Tokio darbo jums nelinkim

Tokio darbo jums nelinkim

Gal nenustebinsiu, pranešdamas, kad degalinėje galite nusipirkti ne tik kuro automobiliui, bet ir kavos su kruasanu. Arba naujus stiklo valytuvus.
Antradienį stiklo valytuvų savajam BMW paprašė ir pavasariškoji ponia Jolita. Tačiau su viena papildoma sąlyga: ji būtinai tuos valytuvus pirksianti, jei degalinės operatorius Marius senuosius padės nusukti, o naujuosius pats ir „prišriubuos“. Marius su tokia sąlyga sutiko. Ir galbūt kaip tik nuo antradienio prasidėjo dar viena graži lietuviškos meilės istorija.

Moralas: jei nori parduoti toli gražu ne geriausius, bet pačius brangiausius valytuvus, turi išmanyti ne tik apie „šriubelius“. Dar privalai būti perskaitęs Davido Ogilvio „Reklamos žmogaus išpažintį“. Nes tik tuomet pavasariškajai poniai Jolitai dar įsiūlysi ir naujus – tik jos automobiliui pritaikytus – vėjo deflektorius. Svarbiausia – nesumaišyti skirtųjų priekiniams langams nuo tų, kurie skirti galiniams. O tai - sudėtinga.
 
Bet operatoriaus Mariaus laukia daug rimtesni išbandymai! Nuo jų jis jau dabar naktimis krūpčioja. Nes nenumaldomai artėja metas, kuomet pagal priklausančias pareigas jis privalės mintinai žinoti ne tik tai, ką žino dabar, bet ir keletą šimtų nereceptinių vaistų pavadinimų. Taip pat – tų vaistų veikimo trukmę, dozavimą, perdozavimo pasekmes, šalutinius poveikius, suderinamumo principus ir daug kitų iki šiolei jam visiškai nepažįstamų dalykų. Nes netrukus – taip žmonės ir Mariaus viršininkai kalba – degalinėse jau galėsime nusipirkti vaistų!
Kai kuriems Lietuvos piliečiams tai kelia įtarimą. Nes su logika tarsi prasilenkta: toji Draudimų ministerija – na, viską iki šiol ji tik uždrausti bandė – kažkodėl sugalvojo tokią veiklą leisti! Kas atsitiko? Kur šuniukas paslėptas?
 
Net iš paviršiaus reikalą apžiūrint – ne viskas gerai. Nes Lietuvos kaime degalinė tikrai ne visada arčiau nei vaistinė. Ir dar: pabandyk lietuvį įtikinti, kad iki šiol tik kruasanus ir deflektorius (na, dar ir benziną) pardavinėjęs Marius jo nenunuodys? Ministerija sako, kad gal nenunuodys. Bet poįstatyminių aktų kurti net negalvoja. Aiškina, kad degalinėse ir kioskeliuose bus pardavinėjami tik labai paprasti, tik nepavojingi, tik nereceptiniai vaistukai. Gal koks paracetamolis (toks, pigiausias), gal „mezymas“...
 
Taip atrodo iš paviršiaus. Bet ponui degalinės operatoriui Mariui tikrai reikės ne vieną knygą perskaityti, kad teisingai atsakytų į „Fiat“ vairuotojos klausimą, kodėl tas paprastasis paracetamolis sėkmingai malšina skausmą vyrams, o moteriškam skausmui geriau – opioidai. Vargu ar žinos. Abejoju, kad patars.
Beje, ir su paprastuoju „Mezym“ nėra taip paprasta: gal ir tarp dabar šias eilutes skaitančiųjų rasis tų, kurie nežino, kad svarbiausia fermentą vartoti valgio metu, o ne po jo! Tad reikės Mariui dar išmanyti ir virškinamojo trakto motoriką! Žinoma, jei ir toliau degalinėje dirbti norės.
 
- Tai gal tose degalinėse bus įdarbinti provizoriai? – klausia manęs visuomet smalsi Marytė.
Ji sakosi „Lietuvos sveikatoje“ skaičiusi, kad net 74 procentai Lietuvos žmonių apklausoje nurodė, jog perkant vaistus, jiems svarbu gauti vaistininko konsultaciją. Bet iniciatyvos iniciatoriams tai mažiausiai rūpi.
- Tai gal degalinėje bus pigiau? – vėl klausia Marytė. O aš jai pakišu SAM projektą. Juodu ant balto parašyta: bus draudžiama parduodamų vaistų etiketėse nurodyti sumažintas kainas!
 
Bet Marytei iniciatyva patinka, ji nenori pasiduoti:
- Na, kai anūkas Rokas ims kosėti, atveši man iš degalinės „TheraFlu“ – pagydysim.
- Jei Marius dirbs, nepagydysim, - sakau jai. – Nes, jei kosulys sausas ir dirginantis, reikia „Paxeladin“ arba „Gripex“. O jei tas sausas kosulys vėliau virsta drėgnu, nežinos tas kuro užpylėjas, kad tokio apskritai neverta slopinti.
Tad kas gi papasakos mums degalinėje, kada reikia sirupo, kada tabletės? Vargšas ponas Marius!
 
Ir vargšas daug metų po kiekvieno pranešimo apie vaistą gyvavęs šūkis „Pasitarkite su gydytoju arba vaistininku!“ Atrodo, netrukus po televizinės vaistų reklamos mums gresia išgirsti: „Pasitarkite su artimiausios degalinės operatoriumi!“
Žinoma, garbingų šios profesijos atstovų tikrai nenorėjome įžeisti. Bet geriau būtų, jei liktų senoji tvarka, ir jie maloniai mums pardavinėtų benziną, kruasanus su kava ar keistą prietaisą – vėjo deflektorių. Nes ne jie kalti. Kalti sėdintys vienoj didelėj ir gražioj salėj. Be langų. Ir be atostogų. Veikti nelabai turintys ką. Todėl imasi iniciatyvos.
 
Pavyzdžiui, reguliuoti. Alų. Cukrų. Vaikų darželio pusryčius. Sekso prekių parduotuves. Kažkam šauna mintis degalines paversti vaistinėmis. Nes taip matė būdamas užsienyje. Iš netolimo užsienio kažkas nužiūrėjo ir bereceptinę kioskeliuose pardavinėjamą Viagrą. Iškart ant stalo deda projektą. Ne visiems patiko? Tada – reikia ką nors uždrausti. Nebėra ką? Tada leiskim. Pavyzdžiui, valstybines vaistines. Didžiausios partijos pirmininkas asmeniškai tai pasiūlė. Nes, girdi, bus lengviau rasti vaistą. Ir nesvarbu, kad pagal vaistų prieinamumą užimam antrą vietą Europos Sąjungoj. Gal užimsim pirmą? O jei ne, tuomet galėsim valstybės finansuojamų ligoninių resursus panaudoti naujam vaistinių verslui.
 
O gal padarykim vaistinėse slaptą kambarėlį? Kam? Slaptoms konsultacijoms su slaptomis ligomis sergančiais pacientais. Nes užsienyje kai kas tokius kambarėlius vaistinėse matė. Saviškius galėsim įtaisyti konsultantais. Ką čia dar nuveikus?
Ir taip nuo ryto iki vakaro... Be atostogų...
Gaila žmonių, taip sunkiai dirbančių. Ir pono Mariaus – degalinės operatoriaus – gaila taip pat.

Skaitomiausi portalai

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder