2018 m. lapkričio 13 d. 17:38 val., antradienis

ve  >  Žinios  >  Nuomonės  >  Nuomonės

Nuomonės

Visuomenės supriešinimas mūsų valstybę jau praktiškai atvedė į aklavietę

(4)

2017-12-05, 15:52

Robertas DARGIS

Visuomenės supriešinimas mūsų valstybę jau praktiškai atvedė į aklavietę nuotrauka, foto

Robertas Dargis.

Esame technologinių pokyčių ir globalios ekonomikos kryžkelėje. Šiame permainų laikotarpyje visi gali būti laimėtojais, bet mums reikia išspręsti gilumines problemas, kurias šiandien  ignoruojame. Turime atvirai pripažinti, kad įtampa Lietuvos visuomenėje yra eskaluojama ir kai kurie politikai ją laiko savo tikslu. Tai neramina, nes įtampa ir nesusikalbėjimas stabdo mūsų valstybės ateities kūrimą.          

Turime kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti, kad mūsų visų judėjimo trajektorija pasikeistų. Ir tą turime daryti šiandien, nes laiko faktorius būtiniems pokyčiams yra labai svarbus. Pasaulyje vykstantys technologiniai pokyčiai nepalieka mums prabangos vėluoti ir dar vis galvoti, kad mūsų tai nepalies – mūsų valstybės ateitis yra labai įtakojama pasaulyje vykstančio neapibrėžtum, technologinių pokyčių ir ES finansų.  Ar esame užsiauginę savo visuomenę, susitvarkę savo ekonomiką taip, kad  galėtume atlaikyti šiuos pokyčius ir auginti valstybės potencialą? Tai didelis klausimas.

Prieš 27 metus visi kovojome už laisvę ir nepriklausomybę. Ir kiekvieno tikslai tos laisvės buvo visiškai skirtingi: vieniems tos laisvės reikėjo kurti, kitiems – tobulėti, tretiems – susitvarkyti savo asmeninę gerovę, dar kažkam reikėjo turėti stiprų pamatą, kad galėtų kurti savo valstybę ir t.t. Tai buvo tie baziniai dalykai, kurie davė žmogui pagrindą veikti. Tada visi norėjome gyventi kaip skandinavai. Net turėjome tokią naujadarą „finliandizacija“. 1990 m. atsirado ir naujadaras - Lietuvos verslininkas. Kas buvo to meto verslininkai? Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones, siekdami realizuoti savo kūrybiškumą. 

O kaip valstybė reagavo į tą gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką?  Prisiminkime, ką  1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir  kuria produktą.

Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą nepriklausomybės laikotarpį, vos  atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai giliais šaknis.  Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe.

Neigiamo požiūrio laikosi ir Lietuvos kultūros žmonės. Susitikime su menininkais nuskambėjo tokia frazė: „Žodžiai – verstis, verslas, vertelgos, pelnas – tai kažkas tokio nešvaraus, kažkas tokio negero, prie ko nesinori liestis“. Tai yra mūsų kultūros patriarchų požiūris ir laikysena  į tuos, kurie kuria visai visuomenei ekonominį pagrindą.

Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle. Deja, bet į jį nenori eiti ir jaunoji karta. Pridėtinės vertės samprata tampa kažkuo nepadoriu ir neigiamu. Pamirštame, kad pridėtinės vertės kūrimas -  ar moksle, ar  mene yra tai, ką mes kiekvienas atiduodame mūsų bendruomenei. O Lietuvoje visuomenėje formuojama nuomonė, jog gėris į Lietuvą turi ateiti viską persidalinant arba nukristi iš dangaus, bet jo kurti nereikia. Toks požiūris veda mus į aklavietę

Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas, ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome kuris atsakymas teisingas - iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks  yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.

Taip mes ir gyvename, bet toliau taip nebegalima - atėjo metas pripažinti, kas mes esame ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Pažiūrėkime, kaip verslas reagavo į mūsų verslui sunkiausią 2008 metų krizę. Verslas pertvarkė sistemas ir optimizavo įmonių veiklą. Įmonių vadovai patys, pasiraitoję rankoves, ėjo dirbti kartu su visais, kad galėtų įvykdyti užsakymus. O kaip reagavo mūsų viešas sektorius? Visi suprantame, kad krizė yra puikus laikas susitvarkyti esamą sistemą ir padaryti ją efektyviai veikiančia. Ar mes pertvarkėme biurokratinį aparatą, kuris dabar veiktų efektyviai ir padėtų žmonėms įgyvendinti jo sumanymus?  Mes turime valstybės aparatą ir biurokratą, kuris galvoja ne apie tai, kaip suteikti energijos žmogui ir padėti jam kurti ateitį, jis galvoja apie savo kategorijas A16, B17, Ž18. Jūs klausiate, ką aš čia vardiju? Aš vardinu jų atlyginimų laiptelius. Mums nereikia A17, B18 mums reikia energingų žmonių, kurie norėtų padėti kuriančiam žmogui greičiau paleisti į gyvenimą savo idėjas. Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Mes net savo pagrindinėje aikštėje negalime paminklo pasistatyti. Dėka A17, dėka Ž18. Mes nebeatitinkame savo pačių sukurtų įstatymų.

Galėtume nieko nedaryti, bet šiandien yra kritinis laikas – esame ketvirtosios pramonės revoliucijos sūkuryje ir jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota. Mūsų įmonės šiandien jau persitvarko, kad atlaikytų globalią konkurenciją. Ta konkurencija verčia temptis, investuoti į technologijas ir žmonių žinias. Deja, bet mūsų visuomenė dar toli nuo šių pokyčių suvokimo. Net mokyklose mokytojai mažai žino, kas yra ta ketvirtoji pramonės revoliucija. Jeigu mes galvojame, kad mus pakeisti ateina karta, kuri yra išsilavinusi, kuri turi žinių, kuri gali kurti, galiu drąsiai teigti, kad kol kas dar to nebus. Ir jeigu mes nepakeisime ugdymo ir mokytojų rengimo programų, tai mes nepajudėsime į priekį.

Ką mes turime daryti? Mes pagaliau turime pradėti KALBĖTIS, visuomenė turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Būtinas bendras darbas. Jau ne kartą esu citavęs buvusį Švedijos finansų ministrą Par Nuder, kuris sako, kad Švedijos vyriausybė turi dirbti taip, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kas yra kūrybingumas, išlaisvinta kūrybinė  galia ir skatinti žmones imtis verslo ir jiems padėti šalinant biurokratines kliūtis. Jeigu kalbame apie Švediją ir norime būti tokie kaip jie, tai turime suprasti, kad Švedijos visuomenė yra stipri, išsilavinusi ir kiekvienas jos narys piešia savo kelią į ateitį, ko tikrai nedarome mes.

Lietuvoje mes turime kuriamą klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, verslo ir politikų. Kai kuriems politikams tai tapo tikslu.  Turime tai griauti - mes turime daugiau kalbėtis, mes turime kurti atsakingus žmones. Kai kalbi su žmonėmis, tai akivaizdu, kad jie nemato jokio ryšio tarp to, ką jie įdeda į šią valstybę, ir to ką jie gauna. Jie nesupranta, kaip jų indėlis į savo pačių tobulėjimą, savarankiška veikla ir priimami sprendimai atsiliepia jiems patiems. Jaunimas mato, kad ir kiek jie besistengtų, tai senatvėje tai neužtikrins jų gerbūvio. Todėl jie ir sutinka priimti vokeliais, nes  nori gyventi čia ir dabar. Jie mato, kad jų sumokėti mokesčiai niekaip nesusiję tuo, kiek jie gaus ateityje. Ar galime tai pakeisti? Esu įsitikinęs, kad galime.

Pagaliau  turime pripažinti   visuomenėje konfliktą, kad tas dramos trikampis egzistuoja, ir mes turime ieškoti išeities iš jo. Verslas žengė pirmą žingsnį ir yra atviras dialogui. Ir šioje situacijoje visiems mums noriu priminti P. Vileišio priesaką: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“

Esame technologinių pokyčių ir globalios ekonomikos kryžkelėje. Šiame permainų laikotarpyje visi gali būti laimėtojais, bet mums reikia išspręsti gilumines problemas, kurias šiandien  ignoruojame. Turime atvirai pripažinti, kad įtampa Lietuvos visuomenėje yra eskaluojama ir kai kurie politikai ją laiko savo tikslu. Tai neramina, nes įtampa ir nesusikalbėjimas stabdo mūsų valstybės ateities kūrimą.        

            Turime kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti, kad mūsų visų judėjimo trajektorija pasikeistų. Ir tą turime daryti šiandien, nes laiko faktorius būtiniems pokyčiams yra labai svarbus. Pasaulyje vykstantys technologiniai pokyčiai nepalieka mums prabangos vėluoti ir dar vis galvoti, kad mūsų tai nepalies – mūsų valstybės ateitis yra labai įtakojama pasaulyje vykstančio neapibrėžtum, technologinių pokyčių ir ES finansų.  Ar esame užsiauginę savo visuomenę, susitvarkę savo ekonomiką taip, kad  galėtume atlaikyti šiuos pokyčius ir auginti valstybės potencialą? Tai didelis klausimas.

            Prieš 27 metus visi kovojome už laisvę ir nepriklausomybę. Ir kiekvieno tikslai tos laisvės buvo visiškai skirtingi: vieniems tos laisvės reikėjo kurti, kitiems – tobulėti, tretiems – susitvarkyti savo asmeninę gerovę, dar kažkam reikėjo turėti stiprų pamatą, kad galėtų kurti savo valstybę ir t.t. Tai buvo tie baziniai dalykai, kurie davė žmogui pagrindą veikti. Tada visi norėjome gyventi kaip skandinavai. Net turėjome tokią naujadarą „finliandizacija“. 1990 m. atsirado ir naujadaras - Lietuvos verslininkas. Kas buvo to meto verslininkai? Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones, siekdami realizuoti savo kūrybiškumą. 

            O kaip valstybė reagavo į tą gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką?  Prisiminkime, ką  1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir  kuria produktą.

            Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą nepriklausomybės laikotarpį, vos  atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai giliais šaknis.  Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe.

            Neigiamo požiūrio laikosi ir Lietuvos kultūros žmonės. Susitikime su menininkais nuskambėjo tokia frazė: „Žodžiai – verstis, verslas, vertelgos, pelnas – tai kažkas tokio nešvaraus, kažkas tokio negero, prie ko nesinori liestis“. Tai yra mūsų kultūros patriarchų požiūris ir laikysena  į tuos, kurie kuria visai visuomenei ekonominį pagrindą.

            Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle. Deja, bet į jį nenori eiti ir jaunoji karta. Pridėtinės vertės samprata tampa kažkuo nepadoriu ir neigiamu. Pamirštame, kad pridėtinės vertės kūrimas -  ar moksle, ar  mene yra tai, ką mes kiekvienas atiduodame mūsų bendruomenei. O Lietuvoje visuomenėje formuojama nuomonė, jog gėris į Lietuvą turi ateiti viską persidalinant arba nukristi iš dangaus, bet jo kurti nereikia. Toks požiūris veda mus į aklavietę

            Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas, ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome kuris atsakymas teisingas - iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks  yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.

            Taip mes ir gyvename, bet toliau taip nebegalima - atėjo metas pripažinti, kas mes esame ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Pažiūrėkime, kaip verslas reagavo į mūsų verslui sunkiausią 2008 metų krizę. Verslas pertvarkė sistemas ir optimizavo įmonių veiklą. Įmonių vadovai patys, pasiraitoję rankoves, ėjo dirbti kartu su visais, kad galėtų įvykdyti užsakymus. O kaip reagavo mūsų viešas sektorius? Visi suprantame, kad krizė yra puikus laikas susitvarkyti esamą sistemą ir padaryti ją efektyviai veikiančia. Ar mes pertvarkėme biurokratinį aparatą, kuris dabar veiktų efektyviai ir padėtų žmonėms įgyvendinti jo sumanymus?  Mes turime valstybės aparatą ir biurokratą, kuris galvoja ne apie tai, kaip suteikti energijos žmogui ir padėti jam kurti ateitį, jis galvoja apie savo kategorijas A16, B17, Ž18. Jūs klausiate, ką aš čia vardiju? Aš vardinu jų atlyginimų laiptelius. Mums nereikia A17, B18 mums reikia energingų žmonių, kurie norėtų padėti kuriančiam žmogui greičiau paleisti į gyvenimą savo idėjas. Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Mes net savo pagrindinėje aikštėje negalime paminklo pasistatyti. Dėka A17, dėka Ž18. Mes nebeatitinkame savo pačių sukurtų įstatymų.

            Galėtume nieko nedaryti, bet šiandien yra kritinis laikas – esame ketvirtosios pramonės revoliucijos sūkuryje ir jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota. Mūsų įmonės šiandien jau persitvarko, kad atlaikytų globalią konkurenciją. Ta konkurencija verčia temptis, investuoti į technologijas ir žmonių žinias. Deja, bet mūsų visuomenė dar toli nuo šių pokyčių suvokimo. Net mokyklose mokytojai mažai žino, kas yra ta ketvirtoji pramonės revoliucija. Jeigu mes galvojame, kad mus pakeisti ateina karta, kuri yra išsilavinusi, kuri turi žinių, kuri gali kurti, galiu drąsiai teigti, kad kol kas dar to nebus. Ir jeigu mes nepakeisime ugdymo ir mokytojų rengimo programų, tai mes nepajudėsime į priekį.

            Ką mes turime daryti? Mes pagaliau turime pradėti KALBĖTIS, visuomenė turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Būtinas bendras darbas. Jau ne kartą esu citavęs buvusį Švedijos finansų ministrą Par Nuder, kuris sako, kad Švedijos vyriausybė turi dirbti taip, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kas yra kūrybingumas, išlaisvinta kūrybinė  galia ir skatinti žmones imtis verslo ir jiems padėti šalinant biurokratines kliūtis. Jeigu kalbame apie Švediją ir norime būti tokie kaip jie, tai turime suprasti, kad Švedijos visuomenė yra stipri, išsilavinusi ir kiekvienas jos narys piešia savo kelią į ateitį, ko tikrai nedarome mes.

            Lietuvoje mes turime kuriamą klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, verslo ir politikų. Kai kuriems politikams tai tapo tikslu.  Turime tai griauti - mes turime daugiau kalbėtis, mes turime kurti atsakingus žmones. Kai kalbi su žmonėmis, tai akivaizdu, kad jie nemato jokio ryšio tarp to, ką jie įdeda į šią valstybę, ir to ką jie gauna. Jie nesupranta, kaip jų indėlis į savo pačių tobulėjimą, savarankiška veikla ir priimami sprendimai atsiliepia jiems patiems. Jaunimas mato, kad ir kiek jie besistengtų, tai senatvėje tai neužtikrins jų gerbūvio. Todėl jie ir sutinka priimti vokeliais, nes  nori gyventi čia ir dabar. Jie mato, kad jų sumokėti mokesčiai niekaip nesusiję tuo, kiek jie gaus ateityje. Ar galime tai pakeisti? Esu įsitikinęs, kad galime.

            Pagaliau  turime pripažinti   visuomenėje konfliktą, kad tas dramos trikampis egzistuoja, ir mes turime ieškoti išeities iš jo. Verslas žengė pirmą žingsnį ir yra atviras dialogui. Ir šioje situacijoje visiems mums noriu priminti P. Vileišio priesaką: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“

Esame technologinių pokyčių ir globalios ekonomikos kryžkelėje. Šiame permainų laikotarpyje visi gali būti laimėtojais, bet mums reikia išspręsti gilumines problemas, kurias šiandien ignoruojame. Turime atvirai pripažinti, kad įtampa Lietuvos visuomenėje yra eskaluojama ir kai kurie politikai ją laiko savo tikslu. Tai neramina, nes įtampa ir nesusikalbėjimas stabdo mūsų valstybės ateities kūrimą.

Turime kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti, kad mūsų visų judėjimo trajektorija pasikeistų. Ir tą turime daryti šiandien, nes laiko faktorius būtiniems pokyčiams yra labai svarbus. Pasaulyje vykstantys technologiniai pokyčiai nepalieka mums prabangos vėluoti ir dar vis galvoti, kad mūsų tai nepalies – mūsų valstybės ateitis yra labai įtakojama pasaulyje vykstančio neapibrėžtum, technologinių pokyčių ir ES finansų. Ar esame užsiauginę savo visuomenę, susitvarkę savo ekonomiką taip, kad galėtume atlaikyti šiuos pokyčius ir auginti valstybės potencialą? Tai didelis klausimas.

Prieš 27 metus visi kovojome už laisvę ir nepriklausomybę. Ir kiekvieno tikslai tos laisvės buvo visiškai skirtingi: vieniems tos laisvės reikėjo kurti, kitiems – tobulėti, tretiems – susitvarkyti savo asmeninę gerovę, dar kažkam reikėjo turėti stiprų pamatą, kad galėtų kurti savo valstybę ir t.t. Tai buvo tie baziniai dalykai, kurie davė žmogui pagrindą veikti. Tada visi norėjome gyventi kaip skandinavai. Net turėjome tokią naujadarą „finliandizacija“. 1990 m. atsirado ir naujadaras - Lietuvos verslininkas. Kas buvo to meto verslininkai? Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones, siekdami realizuoti savo kūrybiškumą.

O kaip valstybė reagavo į tą gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką? Prisiminkime, ką 1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir kuria produktą.

Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą nepriklausomybės laikotarpį, vos atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai giliais šaknis. Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe.

Neigiamo požiūrio laikosi ir Lietuvos kultūros žmonės. Susitikime su menininkais nuskambėjo tokia frazė: „Žodžiai – verstis, verslas, vertelgos, pelnas – tai kažkas tokio nešvaraus, kažkas tokio negero, prie ko nesinori liestis“. Tai yra mūsų kultūros patriarchų požiūris ir laikysena į tuos, kurie kuria visai visuomenei ekonominį pagrindą.

Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle. Deja, bet į jį nenori eiti ir jaunoji karta. Pridėtinės vertės samprata tampa kažkuo nepadoriu ir neigiamu. Pamirštame, kad pridėtinės vertės kūrimas - ar moksle, ar mene yra tai, ką mes kiekvienas atiduodame mūsų bendruomenei. O Lietuvoje visuomenėje formuojama nuomonė, jog gėris į Lietuvą turi ateiti viską persidalinant arba nukristi iš dangaus, bet jo kurti nereikia. Toks požiūris veda mus į aklavietę

Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas, ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome kuris atsakymas teisingas - iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.

Taip mes ir gyvename, bet toliau taip nebegalima - atėjo metas pripažinti, kas mes esame ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Pažiūrėkime, kaip verslas reagavo į mūsų verslui sunkiausią 2008 metų krizę. Verslas pertvarkė sistemas ir optimizavo įmonių veiklą. Įmonių vadovai patys, pasiraitoję rankoves, ėjo dirbti kartu su visais, kad galėtų įvykdyti užsakymus. O kaip reagavo mūsų viešas sektorius? Visi suprantame, kad krizė yra puikus laikas susitvarkyti esamą sistemą ir padaryti ją efektyviai veikiančia. Ar mes pertvarkėme biurokratinį aparatą, kuris dabar veiktų efektyviai ir padėtų žmonėms įgyvendinti jo sumanymus? Mes turime valstybės aparatą ir biurokratą, kuris galvoja ne apie tai, kaip suteikti energijos žmogui ir padėti jam kurti ateitį, jis galvoja apie savo kategorijas A16, B17, Ž18. Jūs klausiate, ką aš čia vardiju? Aš vardinu jų atlyginimų laiptelius. Mums nereikia A17, B18 mums reikia energingų žmonių, kurie norėtų padėti kuriančiam žmogui greičiau paleisti į gyvenimą savo idėjas. Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Mes net savo pagrindinėje aikštėje negalime paminklo pasistatyti. Dėka A17, dėka Ž18. Mes nebeatitinkame savo pačių sukurtų įstatymų.

Galėtume nieko nedaryti, bet šiandien yra kritinis laikas – esame ketvirtosios pramonės revoliucijos sūkuryje ir jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota. Mūsų įmonės šiandien jau persitvarko, kad atlaikytų globalią konkurenciją. Ta konkurencija verčia temptis, investuoti į technologijas ir žmonių žinias. Deja, bet mūsų visuomenė dar toli nuo šių pokyčių suvokimo. Net mokyklose mokytojai mažai žino, kas yra ta ketvirtoji pramonės revoliucija. Jeigu mes galvojame, kad mus pakeisti ateina karta, kuri yra išsilavinusi, kuri turi žinių, kuri gali kurti, galiu drąsiai teigti, kad kol kas dar to nebus. Ir jeigu mes nepakeisime ugdymo ir mokytojų rengimo programų, tai mes nepajudėsime į priekį.

Ką mes turime daryti? Mes pagaliau turime pradėti KALBĖTIS, visuomenė turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Būtinas bendras darbas. Jau ne kartą esu citavęs buvusį Švedijos finansų ministrą Par Nuder, kuris sako, kad Švedijos vyriausybė turi dirbti taip, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kas yra kūrybingumas, išlaisvinta kūrybinė galia ir skatinti žmones imtis verslo ir jiems padėti šalinant biurokratines kliūtis. Jeigu kalbame apie Švediją ir norime būti tokie kaip jie, tai turime suprasti, kad Švedijos visuomenė yra stipri, išsilavinusi ir kiekvienas jos narys piešia savo kelią į ateitį, ko tikrai nedarome mes.

Lietuvoje mes turime kuriamą klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, verslo ir politikų. Kai kuriems politikams tai tapo tikslu. Turime tai griauti - mes turime daugiau kalbėtis, mes turime kurti atsakingus žmones. Kai kalbi su žmonėmis, tai akivaizdu, kad jie nemato jokio ryšio tarp to, ką jie įdeda į šią valstybę, ir to ką jie gauna. Jie nesupranta, kaip jų indėlis į savo pačių tobulėjimą, savarankiška veikla ir priimami sprendimai atsiliepia jiems patiems. Jaunimas mato, kad ir kiek jie besistengtų, tai senatvėje tai neužtikrins jų gerbūvio. Todėl jie ir sutinka priimti vokeliais, nes nori gyventi čia ir dabar. Jie mato, kad jų sumokėti mokesčiai niekaip nesusiję tuo, kiek jie gaus ateityje. Ar galime tai pakeisti? Esu įsitikinęs, kad galime.

Pagaliau turime pripažinti visuomenėje konfliktą, kad tas dramos trikampis egzistuoja, ir mes turime ieškoti išeities iš jo. Verslas žengė pirmą žingsnį ir yra atviras dialogui. Ir šioje situacijoje visiems mums noriu priminti P. Vileišio priesaką: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“

 

Esame technologinių pokyčių ir globalios ekonomikos kryžkelėje. Šiame permainų laikotarpyje visi gali būti laimėtojais, bet mums reikia išspręsti gilumines problemas, kurias šiandien ignoruojame. Turime atvirai pripažinti, kad įtampa Lietuvos visuomenėje yra eskaluojama ir kai kurie politikai ją laiko savo tikslu. Tai neramina, nes įtampa ir nesusikalbėjimas stabdo mūsų valstybės ateities kūrimą.

Turime kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti, kad mūsų visų judėjimo trajektorija pasikeistų. Ir tą turime daryti šiandien, nes laiko faktorius būtiniems pokyčiams yra labai svarbus. Pasaulyje vykstantys technologiniai pokyčiai nepalieka mums prabangos vėluoti ir dar vis galvoti, kad mūsų tai nepalies – mūsų valstybės ateitis yra labai įtakojama pasaulyje vykstančio neapibrėžtum, technologinių pokyčių ir ES finansų. Ar esame užsiauginę savo visuomenę, susitvarkę savo ekonomiką taip, kad galėtume atlaikyti šiuos pokyčius ir auginti valstybės potencialą? Tai didelis klausimas.

Prieš 27 metus visi kovojome už laisvę ir nepriklausomybę. Ir kiekvieno tikslai tos laisvės buvo visiškai skirtingi: vieniems tos laisvės reikėjo kurti, kitiems – tobulėti, tretiems – susitvarkyti savo asmeninę gerovę, dar kažkam reikėjo turėti stiprų pamatą, kad galėtų kurti savo valstybę ir t.t. Tai buvo tie baziniai dalykai, kurie davė žmogui pagrindą veikti. Tada visi norėjome gyventi kaip skandinavai. Net turėjome tokią naujadarą „finliandizacija“. 1990 m. atsirado ir naujadaras - Lietuvos verslininkas. Kas buvo to meto verslininkai? Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones, siekdami realizuoti savo kūrybiškumą.

O kaip valstybė reagavo į tą gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką? Prisiminkime, ką 1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir kuria produktą.

Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą nepriklausomybės laikotarpį, vos atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai giliais šaknis. Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe.

Neigiamo požiūrio laikosi ir Lietuvos kultūros žmonės. Susitikime su menininkais nuskambėjo tokia frazė: „Žodžiai – verstis, verslas, vertelgos, pelnas – tai kažkas tokio nešvaraus, kažkas tokio negero, prie ko nesinori liestis“. Tai yra mūsų kultūros patriarchų požiūris ir laikysena į tuos, kurie kuria visai visuomenei ekonominį pagrindą.

Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle. Deja, bet į jį nenori eiti ir jaunoji karta. Pridėtinės vertės samprata tampa kažkuo nepadoriu ir neigiamu. Pamirštame, kad pridėtinės vertės kūrimas - ar moksle, ar mene yra tai, ką mes kiekvienas atiduodame mūsų bendruomenei. O Lietuvoje visuomenėje formuojama nuomonė, jog gėris į Lietuvą turi ateiti viską persidalinant arba nukristi iš dangaus, bet jo kurti nereikia. Toks požiūris veda mus į aklavietę

Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas, ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome kuris atsakymas teisingas - iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.

Taip mes ir gyvename, bet toliau taip nebegalima - atėjo metas pripažinti, kas mes esame ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Pažiūrėkime, kaip verslas reagavo į mūsų verslui sunkiausią 2008 metų krizę. Verslas pertvarkė sistemas ir optimizavo įmonių veiklą. Įmonių vadovai patys, pasiraitoję rankoves, ėjo dirbti kartu su visais, kad galėtų įvykdyti užsakymus. O kaip reagavo mūsų viešas sektorius? Visi suprantame, kad krizė yra puikus laikas susitvarkyti esamą sistemą ir padaryti ją efektyviai veikiančia. Ar mes pertvarkėme biurokratinį aparatą, kuris dabar veiktų efektyviai ir padėtų žmonėms įgyvendinti jo sumanymus? Mes turime valstybės aparatą ir biurokratą, kuris galvoja ne apie tai, kaip suteikti energijos žmogui ir padėti jam kurti ateitį, jis galvoja apie savo kategorijas A16, B17, Ž18. Jūs klausiate, ką aš čia vardiju? Aš vardinu jų atlyginimų laiptelius. Mums nereikia A17, B18 mums reikia energingų žmonių, kurie norėtų padėti kuriančiam žmogui greičiau paleisti į gyvenimą savo idėjas. Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Mes net savo pagrindinėje aikštėje negalime paminklo pasistatyti. Dėka A17, dėka Ž18. Mes nebeatitinkame savo pačių sukurtų įstatymų.

Galėtume nieko nedaryti, bet šiandien yra kritinis laikas – esame ketvirtosios pramonės revoliucijos sūkuryje ir jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota. Mūsų įmonės šiandien jau persitvarko, kad atlaikytų globalią konkurenciją. Ta konkurencija verčia temptis, investuoti į technologijas ir žmonių žinias. Deja, bet mūsų visuomenė dar toli nuo šių pokyčių suvokimo. Net mokyklose mokytojai mažai žino, kas yra ta ketvirtoji pramonės revoliucija. Jeigu mes galvojame, kad mus pakeisti ateina karta, kuri yra išsilavinusi, kuri turi žinių, kuri gali kurti, galiu drąsiai teigti, kad kol kas dar to nebus. Ir jeigu mes nepakeisime ugdymo ir mokytojų rengimo programų, tai mes nepajudėsime į priekį.

Ką mes turime daryti? Mes pagaliau turime pradėti KALBĖTIS, visuomenė turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Būtinas bendras darbas. Jau ne kartą esu citavęs buvusį Švedijos finansų ministrą Par Nuder, kuris sako, kad Švedijos vyriausybė turi dirbti taip, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kas yra kūrybingumas, išlaisvinta kūrybinė galia ir skatinti žmones imtis verslo ir jiems padėti šalinant biurokratines kliūtis. Jeigu kalbame apie Švediją ir norime būti tokie kaip jie, tai turime suprasti, kad Švedijos visuomenė yra stipri, išsilavinusi ir kiekvienas jos narys piešia savo kelią į ateitį, ko tikrai nedarome mes.

Lietuvoje mes turime kuriamą klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, verslo ir politikų. Kai kuriems politikams tai tapo tikslu. Turime tai griauti - mes turime daugiau kalbėtis, mes turime kurti atsakingus žmones. Kai kalbi su žmonėmis, tai akivaizdu, kad jie nemato jokio ryšio tarp to, ką jie įdeda į šią valstybę, ir to ką jie gauna. Jie nesupranta, kaip jų indėlis į savo pačių tobulėjimą, savarankiška veikla ir priimami sprendimai atsiliepia jiems patiems. Jaunimas mato, kad ir kiek jie besistengtų, tai senatvėje tai neužtikrins jų gerbūvio. Todėl jie ir sutinka priimti vokeliais, nes nori gyventi čia ir dabar. Jie mato, kad jų sumokėti mokesčiai niekaip nesusiję tuo, kiek jie gaus ateityje. Ar galime tai pakeisti? Esu įsitikinęs, kad galime.

Pagaliau turime pripažinti visuomenėje konfliktą, kad tas dramos trikampis egzistuoja, ir mes turime ieškoti išeities iš jo. Verslas žengė pirmą žingsnį ir yra atviras dialogui. Ir šioje situacijoje visiems mums noriu priminti P. Vileišio priesaką: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“

 

 

Esame technologinių pokyčių ir globalios ekonomikos kryžkelėje. Šiame permainų laikotarpyje visi gali būti laimėtojais, bet mums reikia išspręsti gilumines problemas, kurias šiandien  ignoruojame. Turime atvirai pripažinti, kad įtampa Lietuvos visuomenėje yra eskaluojama ir kai kurie politikai ją laiko savo tikslu. Tai neramina, nes įtampa ir nesusikalbėjimas stabdo mūsų valstybės ateities kūrimą.        

            Turime kalbėti apie tai, ką mes galime padaryti, kad mūsų visų judėjimo trajektorija pasikeistų. Ir tą turime daryti šiandien, nes laiko faktorius būtiniems pokyčiams yra labai svarbus. Pasaulyje vykstantys technologiniai pokyčiai nepalieka mums prabangos vėluoti ir dar vis galvoti, kad mūsų tai nepalies – mūsų valstybės ateitis yra labai įtakojama pasaulyje vykstančio neapibrėžtum, technologinių pokyčių ir ES finansų.  Ar esame užsiauginę savo visuomenę, susitvarkę savo ekonomiką taip, kad  galėtume atlaikyti šiuos pokyčius ir auginti valstybės potencialą? Tai didelis klausimas.

            Prieš 27 metus visi kovojome už laisvę ir nepriklausomybę. Ir kiekvieno tikslai tos laisvės buvo visiškai skirtingi: vieniems tos laisvės reikėjo kurti, kitiems – tobulėti, tretiems – susitvarkyti savo asmeninę gerovę, dar kažkam reikėjo turėti stiprų pamatą, kad galėtų kurti savo valstybę ir t.t. Tai buvo tie baziniai dalykai, kurie davė žmogui pagrindą veikti. Tada visi norėjome gyventi kaip skandinavai. Net turėjome tokią naujadarą „finliandizacija“. 1990 m. atsirado ir naujadaras - Lietuvos verslininkas. Kas buvo to meto verslininkai? Viena grupė – tarybiniais laikais dirbę pogrindyje, kita – tie, kurie kažką privatizavo, trečia – kurie turėdami idėją kūrė nuo nulio savo įmones, siekdami realizuoti savo kūrybiškumą. 

            O kaip valstybė reagavo į tą gimusį verslo sluoksnį ir patį verslininką?  Prisiminkime, ką  1992 metais pasakė finansų ministrė Elvyra Kunevičienė. Ji labai aiškiai išsakė valstybės požiūrį į verslą, kuris po to vis tvirtinosi ir tvirtinosi: „Verslas mums yra įdomus tiek, kiek mes iš jo galime paimti mokesčių“. Jos pasakymas uždavė toną valstybės požiūriui į verslininkus, kurie savo energiją atiduoda kūrybai ir  kuria produktą.

            Nesusikalbėjimas ir įtampa augo visą nepriklausomybės laikotarpį, vos  atsiradus pirmiesiems verslininkams. Šis pleištas tarp visuomenės ir verslo turi labai giliais šaknis.  Neigiamas požiūris į verslą yra sąlygotas sėkmės ir pavydo, pavydą dalis visuomenės jau yra pavertusi savo dorybe.

            Neigiamo požiūrio laikosi ir Lietuvos kultūros žmonės. Susitikime su menininkais nuskambėjo tokia frazė: „Žodžiai – verstis, verslas, vertelgos, pelnas – tai kažkas tokio nešvaraus, kažkas tokio negero, prie ko nesinori liestis“. Tai yra mūsų kultūros patriarchų požiūris ir laikysena  į tuos, kurie kuria visai visuomenei ekonominį pagrindą.

            Kur mes atėjome su tuo požiūriu? Šiandien niekas nenori eiti į verslą ir Lietuvoje yra per mažai žmonių versle. Deja, bet į jį nenori eiti ir jaunoji karta. Pridėtinės vertės samprata tampa kažkuo nepadoriu ir neigiamu. Pamirštame, kad pridėtinės vertės kūrimas -  ar moksle, ar  mene yra tai, ką mes kiekvienas atiduodame mūsų bendruomenei. O Lietuvoje visuomenėje formuojama nuomonė, jog gėris į Lietuvą turi ateiti viską persidalinant arba nukristi iš dangaus, bet jo kurti nereikia. Toks požiūris veda mus į aklavietę

            Turime pripažinti, kad versle, kaip ir politikoje visuomenėje, yra visokių žmonių, Kai manęs klausia „Kodėl verslas nesidalija? Kodėl jis toks grubus, toks neatjaučiantis?“, aš visada paklausiu – iš kur Lietuvoje atsirado verslas, ir pateikiu keturis atsakymo variantus: iš Marso, iš Mėnulio, iš Argentinos, iš Lietuvos. Visi žinome kuris atsakymas teisingas - iš Lietuvos. Taip, verslas atėjo iš tos pačios visuomenės, kurioje mes visi esame. Jis yra atspindys. Norite sužinoti, koks  yra verslas? Atsistokite prieš veidrodį ir pažiūrėkite į save, į visas savo ydas, į savo supratimą, į savo atjautą, į savo meilę artimui.

            Taip mes ir gyvename, bet toliau taip nebegalima - atėjo metas pripažinti, kas mes esame ir pažiūrėti, kas mus jungia, o ne skiria. Pažiūrėkime, kaip verslas reagavo į mūsų verslui sunkiausią 2008 metų krizę. Verslas pertvarkė sistemas ir optimizavo įmonių veiklą. Įmonių vadovai patys, pasiraitoję rankoves, ėjo dirbti kartu su visais, kad galėtų įvykdyti užsakymus. O kaip reagavo mūsų viešas sektorius? Visi suprantame, kad krizė yra puikus laikas susitvarkyti esamą sistemą ir padaryti ją efektyviai veikiančia. Ar mes pertvarkėme biurokratinį aparatą, kuris dabar veiktų efektyviai ir padėtų žmonėms įgyvendinti jo sumanymus?  Mes turime valstybės aparatą ir biurokratą, kuris galvoja ne apie tai, kaip suteikti energijos žmogui ir padėti jam kurti ateitį, jis galvoja apie savo kategorijas A16, B17, Ž18. Jūs klausiate, ką aš čia vardiju? Aš vardinu jų atlyginimų laiptelius. Mums nereikia A17, B18 mums reikia energingų žmonių, kurie norėtų padėti kuriančiam žmogui greičiau paleisti į gyvenimą savo idėjas. Susimąstykime, iki ko mes priėjome? Mes net savo pagrindinėje aikštėje negalime paminklo pasistatyti. Dėka A17, dėka Ž18. Mes nebeatitinkame savo pačių sukurtų įstatymų.

            Galėtume nieko nedaryti, bet šiandien yra kritinis laikas – esame ketvirtosios pramonės revoliucijos sūkuryje ir jeigu visuomenė nesupras šių pokyčių ir kokie pokyčiai pasaulį stumia į priekį, tai mūsų valstybės ateitis yra labai miglota. Mūsų įmonės šiandien jau persitvarko, kad atlaikytų globalią konkurenciją. Ta konkurencija verčia temptis, investuoti į technologijas ir žmonių žinias. Deja, bet mūsų visuomenė dar toli nuo šių pokyčių suvokimo. Net mokyklose mokytojai mažai žino, kas yra ta ketvirtoji pramonės revoliucija. Jeigu mes galvojame, kad mus pakeisti ateina karta, kuri yra išsilavinusi, kuri turi žinių, kuri gali kurti, galiu drąsiai teigti, kad kol kas dar to nebus. Ir jeigu mes nepakeisime ugdymo ir mokytojų rengimo programų, tai mes nepajudėsime į priekį.

            Ką mes turime daryti? Mes pagaliau turime pradėti KALBĖTIS, visuomenė turi ieškoti bendrų sąlyčio taškų. Būtinas bendras darbas. Jau ne kartą esu citavęs buvusį Švedijos finansų ministrą Par Nuder, kuris sako, kad Švedijos vyriausybė turi dirbti taip, kad kuo daugiau žmonių suvoktų, kas yra kūrybingumas, išlaisvinta kūrybinė  galia ir skatinti žmones imtis verslo ir jiems padėti šalinant biurokratines kliūtis. Jeigu kalbame apie Švediją ir norime būti tokie kaip jie, tai turime suprasti, kad Švedijos visuomenė yra stipri, išsilavinusi ir kiekvienas jos narys piešia savo kelią į ateitį, ko tikrai nedarome mes.

            Lietuvoje mes turime kuriamą klasikinį dramos trikampį tarp visuomenės, verslo ir politikų. Kai kuriems politikams tai tapo tikslu.  Turime tai griauti - mes turime daugiau kalbėtis, mes turime kurti atsakingus žmones. Kai kalbi su žmonėmis, tai akivaizdu, kad jie nemato jokio ryšio tarp to, ką jie įdeda į šią valstybę, ir to ką jie gauna. Jie nesupranta, kaip jų indėlis į savo pačių tobulėjimą, savarankiška veikla ir priimami sprendimai atsiliepia jiems patiems. Jaunimas mato, kad ir kiek jie besistengtų, tai senatvėje tai neužtikrins jų gerbūvio. Todėl jie ir sutinka priimti vokeliais, nes  nori gyventi čia ir dabar. Jie mato, kad jų sumokėti mokesčiai niekaip nesusiję tuo, kiek jie gaus ateityje. Ar galime tai pakeisti? Esu įsitikinęs, kad galime.

            Pagaliau  turime pripažinti   visuomenėje konfliktą, kad tas dramos trikampis egzistuoja, ir mes turime ieškoti išeities iš jo. Verslas žengė pirmą žingsnį ir yra atviras dialogui. Ir šioje situacijoje visiems mums noriu priminti P. Vileišio priesaką: „Ponuliai, dirbkime, dirbkime tik kultūros ir ekonomikos darbą, o kai visa to padaugės, tai ir politikos atsiras savaime.“

Žymos: robertas dargis

Griežtai draudžiama "Vakarų eksprese" paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo. Turinio naudojimo taisyklės.

Komentarai

Lietuvos 100 - mečiui

2018-01-10   16:14

IP: 195.14.182.157

Atėjo laikas lietuviams išsirink karalių,
Kiek galima į svetimus, ant pinigų žiūrėt.
Ar atveš popiežius karūną,
Kurią saugo Vatikanas, nuo Vytauto Didžiojo laikų

Elfas

2017-12-06   14:36

IP: 82.135.197.143

Ruošiamės prezidento rinkimams,ponas Dargi,ar ne?:)

ma

2017-12-05   23:29

IP: 188.69.192.52

aiškios kryptys ir analizė apie verslą jaunimą.pritariu

Tavo komentaras

Vardas*

El. paštas

Komentaras*

Siunčiama. Prašome palaukti...

Šiandien VE.lt skaitykite

Nuomonės

„Dažniausiai reikia keisti ne aplinką, o patį save.“Arthuras Christopheris Bensonas (anglų poetas,...

Kreipimasis į Slengių gyvenvietės gyventojus nuotrauka, foto

Tebegyvename Visų šventųjų ir Vėlinių nuotaikomis. Dar mirusiųjų pagerbimo dienų išvakarėse laikraščio...

Kai moliūgai netrukdo... nuotrauka, foto

Savo sprendimą dalyvauti 2019 m. Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose paskelbęs ambasadorius Vygaudas...

Prezidentas privalo tapti atsvara valdančiųjų kuriamai rytietiškai valdžios vertikalei nuotrauka, foto

Seimas vėl stabdo Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimo dėl Rolando Pakso galimo...

R. Paksas: bus taikomos griežtos sankcijos nuotrauka, foto

Kariai leidosi į žygį per Lietuvą nuotrauka, foto

Lietuva, Antradienį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione iškilminga rikiuote prasidėjo Sausumos pajėgų...

Streikas prasidėjo nuotrauka, foto

Švietimas, Vakar vaikų lopšelis-darželis "Želmenėlis" pirmasis Klaipėdoje pradėjo artėjančių streikų bangą. Vadovybė bandė...

Palangos kurhauzo atgimimas: pamatai - jau tvirti nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Palangos kurhauzas - pastatas, kadaise davęs pradžią kurorto augimui - neilgai trukus...

Paminėta „Ožio diena“ nuotrauka, foto

Vakarų Lietuva, Praėjusį šeštadienį Endriejave jau aštuntąjį kartą minėta tradicinė „Ožio diena“. Nors oras...

Lietuva, Paskelbta prieš 37 min.

Švietimas, Paskelbta prieš 1 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 2 val.

Vakarų Lietuva, Paskelbta prieš 2 val.

Pasidalink

Jūsų vardas*

Draugo el. paštas*

Komentaras

Siunčiama. Prašome palaukti...