Dar nežinau, į ką kreiptis: į okulistą ar psichiatrą, bet šįryt pajutau, kad ir žandikaulį ima mausti.
Kur einu, kur važiuoju, jau kelias savaites nuo sienų, nuo tvorų, iš tarpuvarčių, pro didžiulius langus ir vos ne iš dangaus, rodos, tiesiai į mane žvelgia tiek malonių, nenustojančių šypsotis žmonių, kad beveik patikėjau, jog Klaipėdos rajone gyventi geriausia!
Bet kai toliau pavažiavau – irgi tas pats. Tikrai gyvenimas Lietuvoj gerėja? Net paukščiai pradėjo grįžti anksčiau nei kasmet iš šiltųjų kraštų. Paskui juos gal pasuks ir emigrantai, o visus juos savo glėbin priims tie besišypsantys žmonės iš plakatų.
Sutinku juos ir gatvėj – irgi labai malonūs, tai akį pamerkia, lyg prie taurelės kviesdami, tai pasisveikina taip lipšniai, kad, atrodo, tuoj ir apie sveikatą ar kaip miegojau, paklaus. Atvirai pasakius, pavargau nuo tų šypsenų. Pabandžiau pats taip pasišypsoti – na va, ir pradėjo žandikaulį maust, paskui į protinį dantį skausmas įsimetė. Ar nereikės raut?
O su tuo miegu, pasakysiu, ne kažin kas. Vieną vakarą, kai įpusėjau per televizorių „Panoramą“, sučirškė skambutis.
Žiūriu, du jauni vyrai laiptinėj skeryčiojasi, energingai kalba. Pro durų akutę tiek ir tematyt. Turbūt ir kaimynams skambino, kad šie duris atidarė. „Norime jus pakviesti kovo 3 d. ateiti į savivaldos rinkimus ir...“ O varge, taigi čia tie patys besišypsantys žmonės, nužengę iš plakatų.
„Eisiu eisiu kovo 3-iąją, tik nepasakokit, už ką turiu ar neturiu balsuoti“, – pamaniau lipdamas į lovą. Naktį pašokau prakaito išpiltas su skausmu krūtinėj. Maniau, gripas, reik temperatūrą mušt.
Jau pradėjau liepžiedžių ieškot ir staiga prisiminiau, kad ką tik sapnavau, kaip mane už rankų, už kojų graibstė vyrai ir moterys: „Kodėl durų neatidarei? Kodėl neįsileidai? Už ką balsuosi? O gal žadi neateit kovo 3-iąją į rinkimus?“ Iš visų jėgų mušiaus į krūtinę, kad ateisiu, kol paleido... Atsigėriau vandens ir nusiraminau: tai ne gripas, bet gal aš išprotėjau?
Diena buvo rami. Susikoncentravau į darbą. Dirbau akių nepakeldamas. Grįžau vakare namo ir vos įžengiau į laiptinę, apėmė panika: prie kiekvienų durų ant kojoms nusivalyti kilimėlio gulėjo po blizgantį laikraštį, kuriame šypsojosi daugiau kaip pusšimtis vyrų ir moterų.
Gal man vaidenasi, o gal tiek teverti, kad leidžia į save net kojas nusivalyti? O gal tokios valdžios ir reikia rajonui? Antrą naktį iš eilės negalėjau normaliai miegoti, o ryte eidamas į darbą supratau, kurie kaimynai šiąnakt namie nenakvojo – laikraštis su maloniais žmonėmis tebegulėjo prie durų. Puiki informacija vagims!
Diena buvo rami, tik miego trūko. Na, galvoju, grįšiu iš darbo ir krisiu į lovą. Laiptinėje tylu, ramu, prie durų kas gulėjo, dar kur ne kur guli, o va iš pašto dėžutės kažkas kyšo. Atrakinu ir tiesiai į rankas iškrenta... krūva malonių žmonių.
Miegojau ir vėl nekaip. Sapnavau, kaip vieni lopšinę dainuoja, kiti, atvirkščiai, į šoną duoda, kad nemiegočiau, o aplink nardo pulkai kregždžių, suka ratus gandrai. Vos išaušo, puoliau prie lango – bene tikrai pamatysiu. Pamačiau, bet šarką ir varną. Supratau – dar ne pavasaris.
Išėjau į darbą. Galva sunki. Akys merkėsi. Stengiausi iš paskutiniųjų neužsnūsti, nes bijojau, kad ir vėl tie besišypsantys žmonės tampys mane ir ko nors prašys ar priekaištaus. O kaip namo grįžti – gal stovi prie mano durų? Paskambinau šeimos gydytojai.
Išklausė nusiskundimus ir patarė palaukti iki kovo 3 d. Jei ir po to kamuos tie patys simptomai – visi žmonės atrodys mieli, juos matysiu ir dieną, ir naktį, jei jie vis dar ko prašys, jei kamuos baimė grįžti namo, gydytoja pažadėjo parašyti siuntimą pas specialistą. Neklausiau, pas kurį.
Palauksiu, nedaug liko, gal viskas stos į vietas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą