Kol rinkimus laimėjusios partijos vienos kitoms piršliaujasi, stumdosi šonais ir dalijasi būsimais politiniais vaidmenimis, galima apsvarstyti kitus dalykus, juoba bendrų koalicijos vardiklių paieška ir šlifavimas užtruks dar vieną kitą savaitę. Pamatysime, kuo baigsis daugeliui netikėtos Prezidentės intencijos (pirmadienį, po rinkimų ji pareiškė, kad trečiąją vietą užėmusiai Darbo partijai su turima kriminalinių kaltinimų našta būsimojoje koalicijoje – ne vieta). Atrodo, Dalia Grybauskaitė sugebėjo nustebinti visus, tačiau kokį žaidimą žaidžia ji ir jos komanda, sprendžiu iš šios savaitės pabendravimų su įvairių partijų atstovais, galbūt žinoma tik Simono Daukanto aikštės rūmuose. Anksti spėlioti.
Keli mano kolegos, skelbiantys savo apžvalgas įvairioje žiniasklaidoje, vis dar dalijasi įspūdžiais apie rinkimų skaidrumo, rinkėjų papirkinėjimo problemas ir ieško jų priežasčių. Sakyčiau: vyraujantis leitmotyvas – dėl to, kad Darbo partija radosi tarp rinkimų nugalėtojų naudojusi ne pačias švariausias technologijas, dalis kurių buvo užfiksuotos, kalta kadenciją baigianti valdžia ir konkrečiai – konservatoriai. Mat per ketverius metus būdami valdžioje taip ir nesugebėjo „sutvarkyti“ reikalų taip, kad Viktoras Uspaskichas ir dar trys jo bendražygiai „juodosios buhalterijos“ byloje būtų arba pakarti, arba paleisti. Tai, žinoma – išvestinė metafora.
Tariamos ar tikros Tėvynės sąjungos atsakomybės dėl teisme neužbaigtos Darbo partijos bylos klausimas iš tikrųjų yra gilus ir turi daugybę poteksčių. Nekalbu apie tuos, kuriems TSLKD yra bloga iš esmės: ar būtų patvarkę, ar nebūtų patvarkę savo politinių oponentų teisme – jeims vienodai. Čia jau kaip su sugriautais kolchozais.
Skaitant tokius tekstus rėžia ausį pati atsakomybės formuluotė. Pirmiausiai dėl to, kad Darbo partijos bylą šiuo metu svarsto teismas. Kuris pagal mūsų bendrabūvio sąrangą ir Konstituciją yra nuo vykdomosios nepriklausoma valdžios šaka. Vyriausybė ar atskiri politikai nuo teimuose vykstančių procesų yra pakankamai atriboti. Maža to: man rodos, kad vieniems ar kitiems politikams pravėrus burną apie tai, koks turėtų ar neturėtų būti vienas ar kitas sprendimas teismų bylose, jie gauna per nagus ir paprastai ilgam nutyla. Žinoma, yra korumpuoti politikai, ir korumpuoti teisėjai. Per du nepriklausomybės dešimtmečius turime pavyzdžių, kaip vienos ar kitos spalvos valdžia mėgindavo daryti įtaką teismams - pavyzdžiui sulaikydama pinigų pervedimus teisėjų algoms, arba mažindama teismų biudžetą, arba darbotvarkėn įtraukdama teisėjų socialinių garantijų, pensijų peržiūrą. Tačiau, manding, tai yra kiek kitokios plotmės dalykai.
Šiuomkart aptariame, ar TSLKD iš tikrųjų yra atsakinga už tai, kad teisme Darbo partijos byla taip ir nebuvo išnagrinėta iki galo? Pabrėžčiau – ne kokios nors teisėsaugos institucijos tyrimas (kur kištis savaime taip pat nėra gerai), o bylos nagrinėjimas teisme. Man labiau atrodytų, kad valdančiosios koalicijos nesikišimas į Uspaskicho ir kompanijos baudžiamąjį reikalą vertintinas labiau kaip privalumas. Sektina politinė praktika – ne tik nacionaliniu mastu, bet ir šalies periferijoje.
Būtų gera šioje vietoje dėti brūkšnį ir baigti temą. Jeigu būtų taip paprasta. Žiūrint į Darbo partijos problemą kitu kampu, klausimų kyla daug daugiau. Viktoras Uspaskichas niekada nebuvo demokratas, tiesiog charizmatiškas veikėjas, kuris ir savo versle, ir politikoje (manau, kad šiuo metu jis didelio skirtumo tarp šių dalykų nejaučia) vaikšto peilio ašmenimis. „Jangilos“ – gamtinių dujų pinigų plovyklos baudžiamoji byla numirė pasibaigus senaties terminui, Daliai Budrevičienei – viešą protestą dėl p. Uspaskicho įmonėse nelegaliais būdais mokamų algų pareiškusiai pilietei – toji istorija baigėsi, regis daug blogiau nei pačiam Darbo partijos lyderiui. Nuo „juodosios buhalterijos“ bylos pusantrų metų slapstytasi Maskvoje, vėliau - už Lietuvos ir Europos parlamentų neliečiamybės sienų, manipuliuota teisinėmis procedūromis taip, tarsi atrodė, kad visa kaltinamųjų, gynybos ekspertų ir advokatų komandų yra jau nebe ligoniai, o klipatų klipatos ir Balio Sruogos „Dievų miško“ (įdomu, ar p. Uspaskichas kada nors skaitė tą knygą). Paskutiniuose rinkimuose Darbo partija ėmėsi visiškai nepriimtino sveikoje demokratijoje rinkėjų papirkinėjimo.
„Nekaltumo prezumpcija“, - į priekaištus sako p. Uspaskichas. Dar kitaip – vsio zakonno.
Ar ši visuomenė turi teisinių ir demokratinių galimybių tokį politiką priversti politikoje ir versle veikti teisėtais būdais, jeigu akivaizdžiai mato, kad iš jos pasirinktų vertybių yra akivaizdžiai tyčiojamasi? Maža to: jaunos demokratijos tradicijoms primetant tokias politikos technologijas (smegenų plovimą, populizmą, papirkinėjimą, rinkimų kampanijos finansavimą „juodais“ pinigais, oponentų reputacijos žlugdymą - kurios maždaug prieš dešimtį metų įsivyravo į Rytus nuo Lietuvos.
Prieš aštuonerius metus lietuviai šiaip taip iš prezidento pareigų išvertė Rolandą Paksą, kurio griekelių net nepalyginsi su dabar būdingais Darbo partijai. Pakso apkalta buvo teisingas procesas, tačiau visuoemnės psichologijai turėjo tragiškų pasekmių.
Amerikoje, kalbant tenykštės demokratijos sanklodai ir moralei kylančius pavojus, dažniausiai prisimenama pornografijos leidėjo Larry Flynto byla. Ponas Flyntas leido xxx pornografinius žurnalus, kurie turėjo net 3 mln. tiražą. Jam pasipiktinę bendruomenės nariai kėlė bylas dėl laisvo pornografijos platinimo ir jis bylinėjosi su ieškovais ilgai ir nuobodžiai, nes buvo tikras, kad išraiškos laisvė Amerikoje yra pamatinė, taip pat ir rodant nuogą moters kūną arba vyro ir moters sueities aktą. Veik visose byloje Visuomenė prieš Larry Flyntą ieškojai išesmės patyrė nesėkmes. Žurnals „Hustler“ leidžiamas, p. Flyntas laisvas, tiesa po pasikėsinimo pašautas, todėl juda tik neįgaliam žmogui skirtame vežimėlyje.
Sunku įvertinti, ar Larry Flyntas kėlė tokią grėsmę Amerikos vertybėms, palyginti su ta, kurią p. Uspaskichas kelia Lietuvai, importuodamas politines technologijas, kurios ligi šiol buvo įprastos tik Rusijoje, Baltarusijoje ar Ukrainoje.
Prezidentė teikia įstatymo projektą, kuris bent simboliškai užfiksuoti šiai visuomenei svarbias karteles, kurias politinio proceso metu naudojamai žinotų, kad blogiausiu atveju jiems patiems teks patirti kai kurias sankcijas. Pagyvensim pamatysim. Tačiau klausimas: ar politikams ėmusis politinių technologijų iš rytų užtenka jų ketinimus įvertinti pritaikant visas demokratinės visuomenės formas? Tie, kurie vaikšto peilio ašmenimis, akivaizdžiai įsivaizduoja, kad „juodųjų technologijų“ ir demokratijos institutų galimybės yra neišmatuojamos.
Tai yra subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą