Kokios tos išvados, matysime. Ar bus ryžtasi visapusiškai atskleisti, kokia tapo mūsų šalis per pastarąjį dešimtmetį?
Norisi tikėti tyrime dalyvaujančių politikų padorumu ir nešališkumu net tuo atveju, jeigu juos spaustų partijų vadovai.
Lietuva yra parlamentinė respublika, turinti prezidentinės respublikos bruožų, todėl kalbant apie aukščiausiąją valdžią, matyt, reikėtų šnekėti apie Seimą, prezidentūrą ir Vyriausybę. Bet kurios iš šių institucijų darbų ignoravimas neleistų susidaryti viso vaizdo, kaip Lietuvoje veikia aukščiausioji valdžia.
Pagal Konstituciją, Seimas turi ne tik įstatymų leidybos, bet ir parlamentinės kontrolės teisę. Vis dėlto jei viena po kitos kuriamos įvairios tyrimo komisijos, skirtos labiau oponentams įkąsti, nei rimtoms problemoms spręsti, Seimas pats paverčia save pajuokos objektu, o likusi valdžia į tokią veiklą žiūri pro pirštus.
Tačiau kai parlamente atsiranda rimta politinė valia išsiaiškinti kitų aukščiausių valdžios struktūrų darbus, šiose tuoj pat kyla daug nerimo, kuris galiausiai tampa bandymu užgniaužti tokį tyrimą ar neleisti paskelbti jo išvadų. Stengiamasi paveikti parlamentinio tyrimo komisiją, pavyzdžiui, skatinant dalį jos narių pasitraukti ar darant įtaką partijų vadovams. Viskas – tik tam, kad komisija nepastebėtų kai kurių valdžios institucijų ar politikų svarbiausių veiksmų ir susitelktų į mažiau reikšmingus dalykus.
2003–2004 metais, kai panašaus tyrimo užgniaužti nepasisekė, vyko prezidento apkalta. Daug dalykų, paaiškėjusių atliekant parlamentinį tyrimą, buvo netikėti ir nežinomi tiems prezidento aplinkos žmonėms, kurie nuoširdžiai norėjo kurti teisingesnę Lietuvą.
Apkalta įvyko, bet kitos valstybės institucijos, visų pirma teisėsauga, padarė valstybei meškos paslaugą – nušalinus prezidentą nutraukė visus teisinius procesus jo atžvilgiu. Daliai Lietuvos piliečių galėjo susidaryti įspūdis, kad apkaltos iniciatoriai labiausiai siekė susidoroti su Rolandu Paksu ir kad dauguma kaltinimų – laužti iš piršto. Iki šiol nežinome, kaip viskas buvo iš tikrųjų, tad kiekvienas galime spręsti apie tai pagal savo įsivaizdavimą.
2006 metais Seimas vėl ėmėsi rimto tyrimo, šįsyk – Valstybės saugumo departamento (VSD) parlamentinio tyrimo. Prezidentas Valdas Adamkus į tuos veiksmus iš pradžių reagavo ramiai. Tačiau pamatęs, kad Seimo nariai artėja prie jo artimiausios aplinkos žmonių, dirbusių prezidentūroje, galbūt tamsių, antikonstitucinių darbų ar neskaidrių santykių su verslu, ir suvokęs, jog pats gali sulaukti R. Pakso likimo, sunerimo. Buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, ir šis priėmė prezidentūrai palankias išvadas, labai apribojusias tyrimo komisijos darbą.
Mažai ką domina ir tai, kokį poveikį V. Adamkaus vadovaujamai prezidentūrai turėjo kitas verslo projektas „Leo LT“. Jis tik dabar vėl primintas.
Lietuvoje mažai ką jaudina, kad iki šiol, praėjus daugiau kaip 10 metų, VSD pažymos – šio tyrimo ašis – yra nuslėptos nuo visuomenės, o VSD pareigūnai, kurie sąžiningai liudijo tyrime, buvo išmesti iš darbo. Tuo metu mūsų šalies užsienio ir saugumo politikai vadovavo KGB rezervo karininkai.
Mažai ką domina ir tai, kokį poveikį V. Adamkaus vadovaujamai prezidentūrai turėjo kitas verslo projektas „Leo LT“. Jis tik dabar vėl primintas.
Tyrimo, skirto koncernui „MG Baltic“ ir tiems, kurie pakliuvo į verslo milžino akiratį, rezultatai bus paskelbti netrukus. Regis, šis tyrimas gali paleisti ir visą aukščiausiąją valdžią, jeigu bus atliktas iki galo ir visapusiškai. Prezidentė nutarė reaguoti.
Neeilinis interviu, duotas praėjusią savaitę žurnalistui, kurį prieš kelis mėnesius apdovanojo pati Dalia Grybauskaitė, rodo, kokia svarbi valstybės vadovei yra tolesnė šio parlamentinio tyrimo eiga ir jo išvados. Prezidentės raginimas neviešinti dalies tyrimo išvadų liudija esant didelį nerimą institucijoje, kuri per pastaruosius 7–8 metus ėmė dominuoti mūsų šalies gyvenime. Ar bus išdrįsta apie tai prabilti, sužinosime šią savaitę.
Įdomus ir partijų, kurių atstovai dalyvauja parlamentiniame tyrime, elgesys. Kol tyrėjai nenarsto jų santykių su verslu, politinės jėgos demonstruoja principingumą. Tačiau jei atsiranda užuominų, kad ir partijų įtakingiausieji gali būti įsivėlę, norima tai nutylėti. Kiekvienai geriau nagrinėti oponentų, o ne saviškių paklydimus. Todėl norisi tikėti tyrime dalyvaujančių politikų padorumu ir nešališkumu net tuo atveju, jeigu juos spaustų partijų vadovai.
Tyrėjams tenka didelė atsakomybė. Jie turi ne tik atskleisti, kokia mūsų šalis tapo per pastarąjį dešimtmetį, bet ir suteikti pagrindą tolesniais veiksmais paversti Lietuvą tikrai teisine ir demokratine valstybe. Juolab kad netrukus minėsime Sąjūdžio 30-ąsias metines, o jis siekė kurti būtent teisinę ir demokratinę valstybę.
Alvydas Medalinskas yra Mykolo Romerio universiteto politologas
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą