Šiaurės Afrika tampa kinų dominija, greitai taip bus ir su Lotynų Amerika. Tad šitaip matant pasaulį, ką turi daryti JAV prezidentas, kai kinai, kaip pasiutę gaminasi trumpo nuotolio raketas, rusai taip pat gaminasi, jam beliko pasakyti: „Ponai aš jums parodysiu, kas yra ginklavimosi varžybos, ir tada, kai jūs pagaliau ateisite į protą, mes galėsime susitarti". Ir jeigu D.Trampas šitaip galvoja, tai jis yra vienintelis taikos angelas. Nes visi ginkluojasi taip, kad maža nepasirodys.

- Kaip Baltųjų rūmų šeimininkui sekasi spręsti aštrėjančias vidaus politikos problemas, įskaitant dalinį federalinių įstaigų uždarymą, sutrikus finansavimui, kurį nulėmė jo ginčas su Kongresu dėl reikalavimo finansuoti taip trokštamos sienos su Meksika statybas? Ar D.Trampas, pareiškęs, kad institucijos neatsidarys, kol neturėsim susitarimo dėl sienos, neatsidūrė politinėje aklavietėje?

- Tos finansavimo krizės nėra labai retas dalykas. Mums visa tai atrodo kur kas reikšmingesni dalykai, negu pačiose Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip žinote, pagrindiniai Valstijų gyvavimo institutai, tokie kaip Pentagono biudžetas, yra sudaryti. Niekas nepalieka nepridengtų pagrindinių pozicijų. D.Trampo siena yra žaisliukas, kaip ir visi klerkai su savo sutrikusiu finansavimu. Ne čia yra galios centrai. Tai viena.

Kitas dalykas, žinoma, D.Trampas yra varomas į kampą. Tačiau ką jis daro? Jis ignoruoja pavojų ir toliau tęsia savo politiką suvokdamas, kad jei jis bent akimirką stabtelės, jei bent akimirką leis tęsti visą tą bakchanaliją, kuri vyko iki šiol, bus ne kas. Ką daro D.Trampas? Jis sako: „Vėliavą aukščiau, suglauskime gretas". Tai yra pati seniausia karinė strategija -  atitraukti viską iš nereikalingų vietų, koncentruotis, iškelti šūkį: „Amerika aukščiau visko".

Jis neturi kitos galimybės, kitaip jis praras daugiau nei prezidento poziciją. Manau, kad D.Trampo situaciją reikia įvertinti būtent taip. Jis supranta, kad nevykdyti savo JAV galios koncentravimo politikos būtų blogiau negu nusikaltimas, būtų epochos klaida.

- Bet ar jis atsilaikys, nes spaudimas didėja, jau ir iš pačių respublikonų. Spaudimą JAV lyderiui didina ir virtinė tyrimų dėl D.Trumpo finansų ir ryšių su Rusija, kurie neaišku kaip pasibaigs.

- Bijau, kad daugelis respublikonų taip pat yra tradiciškai vykdytos politikos įkaitai. Manau, kad nė vienas iš jų neturi tokio pilnavertiško pasaulio vaizdo, kokį turi politikos naujokas Trampas. Juk akivaizdu, kad kažkada šitas dolerio šokis, kai semiu, kiek noriu, turi baigtis. Netgi valdant D.Trampui JAV skola didėja didesniais tempais negu B.Obamos laikais. D.Trampas būdamas verslininkas suvokia, jog visą laiką semti ir tikėtis, kad niekada nesibaigs, neįmanoma. Tiesiog vienintelis dalykas, ką jis gali padaryti, tai investuoti strateginėse srityse, padaryti, ką padarė karyboje - atitraukė viską nuo antraeilių dalykų. Ar jis atlaikys?

Mes neturime pavyzdžių, pagal kuriuos galėtume pasakyti. Neturime pakankamai informacijos, ką atkasė specialusis prokuroras Roberts Miuleris (Robert Mueller). Labai galimas dalykas, kad tas ignoruojantis įvairias superaktyvias vertybes, politines vertybes D.Trampo elgesys galėjo reikštis ir priešrinkiminiame periode, bet jis ėjo va bank, kad laimėtų, tad gali būti padaryta krūva klaidų, ir mažas kupstas dabar gali išversti didelį vežimą. Žmogus, turėjęs kelis milijardinius bankrotus, jis negali neturėti nepažeidžiamų vietų.

Aš simpatizuoju D. Trampui. Nes suvokiu jo būseną, jo norą padaryti tai, ką užsibrėžė bet kuria kaina, nes tik tokie žmonės ir keičia pasaulį.

Žvilgtelkim, ką jis padarė? Iš esmės jis išsprendė Korėjos krizę. Ne jo patarėjai, ne jo kariškiai. Jis, pažaisdamas su raketų žmogumi, pasikviesdamas ir susodindamas abudu korėjiečius, kuria naują galybę greta Knijos. Ir dabar, jeigu kas nors iš visų tų niekinančių D.Trampą ir kalbančių apie jį kaip apie neišmanėlį, arogantišką, mergišių, kuris nesugeba elgtis taip, kaip turi elgtis padorūs Putinui užpakalį laižantys Europos politikai, jis sukuria milžiniškos galios, milžiniško potencialo mechanizmą. Susodina abiejų Korėjų lyderius, ir šiandien jie naikina daugybę konfrontacijos ženklų, simbolių. Jis iš esmės išsprendžia Šiaurės Korėjos elitui klausimą, kaip gyventi toliau, išsprendžia Pietų Korėjai klausimą, kaip išvengti iš ten kylančios grėsmės ir milžiniško kiekio ginkluotės, atsuktos į juos. Ir duok Dieve jam gerus metus ar du galimybės veikti, greta stovės didžiulės galios valstybė Korėja, kuri turės artimus santykius su JAV ir bus atsvara Kinijai.

Va, jei dar prispaus uodegą rusams ir pagaliau išaiškins V.Putinui, kad jis vis dėlto „europietis", kad už dyką ar netgi į minusą atidavinėti kinams energijos resursus neapsimoka, tai jis išspręs pagrindinę šiandienos pasaulio geopolitinę problemą - Kiniją.