Velniškos ideologijos atolas (2)

Pabaiga. Pradžia - 2014-08-23

TSRS liaudies deputatų suvažiavimas, o vėliau ir Rusijos Dūma pasmerkė masinį civilių gyventojų naikinimą, atskirų žmonių grupių ir ištisų tautų trėmimus, suverenių valstybių okupacijas, žmogaus teisių pamynimą, tarptautinių sutarčių laužymą. Buvo pradėti viešinti dokumentai, atskleidžiantys šiurpius sovietinės imperijos istorijos puslapius. Tačiau ne visi.

Polišinelio paslapties baimė

Daug kam iki šiol neaišku, kodėl pripažindami vykdę pačius klaikiausius nusikaltimus ir net paviešindami tai liudijančius dokumentus jie kažkodėl aršiai neigia, kad su naciais labai maloniai ir draugiškai bendradarbiavo iki pat 1941 m. birželio, kada tie sulaužę Ribentropo-Molotovo paktą užpuolė Sovietų sąjungą. Juk tame jų bendradarbiavime nieko labai kruvino nebuvo.

Na, broliavosi, organizuodavo bendrus karinius manevrus, keitėsi žvalgybine informacija, mokė nacius, kurie intensyviai ruošėsi žydų genocidui, statyti koncentracijos lagerius, netoli Murmansko suteikė vokiečiams karinę jūrų bazę, kad tiems nereikėtų labai vargti okupuojant Norvegiją, vardan neišardomos draugystės grąžino Hitleriui iš Vokietijos nuo holokausto pabėgusius žydus, pagaliau lygiomis dalimis pasidalino Europą. Sutikite, kad visa tai nors ir pakankamai klaiku, bet, lyginant su masinėmis žmonių ir tautų skerdynėmis, - vaikų žaidimai.

Tad kodėl tai neigiama, kodėl amerikiečių, britų, prancūzų paviešinti dokumentai, kino kronika, įvykių dalyvių prisiminimai vienareikšmiškai paskelbiami apokrifais arba specialiai suorganizuotomis provokacijomis?

Reikalas labai paprastas. Pripažinus tai iš pamatų griūtų mitas, kad naciai - amžinas ir mirtinas sovietų priešas, kad sovietinės sistemos padaryti nusikaltimai buvo ne pačių sovietų suplanuota bei kruopščiai vykdoma velniška politika, bet išorės jėgų, t. y. tų pačių fašistų išprovokuotų veiksmų pasekmė.

Kitaip tariant - nenorėjom, bet nebuvo kitos išeities! O svarbiausia, tada patiems sau tektų prisipažinti tai, kas likusiam pasauliui seniai yra Polišinelio paslaptis - kad tiek sovietų, tiek nacių ideologija yra heterozigotiniai dvyniai. Naciai rėmėsi klaidinga biologija, sovietai - klaidinga sociologija.

Vieni žudė dėl to, jog kitus laikė nevertais gyventi dėl jų biologinių savybių, kiti naikino žmones pagal jų socialinę kilmę. Pirmieji arijų rasės išvesti taip ir nesuspėjo, o antrieji, nors dėl to reikėjo išžudyti 27 milijonus savo valstybės piliečių, kurių tik septyni milijonai padėjo galvas mūšio lauke, naujo tipo tarybinį žmogų vis dėlto sukurpė!

Socialinės inžinerijos jėga

Sustoję pusiaukelėje tikslo paprastai nepasiekia. Puse lūpų sakant tiesą, kita puse - tiesą su išlygomis, valstybės piliečiai taip ir lieka pakabinti kažkur tarp melo ir tiesos nesakymo.

Pasikeitus Rusijoje politinei situacijai sovietinių piktžolių iš žmonių sąmonės niekas iki galo taip ir neišravėjo. Naujoji nomenklatūra manipuliuodama istoriniais faktais ir meistriškai žaisdama didelės tautos savigarba sukonstravo tai, ką psichologai vadina apmaudu - įsiūčio ir pagiežos būsena, sukelta įžeistos savimeilės ir paminto teisingumo.

Apmaudu tręšiama dirva buvo puiki terpė suvešėti praėjusių laikų nostalgijai. Pusiau iš sąmonės išrautas turinys, tik jau prismaigstytas nuoskaudos spygliukų, aplipdytas įžeistos garbės prieskoniais ir gausiai užpiltas patriotinių emocijų padažu, buvo pamažu pradėtas grūsti atgal į žmonių protus. Pastangos netruko subrandinti gausų derlių.

Tauta visais įmanomais varžtais vėl buvo pritvirtinta prie vieno caro ir valstybės, ištrintos iš pasaulio žemėlapio prieš ketvirtį amžiaus.

Ukrainos atvejis tai tik patvirtina. Krymą atplėšė 59 proc. ten gyvenančių rusų gelbėdami nuo 24 proc. ukrainiečių nacionalistų, t.y. fašistų ir 12 proc. nežinia kaip ten atsiradusių totorių. Ir beveik visa rusų tauta tam pritaria!

Kaip nepritarti, juk savus nuo fašistų reikia ginti, antraip išpjaus, iškars arba kaip aštuonis tūkstančius lenkų karininkų Katynėje iš vokiškų pistoletų iššaudys į pakaušius ir buldozeriais sustūmę į iš anksto iškastas duobes, apipylę kalkėmis, paliks pūti!

Marazmas? Apsidairykite, pagaliau pažiūrėkite Lietuvoje taip keikiamus Rusijos TV kanalus, kur paklausę aukštų Dūmos pareigūnų ir paprastų rusų kalbų išgirsite dar ne tokių dalykų. Paaiškės, kad ukrainiečiai yra "machnovcai", "benderovcai" ir "petliūrovcai" kartu paėmus, apibendrintai išsireiškiant - fašistai!

Ukraina taip pat neturi jokių teisių į valstybingumą ir jokio kito pasirinkimo kaip glaustis prie Rusijos. Be viso kito, tokią valstybę, kaip Lietuva, kurios, pasirodo, niekada ir nebuvo, apskritai reikia nutrinti nuo Žemės paviršiaus kartu su visais "litovcais". Nors jau XXI amžius, deja, retorika garbės nedarytų net viduramžiams.

Tuo metu "liaudies masės" Rusijoje iš palaimos kone sienomis lipa, žinomi kultūros ir meno veikėjai, dar taip neseniai laikyti inteligentais, pasirašinėja popierius, pritariančius karui, ir uoliai voliojasi politiniame purvyne.

Liūdna konstatuoti, bet panaši euforija apėmė ir dalį Lietuvos rusų. Per pergalės Antrajame pasauliniame kare minėjimą Klaipėdoje kone kas trečias dalyvis prie švarko buvo prisisegęs Georgijaus juostelę - Rytų Ukrainos ir Krymo separatistų simbolį.

Garbingas tai istorinis ženklas (deja, dabar jau subjaurotas), simbolizuojantis kautynių dūmus ir ugnį, karių narsą mūšio lauke. Vargu ar tų juostelių nešiotojai nesuvokė, kad Ukrainos įvykių fone tai reiškia tik viena - mes pritariame ir didžiuojamės, kad Rusija pradeda III pasaulinį karą ir, jei jos kariuomenė bus įvesta į Lietuvą, veiksime taip, kaip šiandien rusai Ukrainoje, t.y. kovosime prieš lietuvius ir kitokios "mosties" fašistus iki galutinės pergalės!

Kažką panašaus iš tribūnos bandė pasakyti ne vienas oratorius neaiškiai vapėdamas, kad "fašizmas nepraeis", kad "neleis fašizmui atgimti", kad "fašistai bus sunaikinti"!

Man, kviestam į tą šventę, o ir kitiems be juostelių, sunku ir keista buvo klausytis visiška nenuovoka ir marazmu trenkiančių teiginių, bet kartu ir nesuprantama, kodėl žmonės, čia atvykę ar čia jau ir gimę, naudodamiesi visomis demokratinėmis laisvėmis ir teisėmis taip trokšta murkdytis patys ir murkdyti kitus pelkėje, iš kurios prieš ketvirtį amžiaus šiaip taip buvo ištraukti?

Lieka tik konstatuoti, jog jei kas nors trokšta sau ant kaklo užsinerti kilpą, kad ir ką jam bekalbėtum, vis tiek vieną kartą užsiners. Baisi ir galinga socialinės inžinerijos, suprogramavusios naujo tipo tarybinį žmogų, jėga!