Tu „bomžas“, žinai kodėl: ar jie tokie patys nelaimingi žmonės kaip visi kiti?

„Labas vakaras, pone, ar galėtumėte pripildyti mano gertuvę vandens“, - pasakė tą vakarą pasibeldęs „bomžas“.

Nors gertuvę aš pavadinčiau tiesiog bambaliu, sklidinai pripildžius ją vandens, pakviečiau jį užeiti ir pasivaišinti dviem bambaliais alaus, nes norėjau suprasti, kuo skiriasi „bomžas“ nuo žmogaus?

Pagaliau, ar žodį „bomžas“ vis dar reikia rašyti kabutėse?

Pirmas variantas

Kadangi kiekvieną rytą tenka apžvelgti miesto nusikaltimų suvestines, puikiai žinojau, kad nuo „bomžo“, kuris jaukiai įsitaisė ant mano fotelio, negaliu nuleisti akių.

Aš pagaminau jam valgyti.

Tai buvo vištiena su paprika. Iš laikrodžio ciferblato išlindusi gegutė sušuko dešimt valandų vakaro, tad jau pasiūliau jam išeiti.

Šios istorijos pabaigą sužinos kantriausi, iki galo šį tekstą perskaitę „bomžai“.

O dabar – prie esmės.

Apie 19 valandą, tada aš dažniausiai baigiu darbą, parduotuvėje knibždėte knibžda „bomžų“.

Mama paskambinusi man pasakoja, kaip autobuse pasijuto blogai, nes per keturias sėdynių eiles sėdėję „bomžai“ smirdėjo visai ne česnakais.

Kunigas bažnyčioje skaitydamas pamokslą parausta, nes tuo metu du gyvenimo įsimylėjėliai nevykusią meilę skandina gražiu lietuvišku pavadinimu papuoštame rašale-vyne.

Interneto komentatorė rašo: „Kiek galima rašyti apie tuos „bomžus“, nėra normalių žmonių, ar jūs patys, žurnalistai, „bomžai?“

1 variantas – jie tokie patys nelaimingi žmonės kaip visi kiti.

Geria, nes kažkas nepasisekė darbe, geria, nes su jais negyvena jų mokyklos meilė, geria, nes niekas neduoda darbo, geria, nes turi už ką.

Geria, nes jiems mokama pašalpa. Geria, nes „vyrai gers, kol žemelė apsivers“.

Mums juos reikia užjausti, skirti dar didesnę savo pajamų dalį. Tegul išsimiega ant minkštesnės pagalvės, tegul valgo apskrudintą mėsos kepsnį, tegul nieko neveikia, bet vaikšto su plakatu „bomžas“.

Negi gaila? Negi negalime? Negi save gerbianti šalis nenori būti arčiau savo piliečių ir jiems padėti? Tada aš noriu būti „bomžu“.

Antras variantas

Tie nevykėliai dar blogesni už pačius vargdieniškiausius varguolius.

Jie teršia orą, gadina bendrą vaizdą ir patys dėl visko kalti.

Beje, ar žinote, kad statistinis Klaipėdos „bomžas“ mano, kad diena buvo bloga, jei neuždirbo 100 eurų?

Jei ne jie, miestas būtų daug patrauklesnis užsienio investuotojams.

„Juos reikia tiesiog iššaudyti ir tas egzekucijas įvykdžiusius asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės“, - siūlė vienas buvęs Seimo narys.

Gal ir gerai siūlo. Nėra „bomžų“, nėra problemos.

Nėra skurdžios valstybės įvaizdžio. Juk pas mus „bomžai“ ne padirbtus „Rolex“ laikrodžius siūlo nusipirkti, o prašo žmogiškumo, pagalbos, reikia išgerti. Tad užmuškime juos. Negi gaila?

Įsipilu ir aš

Įsipilu ir aš viskio šiuos du variantus svarstydamas.

Mąstau, ar tolimas gyvenimo kelias nuo gerbiamo žmogaus, į kurį kreipiasi, ‚pone“, iki „bomžo“.

Ar tolimas kelias nuo darbo iki Karijotiškių? Kokie 300 kilometrų, pasakysi tu? Tu „bomžas“.

Bet kukliai manau, kad pats blogiausias dalykas – trečias variantas, kurį dabar toleruoja mūsų valdžia.

Apsimeskime, kad jų nėra. Visi mes žmonės. Nesvarbu, ar kvepi, ar smirdi? Nesvarbu, ar dedi kabutes, ar ne. Nesvarbu, ar tu „bomžas“, ar bomžas.

Tą vakarą, kai iš laikrodžio ciferblato išlindo gegutė, jis man nepadėkojo nei už vandenį, nei už maistą.

Kas skaudžiausia, kad nepadėkojo ir už alų, o paprašė penkių eurų paskolinti. Skolas visi žmonės atiduoda.

Bet jis „bomžas“ arba bomžas.

Iš dviejų variantų ir kabučių pasirinkite jūs. O penkių eurų skolos man nereikia grąžinti.