Užtverkime kelią absurdams.

Absurdu vadiname tai, kuo sveikas protas negali patikėti. Stebint mūsų šalies gyvenimą dažnai atrodo, kad sveikam protui čia nebėra vietos. Nesuvokiamos ir nepaaiškinamos kvailystės kaišioja pagalius į ratus taip dažnai, kad belieka tik skėsčioti rankomis.
Ir skėsčiojame, užmiršdami, kad kiekvienas toks absurdas yra ne tik kažkieno lengva ranka į gyvenimą paleista kvailystė, bet ir sugadinta sveikata, prarasti pinigai, sugaištas laikas, o baisiausia - suluošinti likimai.
Prieš metus plačiai nuskambėjo istorija, kad moterims, norinčioms gauti vairuotojo pažymėjimą, būtina pateikti ginekologo pažymą. Kodėl? Atsakyti niekas nesugebėjo. Absurdas buvo toks akivaizdus, kad pasistengta jo tyliai atsikratyti. Ačiū moterims, kurios atvėrė mums akis. Tačiau kiek kilometrų jos prieš tai nuėjo ieškodamos tokių pažymų, kiek gydytojai turėjo sugaišti laiko užuot gydę tikrus ligonius?
Visai neseniai sužinojau, kad gydytojų receptus galima išrašyti tik mėlynu rašalu. Ne juodu, ne kokiu kitu, o tik mėlynu. Kodėl? Atsakymas, pasirodo, glūdi gilioje praeityje - kažkada, senais sovietiniais laikais, kai kopijavimo mašinos buvo primityvios, tik mėlynas rašalas galėjo padėti atskirti recepto kopiją nuo originalo. Jau 2002-ieji. Tačiau ir toliau galioja tik mėlynu rašalu išrašyti receptai, nors su šiuolaikine technika galima dauginti net litus.
Tos pačios kopijavimo mašinos lėmė dar vieną neseniai nuskambėjusį absurdą teisėsaugos sistemoje. Kalinys jau antrą mėnesį persirašinėja bylos medžiagą, nes ją draudžiama kopijuoti. Ir tam, kuris sugalvojo šią kvailystę, nė motais, kad dėl jos žmogus laukia teismo, kuris išaiškintų, ar jis kaltas. Ar lauksime, kol vėl žmogaus teisių pažeidimą pripažins Strasbūro teismas. Ir nė motais, kad tokia kvaila įstatymo nuostata gali pasinaudoti ir tas, kuris sąmoningai nori užvilkinti savo bylos nagrinėjimą. Kad ir kaip pažiūrėsi - visaip atrodo kvaila ir absurdiška.
Žinoma, toks absurdas sunkiai gali lygintis su latvių dviratininko Jurio Silovo nuotykiu. Gal ir teisūs tie, kurie sako, jog pats J. Silovas kvailai elgėsi veždamasis tokią grynųjų pinigų sumą, tačiau tai jo pinigai, jis turi teisę su jais elgtis kaip nori. Mūsų valstybė tokios teisės neturi. Nes tada gėda už ją. Gėda, kad tokią paprastą klaidą padariusiam žmogui paskiriama panaši bausmė kaip žagintojui ar net žmogžudžiui. Tai jau blogiau už absurdą.
Ir jau visai pikta pasidaro, kai matau, kad įstatymo grimasos trukdo žmonėms realizuoti savo sumanymus. Visi politikai kalba, kad reikia padėti kaimui, kad būtina skatinti naujo verslo plėtrą kaime. Ir visi sutinka, kad vaizdingi Lietuvos kraštovaizdžiai, mūsų žmonių svetingumas gali užtikrinti kaimo turizmo sėkmę. Juk tai padėtų vienu šūvių nušauti du zuikius - ir suteikti puikią galimybę kaimo žmonėms užsidirbti, ir išvengti problemų su žemės ūkio produkcija, kurios pagaminam per daug.
Tačiau ir čia neapsieiname be absurdų. Kaimo gyventojams gauti lengvatas kaimo turizmui galima, o miestelio, turinčio gal tik tūkstantį gyventojų, - ne. Įsivaizduokite, viena ir ta pati upė, tas pats jos slėnis ir dvi sodybos. Vienoje iš jų galima teikti kaimo turizmo paslaugas, kitoje - ne, mat ji atsiduria miestelio ribose.
Tokių absurdų galiu vardyti be galo. O mūsų žmonės jų žino dar daugiau. Su jais susiduria kiekvieną dieną, keikia kiekvieną kartą, kai sveikas protas atsitrenkia į įstatymo ar valdininko įteisintą kvailumą. Piktintis jais per maža. Turime stengtis, kad jų neliktų.
Svarbiausia, kad mūsų gyvenime būtų daugiau sveiko proto.

Skaitomiausi portalai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder