VAE kol kas neapsimoka

VAE kol kas neapsimoka

Ko gero, lygiai po vienerių metų, o gal net po daug ilgesnio laiko tarpo šią savaitę Energetikos ministerijoje įvyko renginys, kuriame aiškiai ir dalykiškai buvo papasakota apie Visagino atominės elektrinės projekto būklę, taip pat dar apie vieną strateginį šalies tikslą: elektros perdavimo sistemos suderinimą su kontinentinės Europos perdavimo tinklais. Įspūdis buvo toks, kad maždaug per vieną valandą renginio dalyviams koncentruotai buvo pateikta daugiau informacijos (prašyčiau nepainioti su politiniais vertinimais) nei nuo pat pernai įvykusių rinkimų. Spėju, kad sąmoningai priimti tą informacijos dozę nebuvo pasiruošę net kai kurie renginio dalyviai.

Keletas esminių dalykų dėl atominio projekto. Branduolinius reaktorius gaminanti japonų kompanija „Hitachi“ gerina tiekimo ir finansavimo sąlygas. Mažėja palūkanos, kurias tektų mokėti už projektui skolintus pinigus. Nuo 4 mlrd. Lt iki 1,32 mlrd. Lt sumažėjo suma, kurią Lietuvos pusė turėtų sumokėti iš nuosavų, o ne skolintų lėšų, už jos akcijų dalį. Japonai įsipareigoja Lietuvoje pastatyti kelias technologinių komponentų gamyklas, kurios gamintų produkciją ne tik Lietuvoje vystomam projektui, bet ir kitiems galimiems „Hitachi“ projektams Europoje, visų pirma Jungtinėje Karalystėje. „Hitachi“ be to žada su branduoliniu projektu tiesiogiai nesusijusių investicijų į šalies ūkį.

Tiesioginės sąlygų pažangos pasekmė, AB „Lietuvos energija“ vadovybės požiūriu – modeliuodami projekto skaičius įmonės ekonomistai tvirtina, kad pastatyta branduolinė elektrinė galėtų pagaminti elektros energijos kilovatvalandę apytikriai už 19,5 ct (palyginimui: vakar „NordPool Spot“ biržos Lietuvos zonoje elektros kilovatvalandė kainavo 23,7 ct), t. y. 2 ct pigiau, nei buvo skaičiuojama „Sekmoko laikais“.

Tačiau Daliaus Misiūno, UAB „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus požiūriu, tokios pažangos vis dar nepakanka. Ir tai ne tie rodikliai, dėl kurių p. Misiūno vadovaujama įmonė investuotų į Visagino atominės elektrinės projektą, kaip į komercinį. Nes oficialiai teikiamos įvairių studijų prognozės apie elektros kainas šiame regione po dešimties metų svyruoja nuo 15 ct iki 30 ct. Kitaip tariant, net ir „pagerintų“ finansinių VAE projekto rodiklių atveju, Visagine pagamintos elektros kilovatvalandės savikaina šiuo metu „nepalenda“ po žemutinių prognozių riba.

Gali būti, kad artimiausioje ateityje pasikeis ir oficialiosios prognozės, ir reali padėtis elektros rinkoje, pagaliau rasis VAE projekto rodikliams kitokią įtaką darantys politiniai sprendimai. Tačiau visa tai - jau šalutinės aplinkybės. Šiandien svarbu tai, kad siauresniu, ekonominiu požiūriu, VAE, grubiai tariant, dar nėra kiekvieno verslininko svajonė.

Tačiau p. Misiūnas siūlo neskubėti skelbti nuosprendžių beigi verdiktų. Šiandieninėje Europoje susiklostė paradoksali padėtis: investuoti neapsimoka ne tik į branduolinės energetikos projektus. Verslui nepatrauklios atrodo visos naujos konvenciniais ištekliais varomos elektrinės. Varomos dujomis, anglimis ar vandeniu. Kas apsimoka, tai investicijos į viešųjų finansų subsidijomis remiamą vėjo ir saulės energiją. Dar viena kontroversija – nepaisant ryškiai išreikštos ES klimato politikos, šiandien labai pelninga elektrą varyti senose akmens anglimis varomose jėgainėse. Dėl to, kad kažkada buvusios investicijos į jas jau senokai atsipirko, o dėl rinkose atpigusių anglių tokių elektrinių savininkai kūrena katilus visa galia, lengva ranka mokėdami taršos mokesčius: anglių pigumas mokesčių sąnaudas kompensuoja su milžinišku kaupu.

Anglys rinkose atpigo dėl JAV energetikoje ir pramonėje įsivyraujančių skalūnų dujų. Nežinia, kiek ilgai tokia padėtis išliks, tačiau plika akimi galima numatyti tam tikrų grėsmių. Saulė šviečia vienur 300 dienų per metus, šiauriau Europoje – nebūtinai. Vėjas – taip pat stichija: kartais pučia, kartais – ne. Niekas pasaulyje dar neišrado tokios išmanios sistemos, kuri iš saulės ir vėjo išgaunamą energiją subalansuotų arba sukauptų taip, kad visi vartotojai jos turėtų visada ir tiek, kiek jiems reikia. Kita vertus, ES elektros perdavimo tinklams trūksta astronominėmis sumomis skaičiuojamų investicijų, kad, kaip rimtu veidu kalba pažaliavę politikai, Lietuvoje galima būtų gauti elektros, pagamintos Ispanijoje arba net Sacharos dykumoje Šiaurės Afrikoje.

Praėjusiąją savaitę dešimties didžiausių Europos energetikos kompanijų vadovai paskelbė įspėjimą: elektros išsijungimų grėsmė ES šalyse dar niekada nebuvo tokia didelė. „Kada išsijungimai gali įvykti, niekas negali pasakyti, tačiau rizika yra kritinė“, - bendroje energetikos tūzų spaudos konferencijoje Briuselyje kalbėjo Gerardas Mestrallet, prancūzų kompanijos GdF SUEZ prezidentas ir vykdantysis direktorius. Josė Ignacijus Galanas, ispanų energetikos milžino „Iberdrola“ bosas, padėtį apibūdino paprastai: dabar arba artimiausiu metu dėl nerentabilumo Europoje teks uždaryti dešimtis modernių dujomis varomų elektrinių, kurių bendra galia siekia 50 gigavatų. Kitaip tariant, Vokietijos vyriausybės 2011 m. priimtas sprendimas uždaryti branduolinius reaktorius, kurių bendra galia siekia 8 gigavatus, palyginti su gresiančia problema, atrodys it žiedeliai.

Andai tokiame kontekste, kas ryšis pasakyti: kokia bus elektros kaina Europoje ar mūsų regione po dešimties metų ir kaip toje aplinkoje atrodys dabartiniai VAE verslo plano rodikliai?

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder